Nuo 2010 m. rugsėjo Kauno kunigų seminarijoje dogmatiką pradėjo dėstyti kun.dr. Gediminas Jankūnas. Kunigas Gediminas gimė 1978-11-23 Panevėžyje, šventimus priėmė 2003-08-23. Pastoracinį darbą dirbo Kupiškio, Utenos, Vajasiškio parapijose. Čikagoje apsigynė daktaro disertaciją. Šiuo metu eina Panevėžio vyskupo vikaro pastoracijai pareigas. Kunigą Gediminą Jankūną kalbina klierikas Nerijus Pipiras. Pokalbis publikuotas seminarijos leidinyje „Žingsniai ir stabtelėjimai“ Nr. 20 (52) 2010 lapkritis - gruodis.

Kaip pajutote pašaukimą į kunigystę, arba nuo ko viskas prasidėjo?

Viskas prasidėjo nuo gana juokingų dalykų. Įprasta, kad pašaukimas suprantamas kaip spe­cialus Dievo įsikišimas, kai tave išverčia iš lovos, ar išmeta pro langą, ar numeta nuo arklio, pakviečia iš muitinės...

Man viso to nebuvo. Tiesiog tėvai vesdavosi į Panevėžio Šv. Apaštalų Pet­ro ir Povilo bažnyčią . Tu­omet buvau mažas, nema­tydavau, kas vyksta, todėl tėtis mane užsikeldavo ant pečių. Įstrigo, kaip prieš pat Mišias užsidega šviesos bažnyčioje ir iš zakristijos išeina kunigas kaip koks karalius spindinčiais drabužiais. Tuomet Mišios buvo aukojamos nusisukus į altorių, romėnišku arnotu. Aš laukdavau, kol išeis karalienė. Tačiau ji nė karto nepasirodė. Bet pats vaizdas mane sužavėjo ir patraukė. Nuo tada ir panorau būti tokiu karaliumi spindinčiais rūbais.

Vėliau įsitraukiau į parapijos jaunimo veiklą, bendravau su tuomet dirbusiais jaunais kunigais vikarais. Organizavome stovyklas, maldos susitikimus. Jaučiau ir pradėjau matyti, kad čia yra prasmingas gyvenimas, tai reika­linga Dievui ir žmonėms. Jau būdamas dešimtoje klasėje daugiau ar mažiau žinojau, kad stosiu į kunigų seminariją. Tai iš dalies nuėmė įtampą, nes neišgyvenau dėl pažymio. Taigi, mano kelias buvo daugiau ar mažiau natūralus. Dvyliktoje klasėje jau visi žinojo, kur aš stosiu. Taip atėjau į Kauno kunigų seminariją. Taip skleidėsi mano pašaukimas.

Kas Jums yra kunigystė?

Čia toks klausimas, kur gali sakyti viską arba nieko. Man kunigystė yra ta tarnystė, tas gyveni­mas, kurį gyvenu su Kristumi ir dėl Kristaus, su Bažnyčia, Bažnyčioje ir dėl Bažnyčios. Tarnystė kaip gyvenimo būdas. Tiesiog viskas, kas yra mano gyvenime - tarnauti didesnei Dievo garbei. Man atrodo, nėra kunigo gyvenime tokio laiko, tokio momento, kada jis nebūtų kunigu.

Su kokiais sun­kumas susiduriate kasdienybėje?

Tais pačiais, kaip ir jūs visi. Bendražmogiškais. Nuovargis, abejonės, tamsesni momentai, kai atrodo, jog kažką darai, bandai, sieki, tačiau rezultatų nesimato, arba jie ne tokie, kokių tikėjaisi. Būna ir nusivylimo, ir vienatvės. Bet čia yra tie žmogiškojo gyvenimo dėsniai, kurie nutinka, bet ne kasdien. Tu vis tiek gyveni tuo tikėjimu ir pasitikėjimu, kad Viešpats perves per bet kokius gyvenimo krūmynus, tamsas. Visa tai išsprendžiama su Viešpačiu, taip pat pa­sitelkiant kitų dvasininkų pagalbą.

Savo disertaciją rašėte apie reliatyvizmą. Pasidalinkite keletu minčių apie tai, kas yra reli­atyvizmas ir kodėl tai yra problema?

Tai yra šių laikų rykštė. Dabartinis popiežius Benediktas XVI tai labai išryškina. Tai labai pa­vojinga, jei ne pati pavojingiausia banga, kuri bando apversti Bažnyčios laivą. Trumpai kal­bant, reliatyvizmas yra tokia laikysena, kuri sako, jog nėra jokių objektyvių tiesos kriterijų. Tiesą, kas ji tokia yra ir kokia yra, subjektyviai nusta­to pats žmogus, vadovaudamasis aplinkybėmis ar specifinėmis sąlygomis. Tiesos, kaip tokios, nėra. Ji yra tik mūsų, kaip subjektų, mąstymo padarinys ir vaisius. Tokiu atveju mes tiesiog paneigiame objektyvią realybę – savo ir Dievo realybę. Realybę, kuri yra virš visos kūrinijos. Realybę, iš kurios ateina tokie dalykai, kaip tie­sa, gėris. Viešpats Jėzus Kristus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Taigi, paneigdami tiesos egzistavimą už mūsų ribų, mes iš tiesų paneigiame patį Apreiškimą ir Viešpaties Jėzaus Kristaus asmenį.

Kunigo žvilgsnis turi būti nuolat nukreiptas į Jėzų. Šiandien gyvename laukimu. Kaip, Jūsų nuomone, krikščionis turi laukti Jėzaus atėjimo ir išgyventi susitikimą su Juo?

Reikia būti pasiruošiems. Budėti. Siekti ryšio su Jėzumi. Tas ryšys nestiprės, jei nebus noro pažinti Tą, kuris turi ateiti, Tą, kurio laukiame. Reikia domėtis Jėzumi. Tas vyksta per Šventojo Rašto studijas, įsigilinimą į Bažnyčios mokymą. Tačiau pažinime turi reikštis ir skleistis meilė. Juk ką mes geriau pažįstame, tą labiau mylime. Svarbu eiti šiuo keliu. Neužtenka vien sėdėti rankas sudėjus ant lovos krašto ir Rožinį kalbėti. Žinoma, reikia ir tą daryti. Bet labai svarbus aktyvus laukimas, kada mes visu savo protu, siela, visomis jėgomis stengiamės keliauti link Di­evo, Jį pamilti, atsiliepti į Jo meilę.

Palinkėjimai „Žingsnių ir stabtelėjimų“ ska­itytojams.

Visiems skaitytojams, visiems būsimiesiems kunigams linkiu, kad atsiliepę į pašaukimą tarnauti Viešpačiui Jėzui Kristui, Jo Bažnyčiai ir Jo žmonėms, pamiltumėte Tą, kuriam tarnaujate, kad tai būtų tarnystė ne iš sunkios pareigos ir pro sukąstus dantis nešamo kryžiaus, bet tiesiog kad viskas būtų daroma iš meilės ne tik dalijant ją kitiems, bet ir patiems joje augant.

Dėkojame už pokalbį!

„Žingsniai ir stabtelėjimai“ Nr. 20 (52) 2010 lapkritis - gruodis.