Toks klausimas kyla, kai sužinai, jog per praėjusius metus netekome net dviejų miestų. Juos sunaikino ne kokia nors stichinė katastrofa, kaip, pvz., devynių balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas, bet žmogaus rankomis sukurtas emigracijos uraganas.

Kas gi tie uragano konstruktoriai? Norint juos surasti nereikia Šerloko Holmso ar Erkiulio Puaro sugebėjimų, nes jie matomi plika akimi. Jie sukūrė tokias gyvenimo sąlygas, kurios parodė, jog savo prakaitu užsidirbantieji  duoną piliečiai  yra reikalingi valdžiai nebent tik tam, kad per eilinius savivaldybių ar seimo rinkimus ateitų  vėl  pabalsuotų už tą valdžią, kuri ir sukūrė nepakenčiamą gyvenimą aniems doriems piliečiams.

Pastarieji mato, kad po rinkimų jie vėl tampa ne tik niekam nereikalingi, bet  savo demonstracijomis ir piketais tiesiog trikdantieji valdančiųjų olimpinę ramybę. Jie reikalauja (negirdėtas įžūlumas), kad valdžia skaitytųsi su jų nuomone, idant būtų rastas geriausias sprendimas  iš visų galimų, kuris visuomenę darytų solidarią. Jų nuomone (pamanykite), tik solidari visuomenė gali pakelti ekonominius ir socialinius sunkumus. Tik tokia visuomenė pajėgi gintis ir nuo grėsmių, jei tokių atsirastų iš nedraugiškų  kaimynų. Čia būtų verta prisiminti ir 1940 metus.

Nenuostabu, kad solidarios visuomenės ištroškusiems nariams norisi  savo darbo pajamomis pamaitinti šeimą, ją aprengti ir leisti vaikus į mokyklas ir universitetus. Kai darbo nėra, o valdžia nenori girdėti visuomenės balso, tada jie mato savo gyvenimą Lietuvoje beprasmį ir... bėga iš jos į tas valstybes, kurios laiko juos visaverčiais žmonėmis, o ne zyziančiomis apie valdžios ausį musėmis.

Nė viena iš buvusių valdžių nesistengė solidarizuoti visuomenės. O tam tikslui pasiekti reikėjo tik trijų valdžios žingsnių. Pirmasis ir svarbiausias iš jų: valdžiai reikėjo nuolat konsultuotis su visuomeninių judėjimų atstovais, leidžiant jiems dalyvauti patariamojo balso teise Vyriausybės, Seimo, ministerijų ir kitų valstybės bei savivaldybių institucijų posėdžiuose. Ir ne tik formaliai dalyvauti, bet ir nagrinėti  tokiuose posėdžiuose visuomenės atstovų siūlymus, juos motyvuotai priimant ar atmetant. Taip visuomenė pajustų, jog ji irgi valdo valstybę ir kad jos nariai reikalingi čia, o ne, sakykime, Vokietijoje ar Airijoje.

Antras svarbus valdžios žingsnis turėjo būti pajamų perskirstymo per biudžetą procento padidinimas iki Vakarų valstybėse priimto lygio. Taip būtų sukaupta lėšų tokioms svarbioms sritims kaip švietimas, sveikatos  apsauga, ikimokyklinis ugdymas, mokslas ir kt.. O šių visuomeninių lėšų labiausiai pasigenda vidutines ir mažas pajamas gaunantieji piliečiai. Milijonieriams jų nereikia.

Trečias svarbus valdžios žingsnis turėjo būti mokesčių pertvarka įvedant progresinio pajamų mokesčio tarifą, turto mokestį ir brangaus turto įsigijimo mokestį. Progresinis tarifas gerokai padidina  neturtingųjų pajamas, o atsiradę dėl to biudžeto nuostoliai kompensuojami turtingųjų sąskaita. Bet jo nenorėjo nei dešinieji (suprantama, nes tai prieštarautų  jų laisvos rinkos  ideologijai), nei pseudokairieji (LDDP), kurie sėmėsi patirties iš Laisvosios rinkos instituto. Socialdemokratai vienu metu turėjo Seime daugumą ir galėjo tokį tarifą įvesti. Bet jie nenorėjo. Vėliau jie lyg ir norėjo, bet nebegalėjo, nes tam nepritarė koalicijos partneriai.Taip atsitiko ir su kitais dviem mokesčiais. Ir dabar socialdemokratai žiūri į savo milijonierius ir vengia diskusijų apie visuomenę solidarizuojančius mokesčius. Darytina išvada, kad visoms valdžios partijoms buvo ir tebėra svarbu apginti  tik turtingųjų interesus, nes tik jie finansuoja partijų veiklą prieš rinkimus ir po jų. Ar reikia tada stebėtis, kad emigruoja ne milijonieriai?

Kas darytina norint sustabdyti emigraciją? Tai turėtų būti kiekvienam aišku iš pateiktos analizės. Bet kaip tai padaryti, čia turėtų pasukti galvas šviesiausieji Lietuvis protai. Jei Vyriausybės premjeras jau atsipeikėjo nuo ekonominių „laimėjimų“, tai jis turėtų surinkti tuo protus prie apskrito stalo ir paieškoti tokių politinių ir  ekonominių  sprendimų, kurie parodytų kiekvienam Lietuvos piliečiui, jog jis reikalingas čia, o ne kitur. Tai daryti reikėtų nelaukiant, kol emigruos dar keletas Lietuvos miestų ir dar labiau sumažės tų mokesčių mokėtojų, kurie suneša milijonus kitiems. Jei valdžia ir toliau girsis savo tikrais bei tariamais laimėjimais ir nematys realios padėties, tai ne už kalnų ta diena, kai iš Lietuvos liks tik jos pavadinimas.