Kalinauskų šeimos herbas

Sveiki, vaikai. Tikiuosi, dar neįkyrėjau savo pasakojimais apie šventus ir palaimintus Lietuvos žmones? Šį sykį norėčiau papasakoti apie du – vyrą ir moterį, kurių gyvenimus skyrė beveik šimtmetis, bet juos vienijo viena lemtis – atšiauriame Sibire, tremtyje, tarnauti žmonėms ir Dievui, besiilgint Tėvynės.

Būsimas šventasis tiesė geležinkelius ir tarnavo kariuomenėje

Šiam žmogui, nuo jaunumės jautusiam pašaukimą dvasiniam gyvenimui, teko nueiti ilgą tarnystės Tėvynei ir žmonėms kelią, kol galų gale, jau sulaukęs brandaus amžiaus, jis galėjo pasišvęsti Dievui.

Juozapas Kalinauskas gimė 1835 metais vilniškio bajoro, matematikos profesoriaus Andriaus Kalinausko šeimoje. Auklėjamas pamaldžiai, jautė pašaukimą kunigystei, bet tėvas norėjo, kad mokslams gabus jaunuolis pradžioje įgytų praktiškesnę specialybę. Taip  Juozapas atsidūrė Rusijoje (Lietuva ir Lenkija tuo metu buvo Rusijos imperijos dalimi), kur mokėsi zoologijos, chemijos, žemės ūkio, bet galiausiai nusprendė studijuoti matematiką ir tapti inžinieriumi. Kurį laiką dirbo karo inžinieriumi, matematikos dėstytoju, projektavo ir tiesė geležinkelius, statė tvirtoves... Lyg ir nelabai būsimam šventajam derantys darbai, bet jaunuolis visą laiką išliko giliai tikintis. Nors buvo paaukštintas, tapo rusų kariuomenės karininku – kapitonu, jautė, kad ilgą laiką rusų valdžiai netarnaus. Juolab kad matė, kaip šioji spaudžia jo tautiečius katalikus. Norėdamas bent kiek jiems padėti, dirbdamas Breste, įsteigė sekmadieninę katalikų mokyklą, kurioje pats dėstė.

Šventasis Rapolas Juozas Kalinauskas

1863 metais lietuviai ir lenkai mėgino ginklu siekti laisvės. Prasidėjo didžiulis sukilimas. Nenorėdamas kovoti prieš savo tautiečius, Juozapas pasitraukė iš rusų kariuomenės ir pats įsitraukė į sukilimą. Sukilėlių vadovybė jį net paskyrė karo ministru Vilniaus srityje. Deja, sukilimas pralaimėjo, ir Kalinauskas buvo suimtas bei nuteistas pakarti. Tėvo ir įtakingų draugų rusų rūpesčiu, mirties bausmę pavyko pakeisti tremtimi į Sibirą – iki gyvos galvos. Prieš išvykstant tremtin, Juozapui leista susitikti su draugais, kurie jam perdavė Evangeliją ir kryžiuką. Suspaudęs juos rankose, būsimas šventasis, o kol kas – „nusikaltėlis“, išvažiavo į atšiaurią Sibiro žemę, į Usolės druskos kasyklas. Čia tvyrojo siaubingi 30–45 laipsnių šalčiai. Siautė ligos. Juozapas kaip tik galėdamas stengėsi pasitarnauti savo likimo broliams. Nuolat meldėsi. Kiti tremtiniai jį laikė šventu vyru ir netgi šitaip melsdavosi: ,,Per Juozapo Kalinausko maldas gelbėk mus, Viešpatie!“

Po kelerių metų rusų valdžia kai kuriems kaliniams palengvino bausmę. Tarp jų pateko ir Juozapas. Jis buvo atleistas nuo visų privalomųjų darbų ir galėjo apsigyventi Irkutsko mieste. Čia jis užsiėmė moksline veikla – atliko meteorologinius tyrimus, dalyvavo geografų ekspedicijose, mokė tremtinių katalikų vaikus ir padėjo juos ruošti Pirmajai Komunijai. Pamažu ruošėsi vienuolio gyvenimui, nes tik tai laikė tikruoju savo pašaukimu.

1863 m. sukilimas. Arturo Grotgero piešinys, 1863 m.

Teko slėpti palaikus nuo maldininkų

1874 m. Kalinauskui buvo visiškai dovanota, tik neleista grįžti į Lietuvą. Jis galėjo apsigyventi Lenkijoje. Netrukus tapo vieno lenko kunigaikščio sūnaus auklėtoju ir su ligotu savo auklėtiniu daug keliavo po Prancūziją, Šveicariją, Italiją. Mokytojo įtaka jaunajam auklėtiniui buvo tokia didelė, kad po kurio laiko ir šis tapo vienuoliu.

1877 metais Kalinauskas įstojo į basųjų karmelitų vienuolyną Austrijoje, netrukus gavo vienuolio vardą – tapo broliu Rapolu. Vėliau gyveno įvairiuose Lenkijos vienuolynuose, ėjo ten daug atsakingų pareigų, steigė katalikiškas draugijas, vienuolynus. Garsėjo pamaldumu, ypač daug laiko praleisdavo klausydamas išpažinčių. Buvo net vadinamas „išpažinties kankiniu“. 1907 metais jis mirė ir buvo palaidotas vienuolyno kapuose Černe, netoli Krokuvos. Žmonėse iškart pasklido gandas apie vienuolio, kurį jie laikė šventu, mirtį. Prie brolio Rapolo kapo ėmė plūsti maldininkų minios, jie it relikvijas sėmė nuo kapo žemę ir laužė gėles. Kapą prižiūrinčios vienuolės nespėdavo jo tvarkyti. Teko Kalinausko palaikus paguldyti rūsyje. Bet netgi čia jam ilsintis, maldininkai gramdė tinką, norėdami turėti ką nors nuo šventojo kapo. Tada jo palaikus, jau visam laikui, perkėlė į Černos koplytėlę.

Nors jau tada žmonės laikė Juozapą Rapolą Kalinauską šventuoju, tačiau bažnyčia tą padarė ne taip ir seniai – palaimintuoju jį paskelbė 1983 metais popiežius Jonas Paulius II, atvykęs į Krokuvą. Kadangi tuo metu tebegyvavo Tarybų Sąjunga, laikanti socialistinę Lenkiją savo įtakoje, Katalikų Bažnyčia kentė sunkią priespaudą. Tad ir mylimo tautiečio popiežiaus apsilankymas, ir palaimintojo vardo suteikimas Juozapui Rapolui Kalinauskui, lenkų tautai buvo didžiuliai įvykiai.

Nesiliovė ir toliau sklisti gandai apie palaimintojo Rapolo užtarimu vykstančius stebuklus. Štai į avariją papuolė mažas berniukas Aleksandras. Gulėjo be sąmonės, niekas nežinojo, ar išgyvens. Jo motina karštai meldėsi į palaimintąjį Rapolą Kalinauską, ir po devynių dienų berniukas ne tik atgavo sąmonę, bet ir nebuvo matyti jokių avarijos padarinių. Šį išgijimą visi pripažino stebuklu. Po kelerių metų, 1991-aisiais, popiežius Jonas Paulius antrasis paskelbė Rapolą Kalinauską šventuoju.

Adelė Dirsytė

Mokytoja – tremtinė

Jau nebe carinės Rusijos, bet Tarybų Sąjungos imperija, kurion patekusi ir Lietuva. Tikintys žmonės persekiojami, Bažnyčia varžoma. Į tą patį atšiaurųjį Sibirą pajuda vagonai su tremtiniais, tarp kurių yra ir mokytoja Adelė Dirsytė.

Gimusi 1909 metais ūkininkų šeimoje, Adelė baigė mokslus, dirbo mokytoja, skaitė paskaitas. Guvi ir gabi mergina ėmėsi daug ko – vadovavo draugijai „Caritas“, rūpinosi vargšais ir našlaičiais, dalyvavo katalikiškų bendrijų veikloje, rašė straipsnius žurnaluose, kuriuose ne tik skelbė būtinybę turėti idealų, bet ir mokė žmones tinkamai organizuoti savo laiką. Buvo linksma, visų mėgstama, mokė savo artimuosius žaidimų ir vaidybos, per šventes grįžusi į tėviškę rengdavo vaidinimus, pasakodavo giminaičiams apie Lietuvos istoriją.

Tarybų valdžia nemėgo kadaise buvusios laisvos Lietuvos šviesuolių, skiepijančių jaunimui tikėjimą, Tėvynės meilę, kaip darė mokytoja Adelė Dirsytė. O čia dar ji kartu su bendraminčiais išleido ranka rašytą, tarybų valdžią kritikuojantį laikraštėlį „Raudonasis užpečkis“... To užteko. 1946 metais Adelė suimama, aštuonis mėnesius atsėdėjusi kalėjime, ištremiama dešimčiai metų į Sibiro lagerį. Čia teko sunkiai dirbti tiesiant geležinkelius. Kartu tremtin iškeliavo ir nemažai Adelės auklėtinių, mokinių. Kaip galėdama ji stengėsi kelti tų jaunų žmonių dvasią. Sunkiomis tremties sąlygomis vedė literatūros pamokas, mokė eilėraščius, rengė disputus. Nuolat meldėsi. Maldai skirto rožinio karoliukus nusilipdė iš duonos, kurios ne taip jau daug ir turėjo.

O sąlygos tremtyje tikrai buvo sunkios. Adelei drauge su kitais tremtiniais teko tiesti Vorkutos geležinkelį – buvo sakoma, kad šis pastatytas ant žmonių kaulų. Maisto kaliniams daug neduodavo, spigino šaltis, ilgos sekinančios sunkaus darbo valandos, gyventi teko palapinėje, kur nebūdavo kaip išsidžiovinti drabužių... Vėliau Adelę nugabeno darbuotis prie Taišeto geležinkelio, kur buvo šiek tiek šilčiau, bet nedavė ramybės bjaurios, skaudžiai kandančios muselės. 1950 metais Adelė išsiųsta į Kolymą, į specialųjį lagerį. Čia kaliniai buvo sunumeruoti, į Lietuvą teleisdavo parašyti vieną laišką per metus. Adelė, padedanti tremtiniams nepalūžti, kelianti jų dvasingumą, buvo mušama, sodinama į karcerį.

Sibiro tremtinių maldaknygė – garsi visame pasaulyje

„Sibiro maldaknygės“ leidimai įvairiomis kalbomis

1953-iaisiais mirė rūstusis Tarybų Sąjungos vadovas Stalinas, ir visi kaliniai bei tremtiniai šiek tiek lengviau atsikvėpė. Jų gyvenimas kiek palengvėjo. Leista ir rašyti. Taip atsirado Adelės Dirsytės kūrinys – Sibiro tremtinių maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Joje buvo išsiuvinėtos visos kartu su Adele dirbusių mergaičių pavardės. Knygelės rankraštį pavyko perduoti į laisvuosius Vakarus, ir ši tremtinių maldaknygė, atspindinti ne tik žmonių kančias, bet ir jų, nepalūžusių, laisvės siekimą, iškart išgarsėjo visame pasaulyje, ją išvertė net į dešimtį kalbų.

Už šį „nusikaltimą“ Adelei teko atkentėti. Ji buvo žiauriai tardoma ir kankinama. Pirmą kartą bendrą dalią su ja nešę kaliniai pamatė ją verkiančią. Netrukus, 1956-aisiais, Adelė Chabarovsko ligoninėje mirė. Niekas taip ir nežino, kur ji palaidota.

Adelė Dirsytė yra įtraukta į Katalikų Bažnyčios kankinių sąrašus. Norima paskelbti palaimintąja, jau yra pradėta jos beatifikacijos byla.

Vabalas Elniaragis