Sausio 12 d. į Vilnių atvyko naujasis Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje vadovas arkivyskupas Inokentijus. Anksčiau už Vakarų Europos ortodoksų sielovadą atsakingas dvasininkas pakeis ligi šiol šias pareigas ėjusį arkivyskupą Chrizostomą. Pastarasis ir toliau patarnaus Vilniaus tikinčiųjų bendruomenei Šv. Dvasios vienuolyne.

Apie tai, su kuo susijusios šios permainos, kokias viltis su naujuoju ganytoju sieja Lietuvos ortodoksai, kokią įtaką šis paskyrimas gali turėti ortodoksų ir katalikų santykiams Lietuvoje, paprašėme pakomentuoti Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno cerkvėje dirbantį kunigą Vitalijų Mockų.

Ar  tai, jog keičiasi Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje vadovas, yra Jums netikėta žinia, ar tai daugiausia su garbiu arkivyskupo Chrizostomo amžiumi susijusi permaina?

Ortodoksų Bažnyčioje vyskupas, kuris sulaukia kanoninio 75 metų amžiaus, turi parašyti atsistatydinimo raštą Maskvos patriarchui, nes manoma, kad, sulaukus tokio garbingo amžiaus, paprastai jau ir sveikata pradeda riboti, ir yra naudinga, kad vyskupiją perimtų jaunesnis ganytojas. Tiesa, Sinodas – autoritetingiausia Ortodoksų Bažnyčios institucija gali paprašyti vyskupo, jei tik sveikata jam leidžia, tęsti darbus, kol bus surastas tinkamas įpėdinis.

Kadangi arkivyskupas Chrizostomas jau yra sulaukęs kanoninio amžiaus, tai anksčiau ar vėliau pasikeitimų reikėjo laukti. Todėl tikrai negaliu sakyti, kad naujo arkivyskupo paskyrimas buvo netikėtas. Tuo labiau jog žinojome, kad Inokentijus pats buvo išreiškęs norą čia darbuotis. Jis buvo pažįstamas su Chrizostomu, net kurį laiką dirbo pas jį sekretoriumi.

Vyskupo Inokentijaus iškilmingos sutiktuvės Šv. Dvasios vienuolyne Vilniuje Zenekos nuotrauka

Vyskupo šventimus Inokentijus gavo dar 1992 metais ir iki 1998 metų darbavosi keliose Rusijos vyskupijose. Paskui buvo paskirtas į Vakarų Europą, gyveno Paryžiuje. Neseniai čia buvo įsteigta Maskvos patriarchato seminarija. Tad darbų ir iššūkių tikrai netrūko, nepaisydamas to, arkivyskupas Inokentijus ryžosi Vakarų Europą iškeisti į nedidelę Lietuvą. Gal, skaičiuojant procentais, ortodoksų čia ne mažiau kaip Vakarų Europoje, tačiau veiklos mastų negalima lyginti.  Mes neturime ir vargu ar kada turėsime savo seminariją ir apskritai tokią evangelizacinei veiklai infrastruktūrą, kokia yra sukurta Vakaruose. Tačiau, aišku, ir Lietuvoje netrūksta iššūkių ir svarbių darbų, kuriems reikia susitelkti.

Ar esate skaičiavę, kiek Lietuvoje žmonių priklauso Ortodoksų Bažnyčiai?

Mes remiamės oficialiu gyventojų surašymu, kurio metu kiek daugiau nei 140 tūkstančių žmonių įvardijo save ortodoksais.  Po naujojo gyventojų surašymo veikiausiai turėsime kiek mažesnius skaičius, tačiau kol kas turime tokius. Tiesa, tai nereiškia, jog turime daugiau nei šimtą tūkstančių praktikuojančių, religingų ortodoksų. Veikiau galima sakyti, kad tiek turime potencialių mūsų Bažnyčios narių, kurių daugumą dar reikia dvasiškai pažadinti, reikia atrasti kelią į jų širdis.

Zenekos nuotrauka

Lietuvoje turime 53 ortodoksų parapijas, tačiau 15 iš jų praktiškai visiškai tuščios.  Pavyzdžiui, gražias tradicijas turinčioje Viekšnių parapijoje šiandien teliko trys ar keturi parapijiečiai, tai ši parapija egzistuoja tik teoriškai, o tuos žmones dvasiškai aptarnauja Mažeikių klebonas. Didžiausios mūsų parapijos yra Vilniuje, taip pat Kaunas yra sujungtas į vieną didelę parapiją, dar daugiau aktyvių tikinčiųjų yra Klaipėdoje ar Visagine. Kaimuose parapijos labai negausios, dažnai jos tėra miestuose esančių parapijų filijos.

Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno tik apie 40 tūkstančių ortodoksų. Beje, net 8 nuošimčiai iš jų buvo lietuviai.  Per sovietmetį labai padaugėjo iš Rusijos atvykusių žmonių. Nors dalis jų yra krikštyti Ortodoksų Bažnyčioje, tačiau išlieka abejingi ar net priešiški tikėjimui. Ypač skaudi tema – Lietuvos rusų inteligentija. Mes jaučiame, kad tarp jos atstovų ir Bažnyčios išlieka didelis tarpeklis. Mokytojai, apsišvietę žmonės vis dar neatsikrato sovietmečiu įdiegto atsilikusios, senamadiškos Bažnyčios įvaizdžio.

Neretai matome situaciją, kai ne tėvai ar seneliai atsiveda savo vaikus ar anūkus į bažnyčią, bet pastarieji,  tikybos pamokų ar bendravimo su kunigu paakinti, atsitempia į  pamaldas savo tėvus ar senelius.

Šventosios Dvasios vienuolyne turime nuostabią dvasinę biblioteką, prieinamą visiems. Tai puiki galimybė visiems ugdyti dvasingumą, susipažinti su krikščioniška tradicija. Tačiau skaudu, jog tik nedaugelis šia galimybe pasinaudoja. Tiesa, yra nemažai paprastų parapijiečių, kurie jaučia dvasinį alkį ir skaito. Pavyzdžiui, mane iki ašarų sujaudino vaizdas, kai mačiau lazdele pasiramsčiuojančią močiutę, kuri atėjo į biblioteką atiduoti perskaitytus Bazilijaus Didžiojo darbų tomus. Ir tai ne vienintelis toks atvejis. Kita vertus, yra daug inteligentų, kurie nepažįsta Bažnyčios ir net nebando pažinti.

Arkivyskupas Chrizostomas buvo labai gerbiamas už tvirtą, principingą laikyseną Nepriklausomybės atkūrimo ar kruvinų Sausio 13-osios įvykių metu. Jis nemažai prisidėjo, kad šiandien Lietuvoje neturime jokių įtampų tarp lietuvių ir rusų. Ar galime tikėtis panašios laikysenos ir iš arkivyskupo Inokentijaus?

Tik ką atvykęs į Lietuvą naujasis arkivyskupas aiškiai pasakė, kad tęs Chrizostomo pradėtus darbus ir sieks bendradarbiauti su kitomis krikščioniškomis konfesijomis. Mano galva, svarbu tai, jog jis atvyko iš Vakarų Europos, kur gerai matė tiek įvairių krikščioniškų konfesijų bendradarbiavimo galimybes, tiek potencialius konfliktus, kuriems reikia būti pasiruošusiam.

Jau pirmoje viešoje kalboje arkivyskupas Inokentijus sakė, jog turime atminti, kad gyvename šalyje, kur vyrauja kita tikėjimo tradicija, tačiau ir ją išpažįstantys žmonės yra krikščionys, ir jiems reikia Dievo pagalbos.  Jis ragino visus Lietuvos ortodoksus melstis už valstybę, kurioje gyvena.

Arkivyskupas Chrizostomas – labai tvirta asmenybė, sugebanti, iškilus būtinybei, labai emocingai perteikti savo poziciją. Jo nuveiktus darbus sunku pervertinti. Santvarkų pervartos situacijoje, kai buvo vykdoma restitucija, Lietuvos ortodoksams labai reikėjo tokio tvirto vadovo, kuris moka principingai kalbėtis su kitais ir ginti savo nuomonę. Arkivyskupas Inokentijus labiau maldos žmogus ir jo paskyrimą galima vertinti kaip naujo etapo pradžią, kai reikia kreipti dėmesį ne vien į parapijų kūrimą, bažnyčių atstatymą, infrastruktūros atkūrimą, bet svarbiausia susitelkti ties sielovada. Šiandien labai svarbu statyti ne tik regimą, bet ir neregimą Bažnyčią.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad arkivyskupas Chrizostomas nesirūpino pastoracija. Ir šioje srityje nuveikta tikrai daug, tačiau kiekvienai istorinei situacijai reikia savito reagavimo į iššūkius.  Kaip atvykęs į Vilnių sakė arkivyskupas Inokentijus: „Atėjo naujas mūsų istorijos etapas. Dirbkime taip, kad netektų rausti iš gėdos, jog nepadarėme visko, ką galėjome, kad ne iki galo išpildėme savo pareigą, nors turėjome tam visas galimybes. Dirbkime kartu Dievo garbei, vardan Bažnyčios ir ortodoksijos, visų čia gyvenančių žmonių labui.“ Šiandien mums reikia su nauja jėga susitelkti ir ieškoti kelio taip pat ir pas tuos žmones, kurie išlieka šalia Bažnyčios.

Kalbate apie naujos evangelizacinės bangos būtinybę. Kokias priemones ketinate pasitelkti?

Džiaugiamės tuo, kad jau keliolika metų rengiame jaunimui krikščioniškas vasaros stovyklas. Mums tai labai svarbu, nes buvo metų, kai per vasarą tokiose stovyklose pabūdavo net 400 jaunuolių – Lietuvos ortodoksams tai labai didelis skaičius. Svarbiausia, jog šie jaunuoliai paskui tampa dvasine atrama ir kitiems, kuria šeimas, ugdo jaunąją kartą.

Taip pat ir prie Šventosios Dvasios vienuolyno gyvena studentai, kurie studijuoja įvairiuose Vilniaus aukštosiose mokyklose. Per ketverius ar daugiau studijų metų,  gyvendami vienuolyno aplinkoje, jie dvasiškai bręsta ir ugdo visai kitokį požiūrį į Bažnyčią.

Stengiamės tobulinti ir sekmadieninių mokyklų veiklą. Pavyzdžiui, ten, kur tik tam yra galimybė, organizuojame paskaitas tėvams, kurie atvedė vaikus į pamokėles.

Lietuvos katalikai nuogąstauja dėl mažo pašaukimų skaičiaus, o ar pakanka kunigų Lietuvos ortodoksams?

Ortodoksų kunigų Lietuvoje užtenka. Galbūt galėtų būti daugiau, tačiau parapijos vargu ar sugebėtų didesnį kunigų skaičių  išlaikyti. Vienuolyne  Vilniuje gyvena 16 dvasininkų, o parapijose yra per 40 kunigų – taigi turime beveik 60 dvasininkų ir 53 parapijas. Taip pat turime į dvasines seminarijas išsiųstų studentų, taip pat ir norinčių seminarijose studijuoti. Tad skųstis tikrai negalime. Tiesa, jei visi 140 tūkstančių ortodoksų plūstelėtų į parapijas, tai  tikrai turėtume kalbėti apie kunigų stygių. Na, o šiandien didesnė problema – kvalifikuoti tikybos mokytojai. Dabar turime, regis, 48 tikybos mokytojus, kurie dirba daugiausia rusakalbėse mokyklose. Dalis jų yra Šv. Tichono teologinio universiteto absolventai. Tačiau tikrai trūksta tikybos mokytojų, kurie galėtų mokyti lietuviškai ir, aišku, visada norisi, kad jie būtų kuo aukštesnės kvalifikacijos.

Sausį Kaune vyko unikali ekumeninė konferencija apie šeimą, kurioje dalyvavo ortodoksų arkivyskupas Hilarionas, taip pat katalikai bei liuteronai. Ar tai reiškia dar vieną žingsnį į priekį ekumenizmo link?

Mano įsitikinimu, Kaune vykusi konferencija labai svarbi, nes šiandien krikščionių konfesijos turi vienytis, ginant šeimos instituciją. Svarbu ir tai, kad sutarta, jog kita ekumeninė konferencija vyks Maskvoje ir bus skirta tikybos mokymo problemoms. Atrodo, jog Rusija tikrai didelė ir turinti didelį potencialą valstybė, tačiau vis vien yra pasiruošusi mokytis iš Lietuvos katalikų to, kokius tikslus reikia kelti tikybos pamokoms ir kaip geriausia jas organizuoti.

Metropolitas Hilarionas

Tokio pobūdžio susitikimai griauna stereotipus, kurių vis dar yra tiek pas ortodoksus, tiek pas katalikus. Pavyzdžiui, po Kauno konferencijos pasirodė keistų komentarų, jog esą Rusija bandys politiškai pasinaudoti Bažnyčių suartėjimu. Tai visiška nesąmonė. Taip pat ir dalis ortodoksų vis dar žvelgia į Katalikų Bažnyčią iš aukšto ir sako, jog nėra ko su katalikais bendrauti.

Mes Lietuvoje tikrai galime pasigirti, kad tokio krikščionių konfesijų sugyvenimo kitos valstybės gali tik pavydėti. Mes, Lietuvos ortodoksai, tuo labai džiaugiamės.

Lietuvos Ortodoksų Bažnyčia priklauso Maskvos patriarchatui ir yra suvokiama kaip „rusiška religinė bendrija“. Tačiau jūs Vilniuje vadovaujate lietuviškai parapijai, kur pamaldos vyksta lietuvių kalba – ar tai nėra unikali situacija Maskvos patriarchate?

Deja, turiu pasakyti, kad esame veikiausiai paskutinė Europos valstybė, kurioje ortodoksų pamaldos vyksta vietine kalba. Latvijoje ar Estijoje tai jau vyksta pusantro šimto metų ir jie seniai jau išsivertę maldyną ir kitus tekstus. Beje, ir Lietuvoje liturgijos tekstai buvo išversti dar XIX amžiaus pabaigoje, tačiau tuomet buvo lietuvių kalbos draudimo laikotarpis ir neturiu duomenų, kad šie vertimai būtų panaudoti praktikoje.

Dabar jau mes turime išsivertę visus svarbiausius liturginius tekstus ir turime lietuvišką ortodoksų parapiją. Ji nėra didelė, jai priklauso tik kiek daugiau nei 30 žmonių. Nemanau, kad kada nors lietuvių nuošimtis Ortodoksų Bažnyčioje labai padidės. Mūsų tikslas nėra patraukti kitų konfesijų atstovus pas save. Mums svarbiausia, jog lietuvių kilmės ortodoksai ar mišrių santuokų vaikai, kurie jau nebekalba rusiškai, galėtų melstis jiems suprantama kalba ir būtų aktyvūs tikintieji.

 Kalbino Andrius Navickas