Per užsitęsusį statybų dešimtmetį Valdovų rūmai jau tapo svarbiu mūsų visuomeninės sąmonės veiksniu, skaudžiu paminklu, kur glaudžiai pinasi romantizuotas tautiškumas ir verteiviškas cinizmas.

Dabar jau tų rūmų nebenugriausi, todėl tenka galvoti, kaip palengvinti Vyriausybės galvos skausmą ir iš šio korupcinio projekto visuomenei gauti nors minimalios naudos.

Lėšų stygius ir noras kiek galima greičiau baigti Gedimino kalno papėdėje užsitęsusias statybas lyg koks likimo pirštas siūlo garbingą išeitį, tereikia sąžiningai prisipažinti, kad iš kapų milžinų prikeltas senelis prabyla ne apie mūsų senovės didybę, o apie šiandienos menkystę.

Valstybės kontrolės patikrinimai, visuomeninių organizacijų tyrimai patikimai liudija, kad Valdovų rūmų statyba yra sumaniai suregztas korupcinis projektas, pridengtas XXI amžiui svetima praeities romantizavimo skraiste. Tereikia numesti tą skraistę ir pamatysime, jog tai paminklas nesąžiningumui ir korupcijai.

Todėl rūmuose ir siūlyčiau steigti gėdos, korupcijos ar kaip kitaip pavadintą muziejų. Tikslesniam pavadinimui reiktų skelbti konkursą. Tiesą sakant, Nacionalinis korupcijos muziejus iš esmės nekeičia Valdovų rūmų idėjos, kuri siekė falsifikuoti istoriją, XXI amžiaus medžiagomis ir technologijomis simuliuoti praeitį.

Nacionalinio korupcijos muziejaus steigimas būtų visapusiškai naudingas ir išspręstų daugybę įsisenėjusių problemų. Pirmiausia – ekonominių. Valdovų rūmų statybą būtų galima užbaigti labai pigiai ir greitai – dar šiemet, nevaidinant senovinių statybų, naudojant paprastas medžiagas.

Paskui aukcionuose ir sendaikčių turguose nebereiktų ieškoti eksponatų, už juos permokėti ir taip toliau skatinti korupcijos. Menine-architektūrine prasme taip pat nebūtų nuostolio. Pseudo senoviškai jau pastatyta nemaža rūmų dalis, užbaigti būtų galima ir moderniškai, prie nuolatinės projekto kaitos statybininkai jau pripratę.

Svarbiausia – Nacionalinis korupcijos muziejus būtų ypatingai prasmingas morališkai. Visuomenė taikosi su mintimi, kad teismuose daugelis korupcija kaltinamų išteisinami, paprasčiausiai pritrūkus įrodymų arba advokatams sumaniai surezgus procedūrinius voratinklius. Muziejaus teismas būtų sąžiningas ir neskundžiamas.

Neabejoju, kad Nacionalinis korupcijos muziejus išgarsintų Lietuvą. Visokių valdovų rūmų rasi ne tik kiekvienoje sostinėje, bet ir daugelyje regionų centrų. Meno muziejais ar galerijomis galima suvilioti tik turint pasaulinio lygio vertybių.

Nacionalinis korupcijos muziejus pasitarnautų Lietuvos įvaizdžio kūrimui, ne tik patvirtintų drąsios šalies vardą, bet ir pati įvaizdžio kūrimo istorija galėtų tapti įvadu į muziejaus ekspoziciją.

Eksponatų neturėtų pritrūkti. Reiktų pristatyti taip iki galo ir neišnaudotą Guggenheimo muziejaus ar Vilniaus metro projektų potencialą. Ekspozicijoje galėtų stovėti „Draugystės“ viešbučio maketas, būtų galima vaišintis „Alitos“ gėrimais ir pan. Išsamaus pristatymo prašytųsi ir Europos kultūros sostinė, LEO, „FlyLAL“, sunku įsivaizduoti tokį muziejų be stovo su oranžiniais dviračiais...

Be abejonės, muziejus turėtų būti interaktyvus. Pavyzdžiui, galėtų būti teismo salė, kur vyktų korumpuotų valdininkų teismų „hepeningai“. Atėję mokinukai gautų užduotį – atrasti skirtumą tarp dviejų plytelių, kurių viena naudota Valdovų rūmų statybai, o kita – paprastoms.

Ekskursijos vadovas paskui paaiškintų, kad tikrasis skirtumas – kaina, vaikai bandytų suskaičiuoti, kokia tikroji Valdovų rūmų statybos vertė.

Nacionaliniame korupcijos muziejuje galėtų būti ir vardinės salės, žinoma, geriausiai paslaptingais vardais, pavyzdžiui, AMB, Abonento... Turėtų čia atsirasti vietos ir istorijai – šiaip ar taip korupcija yra senas reiškinys. Galbūt kai kuriuos eksponatus būtų galima panaudoti ir iš jau sukaupto fondo – tiktų portretai tų Lietuvos didikų, kurie ėmė pinigus iš rusų carų agentų ir aštuonioliktojo amžiaus Seimuose balsavo taip, kaip reikėjo Maskvai.

Kad ir kokia plati būtų Nacionalinio korupcijos muziejaus ekspozicija, tikrai liktų vietos ir reprezentacijai, tad besirūpinantiems Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungai nereiktų nerimauti. Galų gale toks muziejus sufleruotų ir mūsų pirmininkavimo bendrijai prioritetus – kovą su korupcija.

Svarbiausia Nacionalinis korupcijos muziejus atitiktų pamirštą mokslinės rekonstrukcijos principą. Jeigu nėra pakankamai liekanų, kad būtų galima autentiškai atkurti pastatą, modelį reikia daryti vienas su šimtu, o ne vienas su vienu.