Keturis kartus Kinijoje lankęsis kardinolas Roger Etchegaray pakvietė atversti naują Bažnyčios ir Kinijos santykių puslapį. Kardinolo mintis pristatė italų žurnalas „Jesus“ naujausiame numeryje.

Kardinolas Roger Etchegaray

Garbingo amžiaus sulaukęs kardinolas, Kardinolų Kolegijos vicedekanas, yra buvęs ilgametis Šv. Sosto Teisingumo ir taikos tarybos bei „Cor Unum“ tarybų pirmininkas. Jis, kaip nepaprastasis popiežiaus Jono Pauliaus II pasiuntinys, buvo siunčiamas į taikos misijas „karštosiose zonose“: į apgultą Sarajevą, į pilietinio karo niokojamą Mozambiką, į Betliejų, Jėzaus gimimo bazilikos apgulties metu, į Iraką raginti, kad diktatorius Sadamas nusileistų tarptautinės bendruomenės reikalavimams ir būtų išvengta karo su JAV, į Kubą popiežiaus Jono Pauliaus II kelionei parengti.

Bažnyčios santykių su Kinija istoriją, anot kardinolo Etchegaray, ženklina daug neįvykusių susitikimų. Vienas jų galėjo būti popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė. Jonas Paulius II nuoširdžiai sielojosi dėl Kinijos gerovės. Jis nepraleisdavo progos paliudyti savo artumą kinams katalikams. Suskaičiuota per penkiasdešimt jo pasisakymų įvairiomis progomis. Jis 1983 metų lapkričio 16 dieną asmeniškai parašė ilgą laišką Deng Siaopinui, bet nesulaukė jokio atsakymo.

Kardinolas Roger Etchegaray paminėjo ir popiežiaus Benedikto XVI pastangas rasti išeitį iš Kinijos Bažnyčios gyvenimui nepalankios ir jos vienybei grėsmingos situacijos. Popiežius 2007 metais parašytame laiške vylėsi, kad pagarbiu ir atviru dialogu tarp Šv. Sosto ir Kinijos bus galima įveikti dabartines kliūtis ir sudaryti sąlygas susitarimui, kuris būtų naudingas Kinijos katalikų bendruomenei ir krašto socialinei santarvei.

Popiežius kreipėsi ne tik į Kinijos katalikus ir Bažnyčios vadovus, bet ir į valstybės pareigūnus. Laiškas buvo išsamus, taiklus ir kupinas meilės, tačiau dar anksti pasverti jo poveikį, kuris dar tik skleidžiasi, pažymėjo kardinolas.

Po savo keturių apsilankymų kontinentinėje Kinijoje 1980, 1993, 2000, ir 2003 m. kardinolas Roger Etchegaray įsitikinęs, jog į Kiniją įžengti galima tik pro nuoširdžios draugystės duris taip, kaip darė jėzuitas Matteo Ricci, XVI amž. Kinijos apaštalas ir misijų pradininkas. Jam duris į Imperatoriaus rūmus padėjo atverti jo parašytas trumpas „Traktatas apie draugystę“. Jame autorius pristatė kinams ligi tol nežinomų vakarų filosofų ir šventųjų posakius apie draugystę. Veikalas anuometinės Kinijos aukštuomenėje tapo pakartotinai leidžiamu bestseleriu, už kurį Ricci pelnė aukščiausią „genijaus“ titulą ir sulaukė dvaro prielankumo. Kardinolas Etchegaray straipsnyje prisipažino, kad Matteo Ricci buvo kiekvienos jo kelionės į Kiniją vadovas.

Analizuodamas sudėtingą Bažnyčios Kinijoje padėtį kardinolas kalbėjo apie tris „vaizdus“. Pirmiausia tai Bažnyčia, auganti padalytoje visuomenėje, tarp šuoliuojančio praktinio materializmo ir šlubuojančio ideologinio materializmo, kur praktiškai nepaliekama vietos tikėjimui. Bažnyčia, sąmoningiau suprantanti savo pašaukimą Kinijoje ir besistengianti jau dabar pasirengti ateitiems uždaviniams, sugebėjusi per socialinius darbus atrasti religinį bendruomeninį gyvenimą, tačiau vis neatrandanti monastinio gyvenimo, nors Kinijoje gyvena daug budistų vienuolių. Bažnyčia, nusilpninta iš vidaus ir žeidžiama iš išorės. Jos vienybės ardymas yra tapęs džiausiu išbandymu, tačiau tarsi per stebuklą ji sugeba išlikti vieninga Bažnyčia.

Kardinolo Etchegaray manymu, Kinijos Bažnyčiai skubiai reikia tokios vienybės, kurią išreiškia buvimas vienybėje su Popiežiumi. Taip pat turi būti gerbiama sąžinės laisvė, kurią kiekviena valstybė privalo apginti. Kinai katalikai supranta, kad jų liudijimas yra tiesiogiai priklausomas nuo regimos vienybės, todėl laukia visuotinės Bažnyčios paramos. Vienas Kinijos vyskupas kartą kardinolui prasitarė: „pastatėme daug bažnyčių, padėkite sukurti Petro ir Pauliaus Bažnyčią“.

Kardinolo Roger Etchegaray įsitikinimu, būtina ryžtingai užversti ligšiolinių santykių puslapį, kurio Pekinas ir Roma nesugebėjo rašyti kartu tiek tolimoje, tiek netolimoje praeityje. Dabar išmušusi valanda kviečia ryžtingam šuoliui, kad kartu pamatytume didžiulius iššūkius gresiančius žmonijai, o ypač sparčiai besikeičiančiai Kinijai.

Matteo Ricci moko, kad kinų tautą reikia suprasti pradedant nuo jos pačios, pripažįstant ir gerbiant jos tapatybę. Tai yra pagrindas, ant kurio reikia gaivinti ir puoselėti dialogą, kurį abu pašnekovai jaustų kaip skubiai reikalingą.