Labas, brangusis skaitytojau,

žinau, tas žodis skliaustuose skamba dviprasmiškai, kai nėra kirčio ženklo. Todėl šįsyk, pradėdamas šios savaitės skiautinių kelionę sausį, tikslinu, – ji turėtų baigtis vasarį, o ne vasarą. Tad ir žodyje „vasariškai“ turi būti stipriau tariamas antrasis skiemuo. O rašant kokie akcentai? Pažiūrėkim.

Ketvirtadienis (01 27): trupiniai

Nuotrauka: eFoto.lt

Iš praeito ketvirtadienio užsiliko nedaug – tik trupiniai lesyklėlėje. Ir vis dėlto – norintiems lavinti akis, kad jos taptų žvitresnės, įžvalgios – ko gero, tiktų ir patiktų dokumentininko Audriaus Stonio paskaitos: „Tik nedaugeliui pažįstama meninė dokumentikos pusė, pasižyminti poetika ir vizualumu. Todėl šio paskaitų ciklo metu mes žiūrėsime ir aptarinėsime tokią dokumentiką, kokios paprastai nematome, kuri mūsų dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasiekia, tačiau yra nepaprastai įdomi, įdomesnė už vaidybinį kiną.“ Ir ji vis dažniau atrandama užsienio kino festivaliuose. Gal metas atpažinti – dėl ko?

Kitos srities – teatro – režisierius Agnius Jankevičius pastatė pjesę, kuri anonsuojama kaip „radikalioji, trash komedija“ ir smalsesniam žiūrovui ne tik „iš šono“ formuoja pasaulėvaizdį, bet ir pačiam leidžia jį susikurti: režisierius „kviečia žiūrovus įsitraukti į žaidimą, kurio metu visi karštligiškai ieško atsakymų į klausimus, kas yra gyvenimas, mirtis, tapatybė, prasmė ir, žinoma, didžioji meilė.“ Žinoma, tai tik anonsas, tačiau frazės pabaiga – „ir, žinoma, didžioji meilė“ – jei ir dirgina vaizduotę, tai tik kaip šabloniškumo pavyzdys.

Vis dažniau pasiekia kultūrinės žinios iš regionų. Pavyzdžiui, Panevėžio kraštotyros muziejus skelbia atidarantis parodą apie kryždirbystę. Bent mano supratimu, Aukštaitijos sostinė pastaruoju metu atidengia vis daugiau traukos vietų savo informaciniame žemėlapyje, kurios anksčiau kiek tolėliau buvo primirštos – puiki G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka organizuoja gražių renginių (žinomiausias, ko gero, kasmet gruodį suorganizuojama „Panevėžio literatūrinė žiema“ ir teikiama Julijono Lindės-Dobilo premija), Lietuvos dailininkų sąjungai priklausanti „Galerija XX “ reguliariai rengia ekspozicijas (dabar ten vieši Simono Skrabulio tapyba), štai ir kraštotyrininkai suteikia žinių apie save – labai smagu, kai pasirūpinama kultūrinės  informacijos sklaida. Tada lengviau susigaudyti, kad Panevėžys ne vien tas sportiškai laimingas miestas, kuriame Lietuvos krepšininkai rudenėjant žais Europos čempionato grupės varžybas.

Bernardinai.lt bičiulis Vytautas Toleikis primena, kad „Žydų kultūros ir informacijos centras išleido kauniečio litvako Valdemaro Ginsburgo (gim. 1922) atsiminimų knygą „...ir Kaunas verkė“. Pakankamai iš lėto atsiverdami litvakiškam paveldui, dažnai stokojame ne tik išsamesnių leidinių pristatymų lietuvių kalba, bet ir tam tikro konteksto. Smagu, kad anotacijoje paminimos Mirono Ginkaus „Per spygliuotą vielą“ ir Levo Feigelovičiaus „Saulėtas šaltas pavasaris“ knygos šiek tiek užpildo šią spragą.

Žiūrim, ką pabers rytojus...

Penktadienis (01 28): liūdna

K. Urbaitytės nuotrauka

Rytojus paberia savųjų tekstų. Andrius Jakučiūnas rašo apie Ventspilio dvasią, kurią dirbtinai bandoma paversti turistine, ir šiuo įvaizdžiu tarsi valtele priplaukia prie Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko rinkimų temos bei su minėta sąjunga susijusių bėdų. Panašu, kad nemaža jaunesnių rašytojų nori kaip nors gerinti šios organizacijos reikalus, ir, ko gero, čia svarbiau yra žodis „nori“ negu miglotas „kaip nors“: „Bent šią akimirką atrodo, kad geriausia, ką galime padaryti, tai nesirinkti vidurio, išlygos, kompromiso (...). Turime arba ryžtingai pradėti iš naujo, arba ryžtingai ir uoliai nedaryti nieko.“ Bet kokiu atveju – svarbu ryžtis.

Įdomu, ar panašios drąsos kažkada reikėjo legendinei (taip dabar įprasta „klišinti“ (=kalbėti klišėmis)) asmenybei –  Artūrui Barysui-Barui, kurio šeštąsias mirties metines minime būtent sausio 27-ąją? Atsiminimai iš apie Barą rengiamos knygos liudija įvairiapusę jo asmens veiklą, tapsmą. Tikėtina, kad išėjusiame leidinyje pavyks aptikti dar daugiau.

Aistės Paulinos Virbickaitės galerijų apžvalgoje kalbama apie dviejų jaunų menininkių – Kunigundos Dineikaitės ir Jovitos Aukštikalnytės – parodas sostinėje, o „Gimtajame krašto“ publikacijoje – apie ekspoziciją, įrengtą katilinėje.

O kas tuo metu dedasi  žiniasklaidos srityje? „Panašu, jog tiek didžiosios, tiek mažosios žiniasklaidos kūrėjai remiasi vienu ir tuo pačiu principu – savo skoniu ir interesais.“ Kad ši mintis ne nauja, pripažįsta ir komentarą rašantis straipsnio autorius. Tačiau nedaugelis bent kiek prakutusių skaitytojų dar turi iliuzijų, kad žurnalistika itin įsiklausiusi į bendruosius etinius principus. Labiau įsiklauso į banknotų šnarėjimą ir monetų teškenimą. Ko gero, iliuzija, kad principas „perku–parduodu“ gali atnešti laimę, yra ne mažiau bergždžia negu ateisto puoselėjama pasaulio vizija. Vis prisimenu Mariaus Buroko verstą Indijos poeto Karunesho Kumaro Agrawalio (jis užpernai lankėsi „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje) haiku:

bangos jūroje

blaškomos vėjo –

ateistai

Įdienojus užklupo liūdniausia savaitės žinia – mirė kino kritikas Skirmantas Valiulis. Rasa Paukštytė mini nepaprastą šio žmogaus darbštumą ir gerumą, taip pat prisimena ir jo atvirumą: „Ko gero, atvirumas buvo vienas svarbiausių jo būdo bruožų: jis visada sugebėdavo susieti tai, kas vyksta dabar, su kino, televizijos, fotografijos istorija.“  Asmenybės įsimintinumas buvo paliudytas ir Bernardinų tinklaraštyje.

Šeštadienis (01 29): hm, ar visi jau nutapė paveikslą?

EPA nuotrauka

Tenka sutikti su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, teatro režisieriaus Povilo Mataičio interviu išsakyta mintimi: „šiuo metu dėl politinių žaidimų, įsigalėjusių šou elementų visuomenė yra demoralizuota.“ Todėl tyrinėjimai, kokį meną gali ar negali sukurti beždžionė, man atrodo itin nežmoniški ir beprasmiški, nebent žmogus išties siekia tapti savo paties karikatūra. Žinoma, visada galima tikėtis, kad žmonija evoliucionuos pagal „Beždžionių planetoje“ aprašytą scenarijų, ir, tikėtina, kad suteikus beždžionėlėms sąlygas tapyti, tai įvyks anksčiau. O gal ir neprasta mintis?

Kita vertus, kodėl tada, tarkim, Nilo krokodilai negalėtų gaminti skulptūrų? Iš mėsos, skerdienos? Išgremžtų dantimis, kaip jiems atrodytų skaniau, o likę gyvi meno gerbėjai bandytų įžvelgti prasmę tuose gabaluose... Gaila, kad Lietuvos ambasada nerekomenduoja vykti į Egiptą – būtų galima atlikti galimybių studiją...

Sekmadienis (01 30): manevrai, skirti paveldui

Zenekos nuotrauka

Vasarą aplankėme keletą apleistų dvarų Vilniaus apskrityje. Paskutinis, kiek pamenu, buvo šalia Šumsko... Pošiurpiai, tikrąjį piliečių požiūrį į paveldą atskleidžiantys vaizdai – viskas, ką galima išplėšti ir sukūrenti, išplėšta ir sukūrenta, plytos, akmenys tampomi po pašales, šiukšlės, organinės ir neorganinės, užrašai visom buvusios LDK kalbom, daug antropologinių piešinių, tačiau nė vienas jų nevaizduoja ko nors, ką galima aptikti pas žmogų kiek aukščiau šakumo... Todėl pritarčiau siūlymui, kuris gal iš dalies primintų loteriją, bet kita vertus, tai vis tiek būtų bent minimali galimybė istoriniams pastatams gauti šeimininką.

Kitas rezonansinis statinys – Valdovų rūmai – taip pat, atrodo, prarado šeimininką, ir dabar pikti balsai sklinda bent iš keleto institucijų. Diskutuojama. Svarbu, kad „diskutantų“ netektų pakeisti sekundantais.

„Sundance“ – nepriklausomo kino festivalyje JAV buvo „parodyta beveik 120 filmų iš 29 šalių; įvyko 95 pasaulinės premjeros; savo juostas pristatė 40 debiutuojančių režisierių.“ Taip pat tekste pažymima, kad šios peržiūros „kelia didelį susidomėjimą komercinio kino pramonės žvalgams, ieškantiems naujų talentų ir idėjų.“ Vėl amžinas dėsnis – visa, kas nėra „mainstreamas“, yra paverčiama „mainstreamu“. Paskui belieka rodyti didžiuosiuose kino teatruose su kola ir popkornais. Dar vėliau – išvystame per televizorių. Beje, ar žinote, kad mūsų televizijos bokštas sekmadienį jau įžengė į ketvirtą dešimtį?

Pirmadienis (01 31): tatuiruota kalba

Pirmadienį pasitinkame stipriu internacionaliniu tekstu – tai iš latvių kalbos verstas pokalbis su gruzinų scenaristu ir režisierium. Šalia gausybės įžvalgų, norisi pacituoti ir vieną trumputę mintį: „Man atrodo, mūsų laikų liga – lyginti, matuoti.“ O juk tas mūsų kultūrinis paveldas, kaip teisingai pastebėta, tėra 30 centimetrų žemės sluoksnis. Juk net laidojama septyngubai giliau ir elektros kabelius bent trigubai žemiau klojami. Galima taip prisiskaičiuoti iki aukštosios, į neviltį varančios matematikos, o galima ir optimistiškai numoti ranka. Būtent nevilties aritmetikos pradmenys atsiveria, kai bandoma tęsti diskusiją apie Valdovų rūmus su kalkuliatorium rankoje. Niekas nekalba apie valdovus, visi kalba apie jų kainą (pinigais, nervais, užstojamu plotu). Galbūt kokį nors poetinį gydantį receptą galėtų pasiūlyti poetas Rimvydas Stankevičius, apie kurio eilių rinkinį „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ rašo ir pats pernai puikią poezijos knygą (pavad. – „Jonas Krikštytojas“) išleidęs kūrėjas Gintaras Bleizgys?

Jei jau prabilta apie poeziją, 1993 metais Gintaras Grajauskas paviešino pirmąją savo eilėraščių knygą, pavadintą „Tatuiruotė“. Skaičiau ir džiaugiausi. Daug mažiau džiaugiuosi, skaitydamas, deja, ne poetinius ir ne grajauskiškus tekstus, o labiau sociologinius, skirtus tatuiruočių fenomenui. Nieko nauja nepasakoma – kūno ženklinimas tampa preke. O taip pat „akivaizdu, kad kūno ženklų praktika turi skirtingą prasmę konkrečiame kultūriniame – socialiniame kontekste.” Kur jau akivaizdžiau, būna, netyčia akimis užkliudai pliažinio kaimyno kūną vasarinio ežero pakrantėje, ir pasimetęs vos spėji nusukti žvilgsnį... Kokia nors raukšlėta pieštinė reptilija, iššiepusi lietuviškus nasrus, taip ir taiko apspjauti tave aštria kiniškų rašmenų liepsna...

Fotografė Kristina Sereikaitė Prancūzų kultūros centre eksponuoja parodą „Žozetė“ ir kalba apie ją. Net ne tiek apie parodą, kiek apie savo stebimą heroję, kurios vardu ir pavadinta ekspozicija. Apie Žozetės senatvę, orią ir dailią. Tokią, kokios dauguma jaunesnės Lietuvos nepajėgia sukurti savo senoliams. Deja.

Kęstutis Navakas galėtų parašyti puikiausią kalbą karaliui, kurią paviešinus, amžinos šlovės susilauktų abu. Vis dėlto kol kas K. Navakas labiau linkęs rašyti moterims, tad filmų apie karalius kūrėjams belieka mikčiojant priimti apdovanojimus ir tikėtis geresnių laikų. O šie, žinia, netruks ateiti. Vos tik baigsis šildymo sezonas.

Antradienis (02 01): striukai

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Vasarį galima pasitikti gera žinia: įsteigta dar viena premija. O Romas Sakadolskis rubrikoje „Savaitės pokalbis“ pasakoja, ką žiniasklaidos pasauliui signalizuoja „Wikileaks“ atsiradimas.

Savivaldybė irgi sulaukė kultūrininkų dėmesio – pasirodė publikacija, kurioje teigiama, kad ženklai „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ tampa nebereikalingi. Tiesą sakant, kai buvo sužinota, kad devynių ženklų likutinė vertė yra devyni litai – buvo susimąstyta, ar nevertėtų bent vieno tokio simbolio įsigyti atminimui, o gal net pakabinti po artimiausiu tiltu. Tegu žaliuoja žiemą vasarą... Vėliau šios idėjos atsisakyta, kai paaiškėjo, kad kaina, aišku, nebūtų tokia menka.

Trečiadienis (02 02): tris kartus be ginčų, bet su karpiniais

Zenekos nuotrauka

Griežtoki, aštrokų veido bruožų tekstai Bernardinus pradėjo lankyti būtent savaitės viduryje. Vienas toks atšiauresniu tonu surašytųjų – filosofės Daivos Tamošaitytės esė, skirta kultūros ir barbarybės takoskyroms aptarti: „dėl žmonijos laimėjimų viršūnių ir valdymo nūdien tarpusavy kovoja dvi amžinos galios – kultūra ir barbarybė. Tiesą sakant, taip buvo visada. Kultūra niekada nebuvo visų žmonių savastis, o barbarybė visada buvo apatinė froidiškojo ledkalnio dalis, kuri daugeliui suteikė tvirtą ir savą pagrindą.“ Nepasiginčysi.

Literatūrologas Rimantas Kmita savo komentare primena, kad nedideli honorarai kultūros žmones pjovė jau prieš dvidešimt metų. Per tą laiką beveik niekas nepasikeitė: „Kai pagalvoji, per tą laiką kažkas dirbo Kultūros ir Švietimo ministerijose, įvairiuose komitetuose ir visokiose institucijose, kažkas keitė finansavimo sistemas, steigė fondus, rinko tarybas, pirmininkus, samdė ekspertus, kad jie kuo objektyviausiai vertintų, šaukė visus kultūrininkus į posėdžius, konferencijas, susitikimus, derino paramos skirstymo kriterijus, skelbė tekstus apie esančias problemas ir jų sprendimo galimybes, apeliavo į aukščiausiąją valdžią, kuri vis žadėdavo kultūrą dar labiau įtraukti į prioritetinių sričių sąrašus ir būtinai skirti kiek įmanoma didesnę biudžeto dalį. Nuo to, kaip tas biudžetas kito, ar jame atsirado Europos Sąjungos lėšų, ar ne, niekas nesikeitė. Kai pagalvoji, per tiek suiručių toks stabilumas gal net ir pavydėtinas.“

Tokia tad situacija kultūrinių leidinių puslapiuose. O šiuo metu „honorarininkų“ padėtis dar labiau prastėja, dar bjauresnei pasidarius apmokestinimo tarkai (taip, „tarkai“ – netyčinė korektūros klaida, kurią palikau tyčia). Tiek ir tegaliu. Tyčia daryti netyčines klaidas. Dėl nieko kito ir nesusitarsi. Nepasiginčysi. Ne.

Ramūnas Čičelis žurnale „IQ“ rašo recenziją Daivos Šabasevičienės knygai apie Valentiną Masalskį. Mačiau šį leidinį tarp knygynuose perkamiausiųjų. Iš tiesų, recenzentas atkreipia dėmesį būtent į leidinio rinkodarines savybes, kaip dominuojančias kitų sąskaita. Tekstas baigiamas skaitymo strategijos pasiūlymu, kuris turėtų sutaupyti laiko ja pasinaudojusiems, pacituosiu: „jei nenorite būti užliūliuoti pokalbių autorės retorikos, skaitydami praleiskite knygos įvadą ir visus aktoriui ir režisieriui užduodamus klausimus. Knyga kur kas sėkmingesnė kaip monologas, o ne interviu rinkinys.“ Ir čia nesiginčysiu.

Kiek kitokio, pažintinio pobūdžio, yra interviu su tautodailininku, karpytoju Klaidu Navicku. Skaitant galima patirti, kiek daug kantrybės ir vargo reikia įdėti norint išgauti tenkinantį rezultatą.

Ketvirtadienis (02 03): šilčiau

EPA nuotrauka

Vėl galima pradėti nuo dvigubų premijinių naujienų – Ministrų kabinetui speciali komisija jau pasiūlė apdovanoti dvylika įvairių sričių meno kūrėjų, o štai poetas Rimvydas Stankevičius jau žino, kad Knygų mugės metu gaus Jurgos Ivanauskaitės premiją už jau anksčiau minėtą eilėraščių rinkinį „Patys paprasčiausi burtažodžiai“.

Dažnai kalbama apie kitokios literatūros, muzikos, choreografijos paieškas. Ne išimtis – ir teatras. Šįsyk apie kitokio teatro vaikams galimybę kalbamasi su režisiere Agne Dilyte, kurios mintys, rodos, su aristoteliškuoju katarsio supratimu neprasilenkia: „Stebėdami sceninį vyksmą, žiūrovai turi matyti save, atpažinti savo gyvenimą, ieškoti ar rasti atsakymus į sau rūpimus klausimus ar tiesiog įsitraukti emociškai ir apsivalyti verkdami, juokdamiesi, reaguodami. Nematau prasmės kalbėti apie tai, kas rūpi tik man vienai ar saujelei rinktinės publikos. Teatras privalo būti aktualus, alsuoti šia diena, tuo, kas rūpi žmogaus protui ir širdžiai.“ Dar vienas teatrui skirtas tekstas – itin optimistinis. Tai – Gedimino Jankaus recenzija, skirta Kauno mimų spektakliui „ab origine“, yra reziumuojama paprastai ir aiškiai: „mūsų pantomimos atgimimas.“ paprastai.

Paskutinė žinia – apie Lietuvos kultūros sostines. Šiemet ja tampa Šilutė, kitąmet – Anykščiai, o 2013-iaisiais – Palanga.

Štai tada tekstai jau bus kitaip vasariški, kirčiui šoktelėjus į žodžio pradžią. Šiltesni.