Neseniai savo veiklą pradėjęs kolektyvas „Banda Dzeta“ kiekviename koncerte pritraukia vis daugiau ir daugiau melomanų, kurių ausis džiugina iki šiol Lietuvoje dar negirdėti balkaniški, lietuvišku folkloru ir daugybę kitų stilių apipinti garsai.

Įdomu – net neabejokite. O aš, nieko nelaukusi, sodinausi šalia Justiną – grupės idėjos autorių, „piemenį“ ir bosistą, kuris papasakojo apie „Banda Dzeta“ ir muziką apskritai.

„Banda Dzeta“ grupėje – aštuoni nariai, tačiau į susitikimą atėjai vienas. Papasakok, kodėl?

Esame visiškai skirtingi. Kiekvienas su savais „kabliukais“. Jeigu ateitumėme visi, į tą patį klausimą atsakytumėme kitaip. Labiausiai tikėtina, kad susiginčytumėme. Išsiskirtų nuomonės.

Jeigu nori sužinoti apie „Banda Dzeta“, turi klausti manęs. Ir čia ne savanaudiška nuomonė. Aš – jungiantis grupės elementas. Papasakosiu apie visumą. Kiti – apie tai, kas grupė yra jiems.

Na, mes tiesiog skirtingi.

Kaip tai įmanoma – tokie skirtingi žmonės, tačiau sugebate būti vienoje grupėje, kartu kuriate muziką?

„Banda Dzeta“ muzikantai mėgsta muzikuoti. Aš juos pakviečiau, papasakojau, pradėjom. Stengiausi sukviesti tokius, kuriem patinka groti. Ir... tai veikia.

Kalbant apie santykius, būna visaip. Bet man labiausiai imponuoja tai, kad mes GROJAME.

Tavo nuomone, kurios grupės įdomesnės, ilgiau išsilaiko – tos, kurios visų narių nuomonės ir idėjos sutampa, ar tos, kurių nariai, kaip „Banda Dzeta“, visi skirtingi ir tikslo siekia skirtingais keliais?

Negalima visko sudėti į dėžutes ir pasakyti: „Turi būti būtent taip, nes kitaip yra blogiau.“ Ne, aš taip nemanau – kiekvienas atvejis yra unikalus.

Kiek aš domiuosi muzika, įvairiais kolektyvais – visokių atvejų yra buvę. Būna, susirenka bendraminčiai ir gaunasi kažkas gero, o būna – pritrūksta spalvų.

O skirtingi žmonės kartais tiesiog nesusišneka ir nepasiekia bendro rezultato. Taip, kad būna įvairiai. Labai nuo daug ko priklauso.

Kiekviena grupė turi savo istoriją. Jos panašios, tačiau kartu ir labai skirtingos.

Jūsų muzika išties įdomi – grojate balkanišką folk muziką, sumaišytą su lietuviškojo folko elementais ir viską apvainikuoja stiprios boso partijos. Tačiau kas keisčiausia, Jūsų muzika išbaigta, o ne chaotiška. Sugebate tokius skirtingus elementus sujungti į vieną gražų ištisą kūrinį. Papasakok, kam kilo idėja pradėti „Banda Dzetą“? Kaip susibūrėte?

Gimė mano galvoje. Ir, kaip čia pasakyti... Gimė labai paprastai. Kaip ir dauguma gerų idėjų.

Sėdėjau prie stalo, rankose turėjau bosinę gitarą ir tiesiog grojau. Vienu momentu pamaniau: „O ką, jeigu prijungčiau ir pučiamuosius, ir ukulėlę... Turėtų būti gražu“. Tokia ir buvo pati pradžia.

Tuomet pradėjau rinkti muzikantus. Natūralu, kad sudėtyje yra bosinė gitara – pats ja groju. Dauguma kūrinių būtent ir kilo nuo bosinės partijos.

Na, o dėl to vientisumo... Kaip pavyksta? Dirbame. Tai yra vienas pagrindinių mūsų tikslų. Nemėgstu, kai nebūna vientisos minties. Stengiamės kūrinį tobulinti tiek, kad neatrodytų nebaigta. Klausytojui spręsti, kiek tai mums pavyksta.

Žymus kino režisierius yra sulyginęs kiną su skulptūra laike. Manau, kad muzika taip pat – vientisas laiko darinys.

Labai įdomu, kai jau, atrodo, visi stiliai išgroti, sumaišyti tarpusavy tiek, kiek įmanoma, visuomet išpuola koks netikėtumas. Tokia grupė, kurios muzikos iki tol net nebūtum įsivaizdavęs...

Oi, turint fantazijos, labai daug ką galima padaryti.

Originalūs? Tikiuosi. O galbūt, kažkam mes atrodom į ką nors panašūs.

Kaip pastebėjau, „Banda Dzeta“ – labai populiari grupė. Kur tik nueinu į Jūsų koncertą, visur – pilnos salės žmonių. Ir visai nesvarbu, ar grojate festivalyje, ar „undergroundo“ klube. Net per patį pirmąjį Jūsų koncertą buvo daug žmonių. Kaip pats tai vertini? Ar tikėjaisi, kad taip paprastai gimusi idėja, susilauks tiek teigiamų įvertinimų?

Jeigu pasakyčiau, jog ne, nesitikėjau – meluočiau. Kiekvienas atlikėjas nori įvertinimo, nes publikai, iš tiesų, jis ir groja.

Viena mano dalis vylėsi, kad taip bus. Bet racionalioji tikrai nesitikėjo, kad net per pirmus koncertus bus tiek žmonių.

Gal kiek per skambiai pasakyta – „pilnos salės žmonių“. Bet atrodo, savo publiką turim.

Kartą girdėjau diskusiją, kai žmonės bandė iššifruoti pavadinimą „Bandą dzeta“. Man jis pirmą kartą nuskambėjo kiek latviškai. Kokia yra tikroji reikšmė – ką reiškia „Banda dzeta“?

Ilgai galvojau apie šitą pavadinimą. Minčių eigos nupasakoti praktiškai neįmanoma, o ir neverta. Man patinka jo skambesys. O kuo toliau, tuo daugiau reikšmių atsiranda.

Tarkime, jeigu neklystu, viduramžiais, maždaug dabartinės Juodkalnijos teritorijoje, buvo Zeta kunigaikštystė – na, va, ir vienas ryšys. Dar yra labai įdomi Rymano zeta funkcija (juokiasi).

Ar turi „Bandos Dzetos“ viziją? Kaip manai, ar grupė turi tam tikrą tikslą ar tiesiog improvizuoji?

Hm, geras klausimas... Turiu viziją toliau muzikuoti, daug minčių, kaip ir ką reikėtų išreikšti, pagroti. Ir tai norisi įgyvendinti.

Faktas, norime groti geriau, išraiškingiau, gražiau, giliau. Dabar matome dar daug minusų, daug dalykų, kuriuos galima ir reikia tvarkyti.

Žodžiu, norime tobulėti. Mums patinka groti.

Ar jau teko groti užsienyje? Kaip į „Bandą dzetą“ reaguoja užsienio publika? Ar koncertuose atlikote ir „Šių naktelį“?

Taip, yra tekę. Jau grojome Lenkijoje ir Ukrainoje, o visai neseniai gavome pasiūlymą iš Vokietijos.

O publikai buvo labai įdomu, ypač „Šių naktelį“ klausėsi labai įdėmiai. Žmonės labai geranoriški. Po paskutinio koncerto netgi kilo įtarimas, kad tenykščiams mes įdomesni negu čia. Tik nepagalvok, jog bandau pasakyti, kad lietuviška publika bloga. Tiesiog ten panašios krypties muzikos daugiau ir jai skiriama daug daugiau dėmesio.

Kaip čia pasakyti... Labai smagu, kai žmonės mūsų muzikoje pamato ne tik, grubiai tariant, „balkanišką, klezmerišką, folkloro tūsą“, bet ir, įdėmiai pasiklausę, pamato mūsų muzikos „antrąjį planą“ – tai, kas yra „po apačia“, taip pavadinkime.

O kas yra pas Jūsų „po apačia“?

To žodžiais negaliu išreikšti, juk todėl ir grojame...

Stengiamės, kad mūsų muzika nebūtų „plokščia“, „vienaplanė“. Nežinau, kiek tai pavyksta, bet stengiamės.

Kai matau tave ant scenos, atrodai kaip, pavadinkime, dirigentas. Tai yra, ne tik groji bosu, bet ir diriguoji. Ar sunku pačiam groti ir dar vadovauti visam būriui žmonių?

Be abejo, labai sunku. Bandau derinti, nors, turiu prisipažinti, gan dažnai ir nepavyksta. Būna, nukenčia kas nors: arba aš pats pagroju ne taip, kaip norėčiau, arba ne iki galo „suganau“ likusius. Stengiuosi. Yra kur tobulėti.

Ateityje, yra planų atlikti kūrinius, kuriuose aš negrosiu. Arba atvirkščiai – nesirūpinsiu kitų „ganymu“. Reikia bandyti, žiūrėti, kaip pavyks.

O kalbant apie kūrybos procesą – ar taip pat „ganai“ likusius ar visgi kiekvienas įnešą po detalę?

Viskas prasideda nuo manęs. Tokia, vadinkime, mano švelni autoritarinė valdžia (juokiasi).

O po to, kai aš jau atnešu kažką, prasideda antroji dalis – darbas su visais. O ten jau būna visaip... Iš esmės, antrame etape kiekvienas jau įneša savo spalvų. Tuo momentu ir išryškėja mūsų skirtingumo privalumai.

Ar galėčiau Jūsų įkvėpėju pavadinti Emirą Kusturicą? Ar visgi tai būtų labai stereotipinis požiūris, kaip, tarkime, regio muzikantus iš karto lygina su Bobu Marley?

Pasakymas: „O, kaip Kusturica!“ mums jau beveik kaip keiksmažodis.

Balkaniška muzika domiuosi jau seniai ir kartais ją vakarėlių metu, paleisdavau. Ir žinai, kokie komentarai? „O, čia iš Kusturicos!“. Nesidomi žmonės, neklauso. O jei žino, tai tik iš Kusturicos filmų.

Man asmeniškai kolektyvo, kuriame groja Kusturica, muzika nėra kai kas ypatingo. Skirtingai, žinoma, nuo Kusturicos filmų. Juos mėgstu.

O įkvėpėjų daug. Ir nebūtinai balkanų, klezmer, folk muzika. Šalia Johno Zorno, „Taraf de Haidouks“, „Kroke Band“, „Fanfare Ciocarlia“, „Lerner Moguilevsky Duo“, „Merlin Shepherd Kapelye“, taip pat atsiranda vietos ir „Primus“, „Beastie Boys“, „Tecbilek“, Roisin Murphy ir dar didelei krūvai muzikantų, atlikėjų, grupių. Taip pat ir stilių. Tokio vieno guru neturiu.

Klausiu tavęs kaip muzikanto, kaip vertini lietuvišką muzikos sceną? Aš, žinoma, kalbu apie kokybišką muziką, ne apie pop estradą. Ar ji stovi vietoje ar visgi yra grupių, kurios tempia į priekį, kurio turi originalų garsą?

Yra, tikrai yra. Aišku, trūksta to tokio „sveiko durnumo“. O šiaip... Yra puikių grupių, viskas gerai. Galbūt ne tokiais dideliais tempais ir kiekiais, bet iš kur čia dideli kiekiai, kai visoje Lietuvoje tiek žmonių, kiek kitur yra miestuose...

Kokių gerų bruožų ar ypatybių įžvelgi lietuviškoje muzikos scenoje? Tam tikrų elementų, kuriais muzika čia skiriasi nuo kitų valstybių muzikos? Ar visgi mūsų muzika – tik vakarietiškų stilių kopija?

Savo žinių kontekste kol kas tegaliu pasakyti, kad originaliausia – mūsų sutartinės.

O sakyti, kad lietuviška muzika yra kopija – kiek nelogiška. Jeigu grubiai ir schematiškai: rokas – bliuzo kopija, o bliuzas – atvežtas iš Afrikos... Tokio „juodo“ originalumo nėra ir niekada nebuvo.

Paskutinis klausimas, kokie „Banda Dzeta“ ateities planai?

Kviečia groti į Vokietiją, Lenkiją. Kol kas dar nieko tikslaus, bet... Ruošiame porą žydiškų dainų, porą lietuvių liaudies. Galbūt pasikviesime daugiau muzikantų, atsiras daugiau vokalinių partijų. Įrašėme keletą dainų – bijau prognozuoti, bet, tikiuosi, tai išsivystys iki albumo.

O šiaip, norime groti. Mums patinka groti!

Kalbėjosi Goda Raibytė

Nuotraukų autoriai Maciej Bielec, Martynas Kundrotas