Tikriausiai ne aš vienas, žiūrėdamas į vaizdo reportažuose mirgančias Tuniso ir Kairo gatves, mintijau apie Minską. Kaipgi nemintysi, jei paralelės akivaizdžios (ko vertas vien jau tas pats šūkis: „Išeik!“ Nesvarbu, kokia kalba tariamas), o Briuselyje susirinkę ES užsienio reikalų ministeriai svarsto, kaip sudrausti kaimynų tėvuką ir jo siabrus.

Dabar, kai rašau, dar neaišku, ar Hosnis Mubarakas atsistatydins iki penktadienio, kaip reikalauja protestuotojai, ar pratemps dar gerą pusmetį iki artėjančių rinkimų, kaip siūlosi pats. Tačiau nepriklausomai nuo to, kuris variantas galiausiai įvyks, vienas klausimas kirba neišvengiamai: kodėl arabų pasaulyje „revoliucijos“, atrodo, pavyksta, o štai Baltarusijoje – ne?

Pirmasis į galvą lendantis atsakymas išties vertas barono Montesquieu – taigi klimatas kitas! Egipte gali sau dieną-naktį gatvėje smaksoti ir nieko, didelio poveikio sveikatai vargu ar susilauksi. Kas kita Minske. Pamenate gruodžio mėnesį? Baltarusijoje jis buvo ne toks ir skirtingas – vos išėjus į lauką šaltis sukausto, kur jau ten per naktį mitinguosi. Gal ir nieko paaiškinimas, tik štai, kas išties tiki, jog, tarkim, Joninių laikas tokiems protestams palankesnis? Jei dėl kokių nors priežasčių protestų banga kaimyninėje šalyje kiltų vasarvidį, ar ji būtų veiksmingesnė? Nepabandę nesužinosim, bet aš kažkodėl abejoju.

Kitas paaiškinimas galėtų būti kiek patosiškas, ataidintis iš neseniai minėtos mūsiškių sausio įvykių sukakties, operuojantis „laisvės medžio, laistomo kankinių krauju“, argumentu. Dar praėjusios savaitės pabaigoje pasaulio naujienų tarnybos retransliavo trumputį interviu su jauna protestuotoja iš Kairo. „Mes nesitrauksim, nes mus įpareigoja žuvę mūsų draugai“, – tvirtino ji sklandžia anglų kalba. Vienaakiai, grįžę į gatves vos apsitvarstę guminių policijos kulkų išmuštas akis, demonstruoja nuostabą keliantį ryžtą. Demokratus, sprunkančius iš Minsko (beje, ir Maskvos) aikščių, vos tik vietinė milicija ima darbuotis guminėmis lazdomis, prisiminti darosi net nejauku. Ar būtų kitaip, jei kas susidegintų prie Prezidento rūmų Minske?

Pagrindinis baltarusiškas argumentas – mūsų opozicija nevieninga, ji nesugeba susijungti ir iškelti vieno lyderio, kuriuo visi pasitikėtų. Galima pagalvoti, jog Egipte – kitaip. Pusė pasaulio kraipo galvas nesuprasdami, ką bendro gali turėti provakarietiškas buvęs TATENA‘os šefas ir Musulmonų brolija. Veikiausiai nieko ir neturi, o piliečiai gatvėse ganėtinai aiškiai simpatizuoja vienam arba kitiems. Bet tai netrukdo „išeik!“ rėkti visiems.

O gal viskas yra daug paprasčiau, gal baltarusių kultūra ir pasaulėvaizdis yra gerokai taikingesnis nei arabų, gal teisingi pirmieji šiandienio Baltarusijos himno žodžiai: „Mes baltarusiai – taikūs žmonės.“ O arabai – tai, žinoma, džihadas, terorizmas, civilizacijų konfliktas, kas tik nori, tik ne taika ir ramybė... Tik va, niekaip neina pamiršti, kad netoli Baltarusijos yra ne mažiau pasyvios ir taikingos Baltijos šalys, šiuo požiūriu tikrai ne itin besiskiriančios nuo pastarosios. Ir visai neironizuoju. Kiek Lietuvoje yra patenkintųjų esama situacija? O kiek masinių neramumų pamenate per pastaruosius masinio nepasitenkinimo metus? Bet vėlgi nesenai minėjome Sausio 13-osios metines. Ar tada, 1990-aisiais, buvome mažiau taikūs? Maža to, iš kitos pusės prie Baltarusijos prisišliejusioje Ukrainoje principas: „Mano troba pakraštyje, – nieko nežinau“, dievaži, yra ne mažiau uoliai išpažįstamas. O juk ten visko buvo – žiema!), šaltis!), Maidanas...

Pilietiniai neramumai, protestai ir akcijos visų pirma yra įprastinės gyvenimo tvarkos drumstimas, apvertimas, jei ne sunaikinimas. Nemalonu pripažinti, bet ir diktatūros sąlygomis žmonės valgo, geria, myli, augina vaikus, svajoja ir netgi daugiau ar mažiau realizuoja save. O štai protestas, ypač masinis, tai tvarkai dažniausiai rimtai kenkia. Na taip, dėl geresnio, teisingesnio pasaulio, bet perėjimas į jį dažnai atrodo itin skausmingas. Ar šiuo požiūriu arabai ir baltarusiai skiriasi? Ar tai reiškia, kad baltarusiai yra labiau prisirišę prie tokio gyvenimo, koks jis yra, labiau jį vertina, gal net mėgsta? Ar sociopolitiniai sukrėtimai jiems atrodo pavojingesni? Gal ir taip, bet skamba toks samprotavimas visgi keistokai. Kas iš viso to seka? Ką galima pasakyti apie baltarusių ir tunisiečių ar egiptiečių pilietinių protestų skirtumus? Tiesą sakant, nelabai ką daugiau nei faktų išvardijimas ir jų palygimas, žinoma, jau post factum. Arabams sekasi, baltarusiams – ne.

Nepaisant temos aktualumo ir tyrimų gausos, socialinės tikrovės tyrėjai, deja, negali atsakyti, kodėl ir kada ir kur kyla ar kils pilietiniai protestai ir kiek jie bus efektyvūs. Jei pasaulinė ekonominė krizė buvo vadinama ekonomikos mokslų fiasko, vadinamąjį „arabų pavasarį“ akmenėliu į savo daržą turėtų laikyti politikos mokslai.