Jau šį pavasarį parlamentarai turės apsispręsti dėl to, kaip Lietuvoje yra traktuojamas ir reglamentuojamas pagalbinis apvaisinimas. Klausimas tikrai svarbus ir, neabejoju, jo svarstymas Seime sukels daug emocijų, tuo labiau kad teks apsispręsti dėl dviejų alternatyvų, kurių kiekviena turi šalininkų būrį, o suderinti abu projektus, sujungti į vieną praktiškai neįmanoma, nes jie remiasi priešingomis vertybinėmis nuostatomis.

Būtent apie jas ir noriu šiandien kalbėti, nes kelia nerimą tai, jog rimtą vertybinį ginčą bandoma sukarikatūrinti, pateikiant jį kaip esą pažangos ir žmogaus teisių puoselėtojų kovą su tais, kurie esą linkę riboti, drausti, siaurinti žmogaus pasirinkimo erdvę.

Štai visai neseniai Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos paskelbė, jog reikalavimas, kad į pagalbinį apvaisinimą gali pretenduoti tik susituokusios poros, neleistinai susiaurina žmogaus teises bei pažeidžia lygią visų asmenų teisę į medicinos pagalbą. Panašus motyvas girdimas ir buvusio sveikatos apsaugos ministro Algimanto Čapliko tvirtinime, kad embrionų apsauga sukuria nereikalingų kliūčių ir gali pailginti laiką, per kurį dirbtinai apvaisinama moteris susilauks vaiko.

Taigi, viskas vardan moters, viskas vardan žmogaus teisių – tai kuo nepatenkinti tie esą „tamsybininkai“, tokie kaip, pavyzdžiui, aš, kurie įsitikinę, kad būtent liberaliu ir pažangiu vadinamas įstatymo projektas yra priešingas žmogaus teisėms?

Pirmiausia, tuo, kad  „pažangiu“ pavadinto projekto šalininkų argumentai remiasi melaginga prielaida, jog pagalbinis apvaisinimas yra žmogų labai slegiančios nevaisingumo ligos gydymo būdas. Turime sąžiningai pasakyti, jog papildomas apvaisinimas negydo nevaisingumo – po šios intervencijos, net jei ji buvo sėkminga ir moteriai pavyko pagimdyti, ji toliau lieka nevaisinga ir negali sulaukti vaikų natūraliu būdu. Jei iš tiesų norima kalbėti apie gydymą, svarbiausia atrasti fiziologinę nevaisingumo priežastį ir bandyti ją pašalinti. Šiuo metu pasaulyje darbuojasi daugybė mokslininkų, gydytojų, kurie siekia tobulinti nevaisingumo gydymą.

Na, o svarbiausia vertybinė perskyra, iš kurios kyla aršiausi politiniai ginčai –  kaip mes suvokiame vaiką ir jo teises. Tiesa, neturėtume pamiršti ir to, jog aktyvus pagalbinio apvaisinimo propagavimas neretai susijęs ne vien su rūpesčiu dėl savo artimo, bet veikiau su siekiu iš jo neblogai uždirbti. Ar mes turime paisyti vaiko teisės augti šeimoje? Jei pora, negalinti susilaukti vaikelio natūraliu būdu, nesiryžta tuoktis, įsipareigojant vienas kitam, tai ar tikrai ji suvokia visą vaiko auginimo atsakomybę, ar veikiau trokšta vaikelio kaip emocinio pasitenkinimo šaltinio ir dėl to, jog kiti turi vaikų?

Taip pat ir dėl deramos embrionų apsaugos. Nevalia, kad, ruošiant vaikeliui kelią gimti, būtų sunaikinami jo broliukai ir sesutės, kurie pasirodė kaip „netinkama medžiaga“. Taip, be apribojimų paprasčiau ir pigiau, tačiau nemanau, kad tai šiuo atveju turėtų būti svarbiausiu kriterijumi, juk kalbama ne apie kokio mechanizmo surinkimą, bet apie žmogaus gyvybę. Ir visiškas nesusipratimas požiūrį į vaiką kaip į prekę ar sukonstruojamą robotuką vadinti pažangiu ir liberaliu, esą nuosekliausiai atitinkančiu žmogaus teisių sampratą. Jei visuomenėje labiau vertinama ne gyvybės apsauga, ne atsakingas požiūris į tėvystę, bet noras turėti viską, ko užsigeidi, ir tai turėti kuo greičiau, tai vargu ar tokią visuomenę galima vadinti žmogaus teises gerbiančią visuomenę.  Žmogaus teisės be pamatinės pagarbos žmogui, be laisvės ir atsakomybės dermės tėra skimbčiojantys cimbolai, bet ne tikras rūpinimasis žmogumi ir laisvės erdvės puoselėjimas.