Vasario 17 dieną prasideda Vilniaus knygų mugė, šia proga siūlome psichoterapeuto Viktor Frankl pranešimą, kuris buvo skaitytas, atidarant 1975 metais vykusią knygų mugę vienoje. Šis tekstas yra skelbiamas šio autoriaus rinktinėje "Žmogus prasmės akivaizdoje", kurią iš vokiečių kalbos išvertė Austėja Markevičiūtė, o lietuviškai išleido leidykla "Katalikų pasaulio leidiniai".

Kal­bė­da­mi apie kny­gą kaip te­ra­pi­jos prie­mo­nę, tai da­ro­me vi­siškai rim­tai. Jau iš­ti­sus de­šimt­me­čius gy­dant neu­ro­zes sėk­min­gai nau­do­ja­ma va­di­na­mo­ji bib­lio­te­ra­pi­ja. Pa­cien­tui siū­lo­ma skai­ty­ti tam tik­ras kny­gas, anaip­tol ne vien da­ly­ki­nes. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kny­ga pa­si­tel­kia­ma tiks­lin­gai, at­si­žvel­giant į kon­kre­tų at­ve­jį.

Ži­no­ma, psi­cho­te­ra­pi­ja iš es­mės re­mia­si gy­dy­to­jo ir pa­cien­to part­ne­rys­te, to­dėl ne­ga­li bū­ti kal­bos, kad kny­ga ka­da nors įsteng­tų pa­keis­ti gy­dy­to­ją, bib­lio­te­ra­pi­ja – psi­cho­te­ra­pi­ją. Vis dėl­to ne­ga­li­ma nu­ver­tin­ti ir kny­gos. Tu­riu do­ku­men­tų, aki­vaiz­džiai liu­di­jan­čių: žmo­nės, ku­riuos dau­gy­bę me­tų ka­ma­vo sun­ki neu­ro­zė ir ku­rie me­tų me­tus gy­dė­si, su­ge­bė­jo sa­va­ran­kiš­kai pa­si­nau­do­ti tam tik­ru psi­cho­te­ra­pi­jos me­to­du ar tech­ni­ka ir ga­lų ga­le iš­si­va­duo­ti iš neu­ro­zės vien to­dėl, kad per­skai­tė tam tik­rą kny­gą.

Ta­čiau ga­li­my­bė pa­si­telk­ti kny­gą kaip te­ra­pi­jos prie­mo­nę anaip­tol ne­ap­si­ri­bo­ja vien pa­to­lo­gi­jos sri­ti­mi. Kny­ga ga­li tie­siog da­ry­ti ste­buk­lus išti­kus eg­zis­ten­ci­nei kri­zei, o nuo šios ne­ap­sau­go­tas nie­kas. Rei­kia­ma kny­ga rei­kia­mą aki­mir­ką dau­gy­bę žmo­nių iš­gel­bė­jo nuo sa­vi­žu­dy­bės, ir mes, psi­chiat­rai, ga­li­me daug apie tai pa­pa­sa­ko­ti. Šitaip kny­ga tam­pa tik­ra pa­gal­bos prie­mo­ne gy­ve­nant ir – mirštant. Kal­bu ne apie da­bar ma­din­gas kny­gas, ku­rių pa­va­di­ni­mai ste­re­o­ti­piš­kai kar­to­ja žo­džius de­ath and dy­ing, mir­tis ir mi­ri­mas, ir ku­rio­se apie mi­ri­mą kal­ba­ma taip, tar­si tai te­bū­tų pro­ce­sas, ku­rį ga­li­ma su­skai­dy­ti į tiek ar tiek fa­zių ir ku­riuo gal­būt įma­no­ma dar ir ma­ni­pu­liuo­ti. Ne, mir­tį lai­kau vie­na iš žmo­giš­kų ri­bi­nių si­tu­a­ci­jų, vie­nu „tra­giš­kosios tria­dos“ – taip no­rė­čiau ją pa­va­din­ti, – ap­iman­čios mir­tį, kan­čią ir kal­tę, na­riu. Te­ko skai­ty­ti laiš­kų, ra­šy­tų mir­ties pa­ta­le ar­ba slap­ta iš­neš­tų iš ka­lė­ji­mo, ir vi­si jie jau­di­na­mai pa­tvir­ti­na, kiek daug to­kio­mis iš­ori­nio izo­liuo­tu­mo ir vi­di­nio at­vi­ru­mo ap­lin­ky­bė­mis ga­li reikš­ti tam tik­ra kny­ga ar net at­ski­ras sa­ki­nys.

To­kie te­ra­pi­niai efek­tai ga­li dar la­biau su­stip­rė­ti su­si­bū­rus žmo­nių, kar­tu stu­di­juo­jan­čių ar­ba ap­ta­rian­čių tam tik­ras kny­gas, gru­pei. Tu­riu liu­di­ji­mų, kaip to­kia stu­di­jų gru­pė vi­siš­kai spon­ta­niš­kai su­si­da­rė tarp Flo­ri­dos vals­ty­bi­nio ka­lė­ji­mo ka­li­nių ir ko­kį te­ra­pi­nį po­vei­kį tu­rė­jo gru­pi­nis skai­ty­mas.

Ka­li­nys Nr. 552-022 rašo man:

„Pas­ta­ruo­sius du mė­ne­sius gru­pė ka­li­nių drau­ge skai­tė jū­sų kny­gas ir klau­sė jū­sų įra­šų. Iš tie­sų, ir kan­čio­je ga­li­ma at­ras­ti pras­mę. Mū­sų gru­pę su­da­ro 9 ka­li­niai, su­si­tin­ka­me du kar­tus per sa­vai­tę. Tu­riu pri­pa­žin­ti, kad tai, kas vyks­ta, ar­ti­ma ste­buk­lui. Žmo­nės, bu­vę be­jė­giai, ne­tu­rė­ję jo­kios vil­ties, at­ran­da nau­ją sa­vo gy­ve­ni­mo pras­mę. Įsi­vaiz­duo­ki­te, čia, ka­lė­ji­me, gar­sė­jan­čia­me griež­čiau­sia ap­sau­ga vi­so­je Flo­ri­do­je, per po­ra šim­tų met­rų nuo elek­tros kė­dės, kaip tik čia mū­sų sva­jo­nės tam­pa tik­ro­ve.“

Žino­ma, da­ly­ki­nės kny­gos taip vei­kia ne vi­sa­da. Pa­si­tai­ko ap­lin­ky­bių, apie ku­rias ga­li­ma pa­sa­ky­ti: kai ne­pa­kan­ka bet ko­kių žo­džių, kiek­vie­nas žodis tam­pa per­tek­li­nis. To­kiais at­ve­jais prie­bė­gos te­lie­ka ieško­ti po­eto žody­je. Bent kar­tą ir man yra taip nu­ti­kę. Liūd­nai pa­gar­sė­ju­sios San Kven­ti­no ko­lo­ni­jos, esan­čios ne­to­lie­se San Fran­cis­ko, di­rek­to­rius pa­kvie­tė ma­ne skai­ty­ti pra­ne­ši­mą ka­li­niams, didžiau­siems kri­mi­na­li­niams nu­si­kal­tė­liams. Po pa­skai­tos vie­nas klau­sy­to­jas at­si­sto­jo ir pa­sa­kė, kad žmo­nėms iš De­ath Row, kur lai­ko­mi mir­ti­nin­kai, ne­lei­džia­ma at­ei­ti į pa­skai­tą; jis pa­klau­sė, ar ne­ga­lė­čiau bent per mik­ro­fo­ną pa­sa­ky­ti ke­le­tą žo­džių vie­nam jų, po­nui Mit­chel­lui, ku­rio po ke­lių die­nų lau­kia mir­ties baus­mė du­jų ka­me­ro­je. Pa­si­ju­tau be­jė­gis. Ta­čiau išsi­suk­ti ne­ga­lė­jau. To­dėl su­im­pro­vi­za­vau: „Pa­ti­kė­ki­te, po­ne Mit­chel­lai, ga­liu šiek tiek su­pras­ti jū­sų pa­dė­tį. Ir man kiek lai­ko te­ko gy­ven­ti du­jų ka­me­ros še­šė­ly­je. Ta­čiau pa­ti­kė­ki­te, po­ne Mit­chel­lai, ir ta­da nė aki­mir­ką ne­iš­si­ža­dė­jau įsi­ti­ki­ni­mo, kad gy­ve­ni­mas tu­ri pras­mę bet ko­kio­mis są­ly­go­mis ir ap­lin­ky­bė­mis. Mat ar­ba jis tu­ri pras­mę – tai­gi ta pras­mė iš­lie­ka ir ta­da, kai jis toks trum­pas. Ar­ba jis ne­tu­ri pras­mės – tai­gi ne­ga­li tap­ti pra­smin­gas, kad ir kiek truk­tų. Ga­lų ga­le net ir, at­ro­dy­tų, iš­švais­ty­tą gy­ve­ni­mą ga­li­me pri­pil­dy­ti pras­mės, sa­vęs pa­ži­ni­mu pra­nok­da­mi pa­tys sa­ve.“ Žino­te, ką pas­kui pa­pa­sa­ko­jau po­nui Mit­chel­lui? Is­to­ri­ją apie Iva­no Il­ji­čiaus mir­tį, ku­rią mums pa­li­ko Tols­to­jus. Is­to­ri­ją vy­riš­kio, stai­ga su­si­du­rian­čio su fak­tu, kad ne­il­gai te­gy­vens, ir su­vo­kian­čiu, kaip su­dir­bo sa­vo gy­ve­ni­mą. Ta­čiau kaip tik šia įžval­ga jis pra­noks­ta sa­ve, įsten­gia įpras­min­ti, at­ro­dy­tų, to­kį be­pras­mį bu­vu­sį gy­ve­ni­mą.

Po­nas Mit­chel­las bu­vo pas­ku­ti­nis žmo­gus, mi­ręs San Kven­ti­no du­jų ka­me­ro­je. Ta­čiau prieš pat mir­tį jis da­vė in­ter­viu laik­raš­čiui San Fran­cis­co Chro­nic­le, ne­pa­nei­gia­mai liu­di­jan­tį, kad jis iš­gir­do is­to­ri­ją apie Iva­no Il­ji­čiaus mir­tį.

Ge­rai žino­mas jau­ni­mo skai­ty­mo al­kis. Jau­ni­mas ins­tink­ty­viai žino apie jam pri­ei­na­mą stip­ry­bės šal­ti­nį. Kaip ki­taip ga­lė­tu­me pa­aiš­kin­ti tai, kas kar­tą, prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių, at­si­ti­ko Te­re­zišta­to kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je. Iš­va­ka­rė­se bu­vo at­ren­ka­ma tūks­tan­tis jau­nuo­lių, ki­tą ry­tą turėjusių keliauti į Auš­vi­co sto­vyk­lą. Ta­čiau tą pa­tį ry­tą pa­aiš­kė­jo, kad nak­tį bu­vo įsi­lauž­ta į sto­vyk­los bib­lio­te­ką. Kiek­vie­nas iš mir­čiai pa­smerk­tų­jų įsi­dė­jo į kup­ri­nę my­li­mų po­etų to­mų ar moks­lo vei­ka­lų. Kaip pe­ną va­žiuo­jant į (lai­mė!) ne­ži­nią. O da­bar dar pa­si­tai­ko drįs­tan­čių šauk­ti: „Pir­ma ėda­las, pas­kui mo­ra­lė!“

Mes ne­sa­me ak­li. Kny­gos po­vei­kis anaip­tol ne vi­sa­da pa­lai­min­gas. Ypač skep­tiš­kai ver­ti­na­me moks­lo re­zul­ta­tų po­pu­lia­ri­ni­mą. Eins­tei­nas yra pa­sa­kęs, kad moks­li­nin­kui te­lie­ka rink­tis, ar rašyti su­pran­ta­mai ir pa­viršuti­niškai ar nuo­dug­niai ir ne­su­pran­ta­mai. An­tra ver­tus, skai­ty­to­jo ne­su­pra­ti­mas mažiau kenks­min­gas nei nesu­si­pra­ti­mas. Nors pa­si­tai­ko ir ne­kenks­min­gų nesu­si­pra­ti­mų. Kaip tik toks kar­tą išti­ko Niu­jor­ko psi­chiat­rą Bin­ge­rį, skai­čiu­sį vie­šą pa­skai­tą apie psi­cho­so­ma­ti­nę me­di­ci­ną; po pa­skai­tos klau­sy­to­jai jo pa­klau­sė, kur ga­li­ma bū­tų nu­si­pirk­ti bu­te­liu­ką psi­cho­so­ma­ti­nių vais­tų!

Nesu­si­pra­ti­mo grės­mę ma­tau ki­tur. Ne tiek po­pu­lia­ri­na­mas, kiek vul­ga­ri­na­mas moks­las per­ne­lyg leng­vai pa­stū­mė­ja žmo­gų ne­su­vok­ti sa­vęs pa­ties: pa­tei­kiant pu­si­nes, ket­vir­ti­nes, aštun­ti­nes tie­sas taip, tar­si bū­tų kal­ba­ma apie vi­są tie­są, iškrai­po­ma žmo­gaus sa­vi­vo­ka. O ko­kios šio reiški­nio priežas­tys?

Dažniau­siai gir­di­me skun­dus, kad moks­lai per­ne­lyg spe­cia­li­zuo­ja­si. Ma­nau, tie­sa kaip tik priešin­ga. Bė­da ne ta, kad moks­li­nin­kai spe­cia­li­zuo­ja­si. Bė­da, kad spe­cia­lis­tai api­ben­dri­na. Žino­me va­di­na­muo­sius ter­rib­les sim­pli­fi­ca­teurs. Jie vis­ką su­pap­ras­ti­na. Ta­čiau esa­ma ir ter­rib­les généra­li­sa­teurs, taip no­rė­čiau juos pa­va­din­ti. Pir­mie­ji vis­ką tem­pia ant vie­no kur­pa­lio, ant­rie­ji ne­si­ten­ki­na sa­vo kur­pa­liu. Jie vis­ką api­ben­dri­na. Kaip ki­taip su­kur­tų best­se­lerį, kaip įsteng­tų po­pu­lia­rin­ti ne­api­ben­drin­da­mi?

To­kios ma­si­nės in­dok­tri­na­ci­jos, ku­rią sklei­džia jau pa­tys best­se­lerių pa­va­di­ni­mai, vei­kia­mas skai­ty­to­jas su­vo­kia sa­ve ne kaip žmo­gų, o kaip „pliką bež­džio­nę“ ar­ba apa­ra­tą ir me­cha­niz­mą „ana­pus lais­vės ir oru­mo“. Štai kur su­ka šian­die­nos ni­hi­liz­mas. Va­ka­rykštis ni­hi­liz­mas lei­do­si į šne­kas apie Nie­ką. Šian­die­nos ni­hi­liz­mas iš­si­duo­da žo­džiais „tė­ra“. Žmo­gus „tė­ra“ pro­duk­tas – ga­my­bi­nių san­ty­kių, pa­vel­dė­ji­mo ir ap­lin­kos, so­cia­li­nių-eko­no­mi­nių ir psi­cho­di­na­mi­nių są­ly­gų bei ap­lin­ky­bių ir dar vel­niaižin ko. Šiaip ar taip, jis api­bū­di­na­mas kaip ap­lin­ky­bių au­ka, nors iš tik­rų­jų jas ku­ria, ma­žų ma­žiau­siai for­muo­ja, pri­rei­kus ir kei­čia.

Su­vul­ga­rin­ta gelmi­nė psi­cho­lo­gi­ja ypač pa­slau­giai pa­kiša neu­ro­tiškam skai­ty­to­jui pa­gei­dau­ja­mą ali­bi. Dėl vis­ko kal­ti tam­pa kom­plek­sai. Pats žmo­gus už nie­ką ne­at­sa­ko. Lais­vos va­lios ne­be­lie­ka. Vis dėl­to kaip išmin­tin­gai vie­na ši­zo­fre­nija ser­gan­ti pa­cien­tė kar­tą at­sa­kė į ma­no klau­si­mą, ar ne­si­jau­čian­ti taip, tar­si ne­tu­rė­tų lais­vos va­lios: „Žino­te, po­ne dak­ta­re, kai no­riu, tu­riu lais­vą va­lią, o kai ne­no­riu – ne­tu­riu.“ Ki­ta mo­te­ris, ne pa­cien­tė, vie­na kar­tą man taip pa­ra­šė apie kom­plek­sus: „Iš­gy­ve­nau sun­kią vai­kys­tę, už­au­gau ne­dar­nio­je šei­mo­je ir pa­ty­riau daug var­go. Vis dėl­to ne­no­rė­čiau at­si­ža­dė­ti tų bai­sy­bių, ku­rias iš­gy­ve­nau vai­kys­tė­je. Esu įsi­ti­ki­nu­si, jos tu­rė­jo daug tei­gia­mų pa­da­ri­nių. Kom­plek­sai? Vie­nin­te­lis ma­ne ka­muo­jan­tis kom­plek­sas – min­tis, kad pri­va­lė­čiau tu­rė­ti kom­plek­sų, ku­rių iš tik­rų­jų ne­tu­riu.“

Šne­kos apie „tė­ra“ ar­ba re­duk­cio­niz­mas (taip va­di­na­ma ši nuo­sta­ta žmo­gaus atžvil­giu) – tai tik vie­nas šiuo­lai­ki­nio ni­hi­liz­mo as­pek­tų. Ki­tas as­pek­tas – ci­niz­mas. Ta­po ma­din­ga šai­py­tis iš svei­ko pa­sau­lio, išpeik­ti, ap­juo­din­ti žmo­gų. Ži­nia, ne li­te­ra­tū­ros už­da­vi­nys dai­lin­ti pa­sau­lį, žiū­rė­ti į jį ne­rim­tai. Vis dėl­to ar jos užda­vi­nys ne­ga­lė­tų bū­ti toks: pa­ska­tin­ti ga­li­my­bės blyks­nį ana­pus tik­ro­vės – ga­li­my­bės pa­keis­ti, ga­li­my­bės per­keis­ti tik­ro­vę? Pa­sau­lis pa­sken­dęs blo­gy­je, – kam tai sa­ko­te? Jis nė­ra svei­kas. Ta­čiau tu­rė­tu­mė­te su­pras­ti, kad man, kaip gy­dy­to­jui, ne­ma­lo­nu tuo ap­si­ri­bo­ti. Pa­sau­lis ne­svei­kas, ta­čiau jį ga­li­ma pa­gy­dy­ti. Ir li­te­ra­tū­ra, ku­ri at­si­sa­ko bū­ti vais­tas, at­si­sa­ko pri­si­dė­ti ko­vo­jant prieš lai­ko dva­sios li­gą, to­kia li­te­ra­tū­ra – ne te­ra­pi­ja, o simp­to­mas, ma­si­nės neu­ro­zės, ku­rią ji pa­ti dar ir ska­ti­na, simp­to­mas. Jei rašyto­jas ne­su­ge­ba su­teik­ti imu­ni­te­to ne­vil­čiai, jis bent jau ne­tu­rė­tų plūk­tis, steng­da­ma­sis užkrės­ti skaitytoją ne­vil­ti­mi.

Ma­si­nę šian­die­nos neu­ro­zę api­bū­di­na vi­sa­me pa­sau­ly­je išve­šė­jęs be­pras­my­bės jaus­mas. Šian­die­nos žmo­gus, pa­ly­gin­ti su Sig­mun­do Freu­do lai­kų žmo­gu­mi, pa­ti­ria ne tiek sek­su­a­li­nę, kiek eg­zis­ten­ci­nę frust­ra­ci­ją. Šian­dien jis, pa­ly­gin­ti su Al­fre­do Ad­le­ro lai­kų žmo­gu­mi, ken­čia ne tiek dėl ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mo, kiek dėl be­pras­my­bės jaus­mo, ku­rį ly­di tuš­tu­mos po­jū­tis, eg­zis­ten­ci­nis va­ku­u­mas. Šian­dien tai pa­ste­bi­me jau ir Ry­tuo­se, net tre­čia­ja­me pa­sau­ly­je. An­tai če­kų neu­ro­lo­gas pro­fe­so­rius Vy­me­ta­las pa­ro­dė, kad „ši šian­die­nos li­ga, gy­ve­ni­mo pras­mės ne­tek­tis, be vi­zų per­žen­gia ka­pi­ta­lis­ti­nės ir so­cia­lis­ti­nės san­tvar­kų sie­nas, ypač plin­ta tarp jau­ni­mo “. Jei pa­klaus­tu­mė­te ma­nęs, kaip ga­lė­čiau pa­aiš­kin­ti to­kį be­pras­my­bės jaus­mo su­ve­šė­ji­mą, ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti tik tiek: kitaip nei gy­vū­nui, ins­tink­tas žmo­gui ne­be­sa­ko, ko jam rei­kia, kitaip nei anks­tes­nių lai­kų žmo­gui, tra­di­ci­ja jam ne­sa­ko, ką jis pri­va­lo, – ga­lų ga­le, re­gis, jis ge­rai ne­bežino, ko iš tik­rų­jų no­ri. To­dėl ar­ba no­ri tik to, ką da­ro ki­ti, – štai jums kon­for­miz­mas, – ar­ba da­ro tik tai, ko iš jo no­ri ki­ti, – štai jums to­ta­li­ta­riz­mas.

Sta­tis­ti­niai tes­tai pa­tvir­ti­na, kad be­pras­my­bės jaus­mas la­biau­siai pa­pli­tęs tarp jau­ni­mo. Rem­da­ma­sis sta­tis­ti­ne 500 Vie­nos ga­myk­lų mo­ki­nių im­ti­mi, in­ži­nie­rius Ha­bin­ge­ris nu­sta­tė, kad pas­ta­rai­siais me­tais be­pras­my­bės jaus­mas iš­au­go nuo 30 iki 80 nuo­šim­čių. Ame­ri­ko­je ma­no ben­dra­dar­biams iš Jung­ti­nių Vals­ti­jų tarp­tau­ti­nio uni­ver­si­te­to (Uni­ted Sta­tes In­ter­na­tio­nal Uni­ver­si­ty) pa­vy­ko įro­dy­ti, kad to­kius vi­sa­me pa­sau­ly­je daž­nė­jan­čius fe­no­me­nus kaip ag­re­sy­vu­mas ir nu­si­kals­ta­mu­mas, nar­ko­ti­nė pri­klau­so­my­bė ir sa­vi­žu­dy­bė iš tikrųjų ga­li­ma kil­din­ti iš vie­no šal­ti­nio, bū­tent be­pras­my­bės jaus­mo. Dažniau­sia ame­ri­kie­čių stu­den­tų mir­ties prie­žas­tis – au­to­ava­ri­ja, iškart po jos – sa­vi­žu­dy­bė. Ne­ga­na to, ban­dy­mai nu­si­žu­dy­ti pa­si­tai­ko pen­kio­li­ka kar­tų daž­niau, o kur dar ne­aiškūs at­ve­jai, į ku­riuos, laimė, neat­si­žvel­gia­ma. Mat mes, gy­dy­to­jai, tu­ri­me gal­vo­ti ne tik apie te­ra­pi­ją, bet ir apie pro­fi­lak­ti­ką, o sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­jos po­žiū­riu vie­šu­mas to­li gra­žu nė­ra pra­našumas. Gal­būt pa­kaks šia­me kon­teks­te pa­mi­nė­ti, kad kar­tą sa­vi­žu­dy­bių ar­ba ban­dy­mų nu­si­žu­dy­ti daž­nu­mas Det­roi­te stai­ga kri­to, o po še­šių sa­vai­čių vėl taip pat stai­ga išau­go. Tas še­šias sa­vai­tes vy­ko vi­suo­ti­nis laik­raš­čių dar­buo­to­jų strei­kas, tai­gi sa­vižudy­bių ir ban­dy­mų nu­sižudy­ti bu­vo ne­įma­no­ma pa­vie­šin­ti.

Va­di­na­si, ne vis­ką rei­kia sa­ky­ti. Jei ma­tau, kad pa­cien­to spau­di­mas sie­kia, tar­ki­me, 160, ir pa­sa­kau tai pa­cien­tui, spau­di­mas iškart šok­teli iki 180. Mat pa­cien­tas bi­jo in­fark­to. O jei į jo ne­drą­sų klau­si­mą at­sa­kau, kad spau­di­mas iš es­mės nor­ma­lus, tai­gi jam nė­ra ko bai­min­tis, pa­cien­tas nu­rims­ta ir spau­di­mas išties nu­krin­ta iki 140.

Grįž­ki­me prie be­pras­my­bės jaus­mo. Ko­kios ga­li­my­bės pa­si­telk­ti kny­gą „kaip te­ra­pi­jos prie­mo­nę“ prieš šią ma­si­nę nū­die­nos neu­ro­zę? Pir­miau­sia tai ga­li­ma pa­da­ry­ti tri­mis fron­tais, prieš tris ak­tu­a­lius ir ne­ati­dė­lio­ti­nus lai­ko li­gos as­pek­tus, bū­tent sek­ma­die­nio neu­ro­zę, iš­ėji­mo į pen­si­ją kri­zę ir ne­dar­bo neu­ro­zę.

Sek­ma­die­nį, kai ap­mirš­ta šio­kia­die­nių veik­lu­mas, be­pras­my­bės jaus­mas dar la­biau su­stip­rė­ja. Tai su­ke­lia ti­pišką, va­di­na­mą­ją sek­ma­die­nio, neu­ro­zę. Ji vis la­biau plin­ta. Alens­ba­cho De­mos­ko­pi­jos ins­ti­tu­to duo­me­ni­mis, 1952 m. lai­kas sek­ma­die­niais pra­ilg­da­vo 26 proc., šian­dien – jau 37 proc. ap­klaus­tų­jų.

Tą pa­tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie iš­ei­nan­čiųjų į pen­si­ją kri­zę, psi­cho­so­ma­ti­nį su­krio­ši­mą žmo­nių, ku­rių gy­ve­ni­mo tu­ri­nį su­da­rė dar­bas ir ku­rie, ne­be­spaudžia­mi pro­fe­si­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų, su­si­du­ria su vi­di­ne tuštu­ma ir tie­siog pa­lūž­ta. Psi­cho­fi­zi­nį jė­gų ma­žė­ji­mą se­nat­vė­je ga­li­me re­gu­liuo­ti, jei iš­lik­si­me ne tik fi­ziš­kai, bet ir psi­chiš­kai svei­ki, ir čia kny­ga at­lie­ka ne tik te­ra­pi­nę, bet ir pro­fi­lak­ti­nę funk­ci­ją. Šiaip ar taip, nie­kur ne­ma­čiau taip kny­go­mis nu­krau­to rašomo­jo sta­lo, kaip pas pro­fe­so­rių Ber­ze, bu­vu­sį „Štain­ho­fo“*   di­rek­to­rių, – jis mi­rė de­vy­nias­de­šimt vie­nų me­tų žva­laus ir veik­laus pro­to.

Ga­liausiai ne­dar­bo neu­ro­zės at­ve­ju su­si­du­ria­me su li­gos pa­veiks­lu, ku­rį ap­ra­šiau dar 1933 m. lei­di­ny­je So­zialärtzli­che Rund­schau, rem­da­ma­sis pa­tir­ti­mi, su­kaup­ta per Dar­bo rū­mų pra­dė­tą ak­ci­ją „Jau­ni­mas ir skur­das“. Pa­aiš­kė­jo, kad skur­das bu­vo ne tik eko­no­mi­nis, bet ir psi­cho­lo­gi­nis. Gy­ve­ni­mą be dar­bo žmo­nės lai­kė be­pras­miu – jiems at­ro­dė, kad jie pa­tys yra ne­nau­din­gi. La­biau­siai slė­gė ne pats ne­dar­bas, o be­pras­my­bės jaus­mas. Žmo­gus gy­vas ne vien be­dar­bio pašal­pa.

Šian­die­nos eko­no­mi­nė kri­zė – ki­taip nei ket­vir­ta­me dešimt­me­ty­je – kil­di­na­ma iš ener­ge­ti­nės kri­zės: pa­si­bai­sė­ję su­vo­kė­me, kad ener­gi­jos šal­ti­niai nė­ra be­ri­biai. Vi­liuo­si, ne­pa­lai­ky­si­te leng­va­bū­diš­ku­mu, jei drį­siu teig­ti, kad ener­ge­ti­nė kri­zė ir ati­tin­ka­mai lė­tė­jan­tis eko­no­mi­kos au­gi­mas yra vie­nin­te­lis tik­ras šan­sas mū­sų pa­žeis­tai va­liai siek­ti pras­mės. Tu­ri­me šan­są su­vok­ti pa­čius sa­ve. Ge­ro­vės vi­suo­me­nės lai­kais dau­gu­ma žmo­nių turi pa­kan­ka­mai pragyvenimo lėšų. Ta­čiau dau­gy­bė žmo­nių ne­ži­no, kam ga­lė­tų gy­ven­ti. Rei­kė­tų su­keis­ti ak­cen­tus, rei­kė­tų per­ei­ti nuo pra­gy­ve­ni­mo prie­mo­nių klau­si­mo prie gy­ve­ni­mo tiks­lo, gy­ve­ni­mo pras­mės. O pras­mė, – tai ne ener­gi­jos šal­ti­niai, – ji ne­iš­se­mia­ma. Ir nie­kas ne­pri­lygs kny­gai kaip ka­ta­li­za­to­riui, ska­ti­nan­čiam at­ras­ti pras­mę. Kad žmo­gus ins­tink­ty­viai žino apie kny­gos tei­kia­mą ga­li­my­bę ne­pa­lūž­ti eko­no­mi­nės dep­re­si­jos lai­kais, liu­di­ja fak­tas, jog šaly­se, ku­rias ap­ima ma­si­nis ne­dar­bas, kny­gų per­ka­ma ir par­duo­da­ma dau­giau nei ka­da nors anks­čiau.

Be to, knyga nuo ma­si­nių in­for­ma­vi­mo prie­mo­nių, siū­lan­čių pa­sy­viai „var­to­ti“,  skiriasi tuo, kad ska­ti­na se­lek­ty­vų bu­vi­mą. Kny­gos ne­ga­li­te tie­siog įjung­ti ir iš­jung­ti kaip ra­di­jo ar te­le­vi­zo­riaus. Dėl kny­gos pir­ma rei­kia ap­si­spręs­ti. Skai­ty­da­mi kar­tais tu­ri­te ir stab­te­lė­ti, kad pa­gal­vo­tu­mė­te. Pa­čia­me dar­bo pa­sau­lio, ku­riam gre­sia de­hu­ma­ni­za­vi­mas, cen­tre žmo­gus su­si­pi­la sa­las, ku­rio­se ga­li ne tik pra­mo­gau­ti, bet ir ap­mąs­ty­ti sa­ve, ne tik sa­ve švaistyti, bet ir kaup­ti. Lais­va­lai­kis, skir­tas skai­ty­ti, ska­ti­na žmo­gų ne bėg­ti nuo sa­vęs, nuo sa­vo pa­ties tuš­tu­mos, lei­džia jam „grįž­ti prie sa­vęs“. Žodžiu, kny­ga pa­de­da for­muo­ti lais­va­lai­kį ne išcen­tri­niu, o įcen­tri­niu bū­du. Ji iš­va­duo­ja mus iš spau­di­mo siek­ti re­zul­ta­tų, iš vi­ta ac­ti­va, ir kvie­čia at­gal į vi­ta con­tem­pla­ti­va, mąs­lų bu­vi­mą, te­gul ir kart­kar­tė­mis.

O kny­gų pre­ky­ba – koks ga­lė­tų bū­ti jos užda­vi­nys, ko­kia jos at­sa­ko­my­bė? Ogi pir­miau­sia ap­skri­tai rei­ka­lau­ti iš žmo­gaus va­lios siek­ti pras­mės, va­lios, šian­dien to­kios pažeis­tos. Kaip tik iš­anks­ti­nė nuo­sta­ta, kad skai­ty­to­jas tie­siog per kvai­las skai­ty­ti šią ar ki­tą kny­gą, ne tik palieka, bet apskritai padaro jį kvailą. Yra idio­tų, ta­pu­sių idio­tais tik to­dėl, kad koks nors psi­chiat­ras kar­tą pa­lai­kė juos idio­tais. Gai­la, ta­čiau tu­riu už­baig­ti šį šven­ti­nį pra­ne­ši­mą tar­si gim­na­zis­tas re­to­ri­kos pra­ti­mus Go­et­he’s ci­ta­ta: „Pri­im­da­mi žmo­gų to­kį, koks yra, pa­da­ro­me jį blo­ges­nį. Pri­im­da­mi to­kį, koks tu­ri bū­ti, pa­da­ro­me to­kį, koks jis ga­li tap­ti.“ 

* Psi­chiat­ri­në kli­ni­ka Vie­no­je (vert. past.).