Ekonomikos krizė netikėtai tapo kone tobula išeitimi iš keblios padėties mūsų politinei klasei – suręstas naujas pasakojimas visuomenei apie dar vieną tarpusavyje susaistyto ir globalinio pasaulio iššūkį mažiesiems jo veikėjams. Tarsi mes čia būtume ne prie ko. It pašalinis negalavimas, laikinai nuslepiantis sunkią ir pavojingą ligą, ekonominė krizė laikinai papildomu frustracijos, pasimetimo, pykčio ir retorinių karų sluoksniu užklojo didžiąją Lietuvos problemą.

O didžioji mūsų problema yra nenumaldomai išryškėjęs pasitikėjimo krachas kone visuose socialinių ir politinių santykių lygmenyse. Deja, mūsų akyse Lietuvoje vyksta pati tikriausia lėta demokratinės politikos atrofija ir mirtis, po kurios į mūsų šalį gali ateiti kvazidemokratine retorika ir formaliomis rinkimų procedūromis padabinta diktatūra (pasitikėjimą sunaikinusioje visuomenėje tikra demokratija paprasčiausiai neveikia) arba galutinai įsitvirtins jau dabar vis labiau išryškėjantis, iki galo neapčiuopiamas endeminės korupcijos ir valdomos demokratijos mišinys.

Su išlygom pritarčiau Vytautui Rubavičiui, teigusiam, jog politinis elitas, teisėsauga ir jėgos struktūros Lietuvoje persipynė tarpusavio įtakos ir simbiozės saitais, pakeitusiais valdžių padalijimą ir civilinę bei demokratinę galios kontrolę. Kad ir kaip būtų, vis tik manyčiau, kad mūsų fatalizmas ir nusišalinimas nuo politikos nėra tinkamas ir adekvatus atsakas į šią tendenciją. Jei mes priimtume tokią poziciją kaip visuotinę, mums beliktų ramiai skirstytis – tada jau tikrai tektų patvirtinti, kad šalies nebėra. Bet su tuo juk neįmanoma taikytis.

Apie korupcinio kapitalizmo atėjimą į Lietuvą seniai prabilo Ričardas Gavelis. Bet tada jam ir kitiems mūsų gyvenimo stebėtojams atrodė, kad mus atsiveja sovietmečio šleifas su visais mums taip nesunkiai atpažįstamais mentaliniais įpročiais, mąstymo trombais ir socialiniais bei kultūriniais Sovietų Sąjungos kodais, meistriškai perkeltais į šešėlinių jėgų ir stambių politikų valdomos rinkos ekonomikos, iškreiptos konkurencijos ir formalios procedūrinės demokratijos terpę. Taip ir buvo.

Bet šiuo metu jau tenka prabilti apie visiškai kitą reiškinį, kuris atsiskleidė per pastaruosius penketą metų. Galima daug ir, tiesą sakant, nelabai produktyviai kalbėti apie mums gerai žinomus nemalonius dalykus – nesunkiai nuperkamą ir parsiduodančią mūsų žiniasklaidą, žemiausio lygio paskvilius, besiribojančius su smuklės ir kriminalinio pasaulio leksika, nepagarbą niekam, jokių autoritetų nepripažinimą, sadomazochistinę žurnalistiką, atvirą mėgavimąsi smurtu ir prievarta, už kurio neabejotinai slypi prastai užmaskuotas jėgos santykių ir autokratijos ilgesys. Bet net ne jie iš esmės naikina pasitikėjimą, pakerta bendrystės galias ir veja žmones iš Lietuvos (nors neabejotinai prisideda prie to).

Vis labiau išryškėjanti mūsų moralinė atsaja nuo Europos, provincializmo ir didybės manijos mišinys bei kalbėjimas apie pasaulį taip, tarsi visi kažko nuolat fatališkai nesuprastų genialioje ir visada iki galo teisingoje Lietuvos politikoje, tarsi visa Europa mums būtų kažką skolinga, amžinai teisuoliškas mūsų tonas, nesugebėjimas išlaikyti bent minimalų kurtuazijos ir civilizuotos diskusijos lygį baigia nusiaubti jau ir taip prastą, neretai atgrasią mūsų viešąją erdvę. Dalyvauti tokioje erdvėje save ir kitus gerbiantiems žmonėms darosi vis sunkiau, o gal net ir nelabai įmanoma.

Visas mūsų politinis elitas stulbinančiai ramiai toleruoja vis labiau plintančią neapykantą ir neonacistines nuotaikas net oficialiuosiuose mūsų politikų, jų patarėjų ir žiniasklaidos sluoksniuose. Nereagavimas į nuodingą įžeidinėjimą ir su socialine patologija besiribojančias verbalines orgijas, kurios pas mus vadinamos internetiniais komentarais, byloja apie viena – su destruktyvia, asocialia ir anomine būkle susitaikyta kaip su kažkuo normaliu ir neišvengiamu.

Bet ir visa tai yra veikiau pasekmės ir simptomai, o ne priežastys. Gelminės priežastys slypi individo ir visuomenės bejėgiškume. Pasitiki vieni kitais įgalinti piliečiai – žmonės, žinantys savo teises ir ginantys savo bei svetimą orumą. Bejėgiškumas gimdo tik tikrovės atmetimą. Arba jėgos ir valdžios fetišizmą. Kad ir kaip būtų, šie du indai paprastai susisiekia – emigruojama iš savo šalies ne tik fiziškai, bet ir mentališkai bei politiškai. Pavyzdžiui, kad ir atsisakant dalyvauti politiniame gyvenime, rinkimuose, viešojoje erdvėje ir pilietinių pasirinkimų sferoje.

Todėl pasitikėjimo krachas Lietuvoje yra pagimdytas ne kokių nors beviltiškai defektyvių politikų ir valdžios žmonių. Dvasingi ir kilnūs politikai apskritai yra fikcija. Visi žmonės yra savaip ydingi ir riboti, ypač kai jie šitą atkakliai neigia, save laikydami geresniais už kitus. Pasitikėjimą politikais, institucijomis ir valstybe lemia politikų atsiskaitymo prieš savo visuomenę, apskritai jų skaitymosi su žmonėmis ir visuomene (o ne buhalteriško rinkėjų balsų skaičiavimo, po rinkimų lydimo eilinės penkerių metų politinės amnezijos), demokratinės kontrolės ir piliečių dalyvavimo galimybės.

Lietuvoje tikrai esama pakankamai profesionalių ir neabejotinai padorių politikų. Niekada nesutiksiu, kad nepadorūs žmonės ir tik piliečių nusivylimą bei politinę apatiją skatinantys politikai yra Eugenijus Gentvilas, Algis Kašėta, Julius Sabatauskas, Algirdas Butkevičius. Lygiai kaip visada protestuosiu išgirdęs, kad nepadorus žmogus ir prastas politikas esą yra Andrius Kubilius (nepaisant man didžiai svetimo jo technokratizmo ir širdies bei proto sąjungos būtinybės nepaisymo politikoje, tikint visų pirma skaičiais ir statistika bei itin keistai nuvertinant klasikiniam konservatizmui tokį svarbų spontaniškumą, sentimentą ir kultūros unikalumo pojūtį).

Dabartinis Lietuvos Respublikos Kultūros ministras dr. Arūnas Gelūnas galėtų sukelti baltą pavydą net pačioje Prancūzijoje – net šalyje, kurioje kultūros ministrais paprastai tampa ne partiniai funkcionieriai, o rašytojai ir intelektualai (prisiminkime, pavyzdžiui, André Malraux), tokio lygio ir rafinuotumo kultūros ministro kaip mūsų jau seniai nebūta. Tad neprotinga būtų tvirtinti, kad nėra aukšto lygio ir padorių žmonių Lietuvos politiniame gyvenime. Jų yra, bet tam tikrai mūsų politinio gyvenimo logikai ir kontekstui jie nepajėgia pasipriešinti.

Kalbėkime atvirai: pasitikėjimo krachą Lietuvoje sukėlė demokratijos, pagarbos žmonėms ir žmogaus orumo pripažinimo stygius – visų pirma ne fiktyvios, o tikros savivaldos nebuvimas, socialiniai ir ekonominiai kontrastai, teisingumo sferos atrofija, o gal net ir visiška degradacija, pilietinės visuomenės balso negirdėjimas, jos silpnumas, o sykiu ir ignoravimas.

Kitaip tariant, ne piliečio įgalinimo ir įjungimo į valstybės valdymą, o jo „nugalinimo“ ar „išgalinimo“ strategija, lydima nepagarbos žmogui, savo nesvarbumo, statistiškumo, masiškumo, užmestumo ir bejėgiškumo savo šalyje jausmo stiprėjimo, sukėlė ne tik pasitikėjimo eroziją ir griūtį, bet ir masinę emigraciją (bent jau iš dalies).

Akivaizdu, kad jei neegzistuotų pasitikėjimas ir pagarba įsipareigojimui, pasaulyje nebūtų įmanomi daugelis nūdienos žmonijos bendrabūviui būtinų procesų – žlugtų bet kokios sutartys, ekonominis gyvenimas, tarptautiniai santykiai, verslas, visa civilizuota politika, diplomatija ir visas modernusis gyvenimas. Be tikėjimo ir pasitikėjimo neįmanomas politinis gyvenimas.

Sveikos nepasitikėjimo dozės ir racionali kritika yra būtinos kaip politikų ir viešų asmenų kontrolės priemonės. Tačiau jei nepasitikima absoliučiai niekuo, tada paralyžiuojamas demokratijos procesas. Tokioje situacijoje niekas už nieką neatsako ir vyksta pati tikriausia politikos atrofija. O jai vykstant anksčiau ar vėliau iškyla klausimas, kiek šansų laisvė turi išlikti šalyje ir visuomenėje, kuri jos politiškai kasdien savo tyliu referendumu, t.y. sutikimu būti kartu ir dalyvauti viešojoje erdvėje, nepatvirtina ir kuria nesinaudoja.

Nes laisvė nėra tai, kas leista. Lygiai kaip ji nėra būsena ar išgyvenimas. Ji yra veikla ir pasirinkimai. Nustoję juos daryti mes nejučia atsisveikiname su laisve ir atiduodame ją kažkam virš arba šalia mūsų. Todėl piliečių įgalinimas ir pasitikėjimo atkūrimas yra vienas iš gyvybiškai svarbių Lietuvos dabarties ir ateities klausimų.

Mes skaudžiai apsigausime, jei ir toliau manysime, kad visos kertinės Lietuvos problemos slypi tik ekonomikoje, valdymo modeliuose, reitinguose ir vadyboje. Deja, aš nesu tikras, ar mes norime būti kartu. Greičiausiai ne – nedidelėje ir nuo pačios savęs bei savo perdėtų reakcijų, pykčio, frustracijos, retorinių karų, brutalaus žodyno, sadomazochizmo ir skandalų pavargusioje šalyje džiaugsmingų atradimų vis mažėja. Į Lietuvą atėjo tamsos ir nihilizmo metas.

Kone kasdien mums tenka daugiau ar mažiau nusivilti respektabiliais laikytais politikais, žurnalistais ir viešomis figūromis. Nuolatinis kalbėjimas apie ateitį ir sėkmės projektus (bet jau be mūsų, žinoma) tik negrabiai maskuoja mūsų paprasčiausią nenorą būti kartu. Lygiai kaip ir jokių sentimentų neturėjimas čia ir dabar masiškai emigruojantiems lietuviams.

Jei mes norime atkurti emigruojančių lietuvių pasitikėjimą Lietuva, mes jį visų pirma turime atkurti tarp pačių savęs, t.y. pačioje Lietuvoje. Nes nebus laisvos Lietuvos be laisvų lietuvių – orių, pilietiškai aktyvių ir formuojančių savo šalies politiką, o ne leidžiančių, kad juos pačius formuotų ir stumdytų kur ir kaip tik nori politikai, biurokratai, teisėsaugininkai, darbdaviai ir administratoriai.

Leonido Donskio tinklaraštis