„Pagonių kiemo“ metaforą 2009 metų gruodžio 21 dieną kalėdinių sveikinimų Kurijai metu panaudojo popiežius Benediktas XVI. Tuosyk jis kalbėjo apie žmones, kurie save laiko „agnostikais ar netikinčiais“.

„Pagonių kiemas“ yra simbolinė metafora, pasiskolinta iš konkretaus istorinio konteksto. Šalia Jeruzalės didžiosios šventyklos, kurioje lankytis ir melstis galėjo tik žydai, buvo didelis kiemas, taip pat priklausęs šventyklos teritorijai. Jame nepažįstamam Dievui galėjo lankytis ir melstis visi norintys, taip pat ir tie, kurie žydų akyse buvo „pagonys“. Būtent ši šventyklos dalis turima galvoje Evangelijos epizode, pasakojančiame apie tai, kaip Jėzus iš šventyklos išvijo „perkančius ir parduodančius“, išvartė pinigų keitėjų stalus, kad pagonims nebūtų trukdoma melstis, nes, kaip pasakyta pranašo Izaijo – „Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms!“.

Kaip tuosyk buvo „tikinčiųjų (žydų)“ ir „pagonių“ kiemas, taip, būtų galima pasakyti, šiandien yra „tikinčiųjų kiemas“ ir „netikinčiųjų kiemas“. Metafora nurodo, kad tie kiemai susiję, jie yra greta vienas kito.

„Kai kalbame apie naują evangelizavimą, šie asmenys galbūt išsigąsta, – sakė popiežius. – Nenori savęs matyti kaip misijų tikslo, atsisakyti savo minties ir valios laisvės. Tačiau klausimas apie Dievą lieka juose (...) Manau, kad ir šiandien Bažnyčia turėtų atidaryti „pagonių kiemą“, kuriame žmonės kokiu nors būdu galėtų prisiartint prie Dievo, jo nepažinodami (...). Kartu su religijų dialogu šiandien turi vykti dialogas su tais, kuriems religija yra svetimas dalykas, kuriems Dievas yra nepažįstamas, bet kurie vis tik nenori likti be Dievo, nori prisiartinti prie jo kaip prie Nepažįstamojo“.

Benediktas XVI kalba apie dialogą su tais netikinčiais ar ateistais, kurie jaučia savyje tam tikrą ilgesį, troškimą kažko Gryno ir Didžio. Tikintieji galėtų pasakyti, kad tai – Dievo troškimas. Kaip rašė rusų poetas ir mąstytojas Aleksandras Zinovjevas: „mano Tėve, verkiu ir tavęs maldauju – egzistuok!“. Bet ar šie žodžiai nė kiek neprimena Jobo skundų ar paties Jėzaus šūksnio ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“.

Dialogas tarp tikinčių ir netikinčiųjų nėra neutralus, vien akademinis. „Pagonių kiemas“ šventykloje nėra neutrali vieta, diskusijų stalas. Tai nėra liturgijos vieta, nėra konfesinė ar bažnytinė vieta, tačiau tai – religinė erdvė.

Kardinolas Gianfranco Ravasi, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas, šio šeštadienio Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“ išspausdintame straipsnyje taip pat patikslino dialogo tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų „pagonių kieme“ prasmę.

Toks dialogas, žinoma, neįtraukia sarkastiškų skeptikų, kurių ambicija yra tik išjuokti religinius teiginius. Taipogi ir racionalistas, apsigaubęs šlovingu pažinimo savęs-pakankamumo apsiaustu, nenori rizikuoti įžengti į mistinės išminties takelius, naudojant meilės kalbos gramatiką, kuri gerokai skirtinga nuo jo ledinio grynojo proto kalavijo. Šiuo dialogu nesidomės ir ateizmo išpažinėjas, kuris, degdamas uolumu, kaip kad markizo De Sado romane, atkiša savo krūtinę tik dvikovai – „kai ateizmas pareikalaus kankinių, jam pasakyk: mano kraujas yra pasiruošęs!“.

Pasak kardinolo Ravasi, tikinčiųjų ir netikinčiųjų dialogas vyksta, kai už nugaros paliekama įnirtinga apologetika ar griaunantis desakralizavimas, pilkas abejingumas, įsitikinimas, kad turi visus atsakymus, dialektikos kardai, paviršutinis dvasingumas ir banalus neigimas. Tada atsiskleidžia giliosios tikinčiojo vilties ir netikinčiojo troškimo priežastys.

Pasinaudojant „pagonių kiemo“ metafora, dialogas vyks tada, kai tikintysis ir netikintysis, stovintis prie savo kiemo krašto, savo pasaulio vizijoje, savo teritorijoje, žiūrės ir klausysis to, kas vyksta kitame kieme. Dialogas taip pat yra bendro minimalaus vardiklio ieškojimas radikaliuose klausimuose apie gyvenimo prasmę, apie skausmą, apie blogį ir gėrį, apie meilę ir žmogų.

Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas taip pat patikslino, kad šiuo dialogu nesiekiama kaip nors apgauti netikinčiųjų. Yra tiesa ir to nereikia slėpti, kad religijos siekia ne tik informuoti, bet ir formuoti sąžines, suteikti gyvą prasmę savo siunčiamai žiniai. Bet ir rimtas, minties sistema tapęs ateizmas siekia tai daryti ir daro, pakanka atsiminti Marksą ar Nyčę. To neneigiant, ketinama rengti tokius susitikimus, kuriuose kiekvienas galės dalyvauti, gerbiant jo tapatybę ir teritoriją.

Po „Pagonių kiemo“ pristatymo Bolonijos universitete itališkai publika, šeštadienį, kovo 23-24 dienomis bus surengtas didelis tarptautinis pristatymas Paryžiuje Sorbonos universitete, vėliau UNESCO ir Prancūzijos akademijoje.