Labas, mielas skaitytojau,

nepatikėsi, kaip kartais būna su tais įvaizdžiais, kuriais mes bandome apibūdinti pasaulį. Jo dalis. Kultūrą. Prieš gerą dešimtmetį, pamenu, vienas profesorius per paskaitą minėjo, jog kultūros apibrėžimų yra daugiau negu trys šimtai – ir visi teisingi. Prieš metus vieną Vilniaus vicemerą girdėjau įvardijant kultūros sostinės projekto pabaigą, kaip bandymą nutupdyti lėktuvą abiem degančiais varikliais. O šią savaitę kultūros ministras per vieną seminarą kultūrą palygino su vagonais ir lokomotyvu. Ne, aš nesu prieš tas metaforas. Tik noriu pasakyti, kad visai nenustebau, sulaukęs skambučio į mobilųjį.

„Esate komandiruojamas į kultūrinę kelionę... Ne, jums neturėtų rūpėti – kur... Juk visos kryptys teisingos, ar ne? Taip, traukiniu... Ne, lėktuvu negalima... (pauzė) Nebėra lėktuvo...

Žodžiu, trumpa to pokalbio reziumė – reikia skubiai susiruošti. Žodis „skubiai“ skambėjo pabrėžtinai ir griežtai. „Ir nepamirškite susikrauti lagamino. Rytoj, šeštą nulis nulis, iš pirmojo perono traukinys išvažiuoja. Būkite penkios penkiasdešimt, prie jūsų prieis ir įteiks kelionės dokumentus...“

Pastarąjį penkmetį esu paklusnus. Jei reikia, tai reikia. Paknopstom puolu ieškoti lagamino... Ir... ką gi čia susikrovus... į tą... kelionę... kultūrinę...

A, štai manasai lagaminas, toks žalsvas, lyg iš „smetoninės“ Lietuvos rašytojo Pilyponio kūrinių – ištraukiu, nupučiu dulkes, nuvalau, atveriu, iškraustau iš vieno kampo pelių šeimyną, kultūringai pasiūlydamas jai pasimankštinti kitur, o grupei nepatenkintų tarakonų iš kito lagamino kampo pateikiu neatremiamą pasiūlymą pasidomėti žinomo keliautojo Mato Šalčiaus likimu Filipinuose, prieš tai įteikęs nuostabią knygą „Svečiuose pas 40 šalių“. Trečiajame lagamino kampe radau kažkokių tarybinių atvirukų, kuriuose sudėti Vilniaus vaizdai. Paėmiau pirmą pasitaikiusį – kaip keista matyti Katedrą, tada dar paverstą Paveikslų galerija, be trijų skulptūrų ant stogo ir be Valdovų rūmų užnugary... Kita vertus, gal kada nors vėl bus leidžiami atvirukai be jų? Arba kokio nors gudručio parengtame fotografijų albume (žinoma, viskas fotografuota iš sraigtasparnio ir dar pateikiamas kosminis vaizdas iš „Google Earth“) „Lietuva – drąsi šalis“ atsiras nuotrauka „Pirmasis Europoje korupcijos muziejus“, kurio steigimo galimybes aptaria Gintaras Aleknonis.

Na, o ketvirtajame lagamino kampe... nesakysiu. Išmečiau, ir tiek.

Karštligiškai imu sudarinėti būtiniausių daiktų, kuriuos reikia pasiimti, sąrašą. Aha, pasas... Yra. Tapatybės kortelė... Mmmm, tapatybės. Ne, nerandu. Kita vertus, kam ji reikalinga, ta tapatybė? Jei tikėtume poetu Liudviku Jakimavičiumi, mes nelabai tą tapatybę turime, ir vargu ar turėsime. Tad pakaks paso. Kas dar? Truputis pinigų. Du litai. Trys. Šešiolika penkiasdešimt. Reikės išsikeisti. Prie stoties. Aha.

Drabužėliai, drabužiai. Skiautiniai. Nertiniai. Na, ir netvarka šitoj spintoj. Visada sakiau, kad pavydžiu tiems, kurie moka tvarkingai gyventi. Va, bičiuliai buvo Vokietijoje. Ten turbūt daugiau tvarkos. Kita vertus, ką ta apranga?..

Geriau pasižiūrėsiu, kokią knygą pasičiupus... Gal šitą? Kita vertus, ne šventieji kultūrą lipdo. Norėčiau pasiimti ką nors rusų rašytojos Liudmilos Ulickajos (lyg ir turėjau jos apysaką „Sonečka“), neseniai skaičiau jos interviu – visai patiko, bet apysaką, rodos, bus iš pykčio sugraužusios pelės, bemankštindamos žandikaulius...

Ką gi, belieka ieškotis kitų kelioninių kandidatų į biblioterapines priemones. Beje, apie biblioterapiją gražiai kalba Viktoras Franklis savo paskaitoje. Ir jo paties knygą „Žmogus prasmės akivaizdoje“ verta skaityti. Ne kartą. Ją ir pasiimu. Žinoma, pelėms maloniai sutikus. Pasiimčiau ir naująjį Dantės „Rojaus“ vertimą, bet antsvoris kenkia ir lagaminams.

Belankstant kojinių antrą porą, pradeda imti baimė, ties trečiąja pora – jau praktiškai paranoja... Iš kur tas polinkis į neaiškios kilmės avantiūras? Ar maža peržengusių valstybės sienas ir negrįžusių? Aišku, ne visi ir užsienyje pradingsta. Gražių ir įkvepiančių pavyzdžių yra apsčiai. Štai rašytojas, o ten kartais ir Lietuvon kartkartėmis grįžtantis poetas. Bet juk tai – toookie žmonės...

Taip mintydamas, kraunu lagaminą toliau. Maisto reikėtų... Konservai. Mm, taip. Šprotai. Dvi dėžutės. Atidarytuvas. Pora riekių duonos. Na, ne visai pasakiška, bet šis tas. Pasportavusi į virtuvę užsuka pelių delegacija ir bando rekvizuoti paskutinį lašinių gabaliuką... Nežinau, ką tokiu atveju darytų tolerantiškiausias Lietuvos žmogus, bet aš čiumpu šluotą ir rėkaudamas išveju tą delegaciją ieškoti Mato Šalčiaus pėdsakų šaltyje... Beje, kažkokiu būdu lašinius ta delegacija vis tiek įsigudrino nušvilpti. Gaila.

Reikia nusiraminti. Pažiopsoti į lubas. Arba į monitorių. Tai – tas pat. Na, bet pažiūrim – Umberto Eco priešinasi Silvijui Berlusconi – įdomu, kuo „Fuko švytuoklės“ autorius gali paveikti didžiąją politiką; baigiama sukūrenti nykstantį dvarą – nieko nauja, o – šitas tekstas daug įdomesnis. Gintarė Adomaitytė apskritai pastaruoju metu „atkasa“, padeda atrasti daug primirštų autorių – jau būta jos publikacijų apie Sergejų Kozlovą ar Aleksandrą Griną. Beje, artėjančioje Knygų mugėje bus galima rasti ką tik išleistą jos knygą „Paklydusi pasaka“. Rekomenduočiau kiekvienam.

O mano lagaminas vis dar kažko laukia, plačiai išsižiojęs... „Ko nori?“ – klausiu jo. Pasižiūriu į laikrodį. Na, taip... Lagaminas teisus. Laiko nedaug. Jaučiuosi lyg koks šnipas, trūksta tik batono rankoje, kaip to sutartinio ženklo iš vieno bardo dainos. „Ir iš kur tas nuolankumas?“ – keikiu save, suprasdamas, kad tai – elementari baimė, o ne nuolankumas. Kad šiek tiek išsklaidyčiau įtampą, įsijungiu radiją, pagaunu kažkokią džiazo bangų mūšą. Pačiam juokinga, jei kas paklaustų, kodėl klausausi džiazo... Nežinočiau, ką atsakyti, kaip tikrai negalėčiau pasakyti, kodėl dar prieš dešimt metų jo negalėjau pakęsti. Ko gero, užsitraukčiau vieno simfoninio orkestro atstovo spaudai nemalonę, kurio interviu prisiminiau. Kita vertus, su visais kultūros raiškos būdais negali bičiuliautis. Pakanka, kad nesi abejingas literatūrinei jos daliai, ir tave džiugina, kad Bičiulių premija šiemet atitenka Daliai Zabielaitei, o Metų vertėjo krėslas – Rasai Drazdauskienei. Šiomis dienomis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas yra paskelbęs kūrybiškiausių 2010 metų knygų dvyliktuką, į kurį pateko ir „Bernardinai.lt“ bibliotekos serijoje išleista Gendručio Morkūno knyga „Švęsti kosmose ir tvarte“... Apie ką aš?.. Ak, taip, prisiminiau, klausausi radijo. Įdomus dalykas ta atmintis. Svarbus. Skaičiau ne taip seniai pokalbį apie šį reiškinį. Ten sakoma: „vis mažiau lieka tradicinės, grupinės atminties, kuri natūraliai sietų žmones į bendruomenes, kaip kad būta anksčiau“. Nežinau, nežinau...

Jei paklausčiau savo žalsvojo išsižiojėlio lagamino, ką jis pamena, ar dar geriau – ką jis norėtų papasakoti? Ką jis man pasakytų?

Kad reguliariai skaito Bernardinai.lt, ir jam labai patiko kai kurios Valentino Stundžio mintys apie kultūros politikos gaires? Ar kad pokalbis su Franciu Fukuyama apie istorijos pabaigą jam neatrodo labai prasmingas? Nieko panašaus.

Galėčiau savo lagaminui iki nukritimo pasakoti apie migracijos ir imigracijos svarbą pasaulyje, pasiremdamas įvairiausiais pavyzdžiais, taip pat minėti sėkmingas kultūrinių objektų statybas svetur, nepatikėtų jis... Pilnais žabtais mano minčių ir  daiktų tylėtų. Priekaištingai. Ilgai.

Kol neištvėręs iškraučiau daiktus ir maloniai pakviesčiau pelių šeimyną vėl kraustytis atgal į savo kampą...

Et, įsijungsiu „Bernardinai.lt“, lėtai perskaitysiu nedidelį tekstą. Jis taps man šios savaitės mėgstamiausiu. To pakanka. Kad niekur nevažiuočiau. Jei jau skristi nebėra kuo...

Iki pasimatymo!