Kaip skaitanti tauta tapo tik šiek tiek beskaitanti

Dūmoju apie tą neperskaitytų knygų šalį ir vis labiau  įsitikinu, kad, anot Pranciškaus Vaičaičio, „šalis ta Lietuva vadinas“.  Mano karta, gimusi apie 1960 –uosius metus, dar puikiai prisimena eiles knygynuose prie literatūros klasikų prenumeratos ar perkant Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiai be datų“. Ji prisimena klestinčią knygų prekybą iš po prekystalio. Prisimena pilnutėles rajoninių kultūros namų sales, kuriuose  organizuoti susitikimai su rašytoju Juozu Baltušiu, poetais Pauliumi Širviu ar Justinu Marcinkevičiumi išlikdavo svarbiausiu kultūriniu metų įvykiu.  Ne visi metrais prisipirkę knygelių po to naktimis jas graužte grauždavo, bet toks buvo laikmečio mados tonas, kurį davė to meto dar girdima inteligentija, kurį tūlam miesčioniui ar nuoširdžiam snobui  belikdavo tik pamėgdžioti.

Nuo 1988 metų dingus cenzūrai pasipylė iki tol viešumoje nematomi Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“,  Bernardo Brazdžionio šimtatūkstantiniai tiražai, atsirado simpatiška „Aukštupių“ serija, kurioje tilpo iki tol sovietams nepageidautina  lietuviška proza, skaitytoją pasiekė visa žemininkų poezija, pagaliau kaip iš gausybės rago pasileido Lietuvos Sibiro tremtinių, partizanų, emigravusiųjų atsiminimai. O kur dar nuo  1993 metų pasirodę istorikų, filologų naujieji tyrimai, Atviros Lietuvos fondo verstinės literatūros lavina! Pasivyti užšaldytą laiką, įveikti sovietinės okupacijos izoliaciją nuo pasaulio ir bent paskubomis susišliurpti  į save visus  tekstus – pasakojimus stengtasi iš paskutiniųjų. Bet viską nuosekliai sugerti   pasidarė tiesiog fiziškai nebeįmanoma. Juolab kad  toje gadynėje skubėta pirmučiausia  perskaityti „Sąjūdžio žinias“ bei sekti  radijo, televizijos pranešimus. Bent kokius ketverius  metus tai tikrai. Visuomenės skaitymo spragos kasmet vis didėjo, pavirsdamos savotišku pasidavimu, galiausiai kultūriniu drungnumu.

Atėjo alkanojo  kapitalizmo laikai, atėjo pirmoji gariūnininkų karta. Viešajame diskurse  patogiausiai  įsikūrė geltonoji spauda bei šou verslas su visagaliais įvaizdžių kūrėjais, kasdien triūbijančiais  pasimetusiems tautiečiams, kad ne tradicinės vertybės, o žaibiškas  praturtėjimas,  seksualumas ir kasdienis matomumas žiniasklaidoje yra vieninteliai amžinosios laimės  įrodymai. Kur ten iki knygų, iki skaitymo. Niekas nebeklausė ar perskaitei, ar pažiūrėjai, ar išklausei?  Naujųjų buržujų gyvenimą reklamuojantys laidelių vedėjai nesiskubindavo savo apdainuojamųjų herojų vaizduoti tarp masyvių knygų lentynų vaizdų – jų paprasčiau nėra ir negali būti. Neatsilaikę nenuilstamai pučiamos miglos nuodams,  mokytojas, eilinis regiono kultūrininkas, valstybės tarnautojas, padorus verslininkas  ar  kuklesnis  politikas galų gale pasidavė ir nusiramino – šiek tiek paskaitysiu, ir užteks. Na dvylika, maksimum  dvidešimt keturias knygeles  per metus arba vieną knygą, bet labai labai  didelę. Juk gali  žurnalistai iš sovietinės inercijos imti ir  paklausti, kokią paskutinę knygą skaitėte? Šiaip niekas nei skatina, nei gėdina. Be to, anot mūsų publicistikos klasikos – skaitymas akims kenkia. Ypač kirilica...

Ar tikrai neįmanoma atsikratyti neperskaitytų knygų nevisavertiškumo komplekso?

Tokią neperskaitytų knygų traumą teko išgyventi ir man pačiam. Kol galiausiai nebepakeldamas to gėdingo fakto apie 2000 metus susidariau nebespėtų perskaityti knygų sąrašą, kurį sudarė gerokai daugiau nei šimtas pozicijų. Ėmiausi vakarais, savaitgaliais  kryptingo, toli gražu ne pramoginio, rimto darbo. Tik dėl savęs, kad rimtam žmogui paklausus, „kaip jums patiko tas ar anas tekstas?“, nereikėtų nudelbus akis neaiškiai sumurmėti:– „skaičiau, visai nieko“. Daugmaž apsiliuobiau per gerus dvejus metus. Dabar jau nuolat skaitau naujoves, kad vėl nesusidarytų  tas begėdiškas  kamštis. Labiausiai mėgstu pasigirti, kad įveikiau visus Ievos Simonaitytės raštų tomus, kad pasipildžiau savo atsargas sovietinės okupacijos  nepublikuotais Vinco  Krėvės, Igno Šeiniaus, Jurgio Savickio, Birutės Pūkelevičiūtės,  Mariaus Katiliškio ir daugelio kitų autorių tekstais. Kad patyriau daug malonumo skaitydamas iš vokiečių kalbos išverstą Vydūną ar lotynų kalbos Kazimierą Sarbievijų, Joną Radvaną, Radvilą Našlaitėlį. Pasinerta ir į  memuarinę literatūrą. Kultūrininkų, Sibiro tremtinių, partizanų, sovietinę epochą išgyvenusių liudijimus. Nuo to laiko savo skaitymo planą  kasmet pasipildydamas  vis  išnyrančiais dienoraščiais, atsiminimais. Parafrazuojant klasiką, „pasijutau, lietuviu esąs“, galintis jausti  atsinaujintą nacionalinį orumą, pasididžiavimą Lietuvos kūrėjo genijum globaliame  pasaulyje.

Turiu susisarmatijęs prisipažinti, kad aš tikrai nemaniau, jog turime šitokią gausybę labai aukšto meninio lygio ir gilumos tekstų iš Lietuvos žemės. Ne vienas mūsų kaimynas gali baltai pavydėti. Lietuvos didysis pasakojimas, aišku, įtraukiant ir lenkiškai, lotyniškai, senąja slavų kalba  rašytus tekstus bei litvakų po pasaulį pasklidusį rašytinį palikimą, yra tiesiog pribloškiantis. O kur dar muzika, vizualieji menai, kuriuos taip pat naujai pamačiau per atrastus tekstus!

Geriau žinome Lietuvos tekstus – adekvačiau save vertiname Europos kontekste

Ir tereikėjo tik dvejų metų žemaitiškos kantrybės bei tolesnio pastovaus pasipildymo naujais Lietuvos  autorių  leidiniais.  Tai  kaip po šios patirties gali rimtai bežiūrėti  kad ir  į Paulo Coelho,  Peterio Hoego, Dan Browno kūrybą? Kai ją palygini su Partizano Dzūko, Alfonso Nykos Niliūno dienoraščiais, Antano Škėmos, Mariaus Katiliškio tekstais,  Jono Aisčio ar Henriko Radausko eilėmis. Susidaro įspūdis, kad visuomenei peršamų prasto skonio bestselerių autoriai niekada nemokėjo nei savo gimtosios kalbos, o rašo gatvine puskalbe, tinkama nebent muilo reklamai. Žavimės  vakarų feministine literatūra, pamiršdami mūsų dvidešimtojo amžiaus pradžios įstabiųjų moterų idealisčių plejadą, kurios visa galva aukščiau už „išpromautintąsias“. Ir pusšimčiu metų anksčiau atėjusių ne tik į moterų teisių gynimo akciją, bet ir  į šalies kūrimą. Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė - Bitė, seserys Marija ir Sofija Ivanauskaitės, Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė, Felicija Povickaitė - Bortkevičienė, Liudvika Didžiulienė – Žmona, Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė- Žemaitė. Po 1990 metų pirmųjų feminizmo emisarų pamokymai Lietuvos būsimoms feministėms  palyginus su šiomis mūsiškėmis moterimis atrodo net šiek tiek juokingai. Kiekvienam padoriam lietuviui, kaip mėgsta sakyti  Darius Kuolys, įveikus bent 70 % pagrindinių lietuviškų tekstų Vytauto Mačernio įžvalga:

„Maža tauta su dideliu žodynu,

Kaip tu į Nemuno pietinį krantą

Su juo išplaukt galėsi, jei kaimynai

Tavųjų žodžių turto nesupranta?“                                                     

nebeatrodo tokia skausminga. Na ir kas, kad nesupranta? Išgyvenę šitokių laimėjimų, karų ir netekčių bei gėdingiausių pralaimėjimų, vis tiek turime ne prastesnę literatūrą už ne vieną Europos tautą, o neretai ir žodingesnę, ir nepalyginamai gilesnę. Ir sukūrėme ją per neįtikėtinai trumpą laiką.

Viską, ką skaitėte sovietinės okupacijos laikais , – skaitykime iš naujo

Čia noriu atkreipti dėmesį į tai, kad privalu iš naujo perskaityti sovietiniais laikais to meto gyvąją klasiką ar šiaip populiarius autorius, atsiminimus, to meto kultines knygas.  Sovietinės ideologijos užmestas voratinklis buvo toks tankus, kad jo bent nedidelio poveikio net patys laisviausi protai neišvengė. Labai vertinga paskaityti toje gadynėje išleistą Juozą Baltušį, Eduardą Mieželaitį, Justiną Marcinkevičių, Vytautą Petkevičių. Pasvarstyti, kiek jų kūryboje buvo tikro laisvo menininko raiškos, nuoširdaus komunistinio lietuviškojo nacionalizmo ar rafinuoto tarnavimo sovietinės Lietuvos ideologijai, sugebant išlikti populiariu autorium ar net tautos sąžine iki šios gadynės. Sužinosime, kad pro suabsoliutintą sovietinę  cenzūrą pralįsdavo pačių netikėčiausių dalykų. Ypač komunistų atsiminimuose rastume daug įdomybių, kurias šiandien su didžiausiu entuziazmu iškarpytų ne vienas politinis persirengėlis. Įdomūs Alberto Laurinčiuko kelionių aprašymai, visai kitaip atrodo antiklerikaliniai Juozapo Grigulevičius – Lavreckio tekstai, tik dabar jau žinant, kad autoriaus būta vieno didžiausių sovietų žvalgų, kuriam pats Generalisimus buvo patikėjęs nudaigoti Levą Trockį bei Josifą Broz Tito. Kitaip skaitoma vilnietės, vienos didžiausių sovietinės vaikų rašytojos Aleksandros Bruštein trilogija „Kelias eina į tolį“, „Auštant“, „Pavasaris“, plačiau susipažinus su Lietuvos žydų kultūra, žinant,  kad trilogijos autorės tėvas  buvo žymus sionistas Jokūbas Vygodskis.  Na o įvairūs lygių galimybių institutai Ievos Simonaitytės raštus turėtų studijuote  studijuoti: kiek jos kūryboje, ypač autobiografinio pobūdžio apysakose, siužetų apie socialinę atskirtį, tautinę nelygybę, diskriminaciją, atjautą  žmonėms su fizine negale, pavainikiams. Jeigu jos raštus būčiau skaitęs prieš dvidešimt metų, tikrai nebūčiau tų dalykų pastebėjęs. O jeigu norite pasijuokti – atsiverskite atsiminimus apie Leniną. Ypač Nadeždos Krupskajos. Vakaras tikrai neprailgs.

Kodėl neskaitantis knygų žmogus – pavojinga tendencija?

Dėl skaitymo nuosmukio Lietuvos rašytinis palikimas, požiūris į žymius Lietuvos rašytojus, menininkus, kultūros politikos veikėjus iš esmės liko toks, kokį suformulavo sovietinė ideologija. Kaip kompiuteryje nuolat statiškai pakimbantis neperinstaliuotas failas. Pavyzdžiu pateikiu kai kuriuos iki koktumo nuzulintus, bet  labai tvirtai,  tarsi  su 46 dydžio kojomis tvirčiausiai, tiesiog nepajudinamai stovinčius mąstymo štampus: Čiurlionis – tautos genijus, iškilus dailininkas, kompozitorius, - asociacija – prie rojalio Vytautas Landsbergis, Žemaitė – lietuvių literatūros klasikė, - asociacija – sušalusi skarota Aleksandravičiaus skulptūra, Valančius – blaivybės sąjūdžio iniciatorius, parašęs apysaką „Palangos Juzė“, - asociacija – su milžiniškomis žirklėmis besišlaistantis mėgėjų teatro publikos juokintojas. Aišku, Vinco Mykolaičio Putino „Altorių šešėly“ – tai romanas apie celibato baisumus, Justinas Marcinkevičius – lietuvių tautos sąžinė, Petras Cvirka – literatūros ąžuolas, Salomėja Nėris – tautos lakštingala. Kadangi du pastarieji važiavo į Maskvą astronomijos klausimais, apie juos išvis nebekalbame. 

Bet jeigu kai kurias mūsų didžiavyrių biografijas perskaitytume iš XX amžiaus europinės perspektyvos, mūsų lauktų daug netikėtų atradimų. Pavyzdžiui,  kad Čiurlionis galėtų būti tolerancijos etalonu, savo ne tik estetinėmis, bet ir etinėmis normomis pralenkęs kone  šimtmečiu savo epochą. Kad vyskupas Motiejus Valančius neabejotinai pats didžiausias XIX amžiaus lietuvis,  suorganizavęs neįtikėtinai sėkmingą neraštingumo likvidavimo akciją  savo didžiulėje Žemaitijos vyskupijoje, per savo vyskupavimo laiką suspėjęs net po du kartus aplankyti kiekvieną savo parapiją. Bet naujas požiūris į tautos diskursą taip ir neatėjo. Nepadėjo nei metinių proga išleisti Valančiaus raštai, beje cenzūruoti, nei Vytauto Merkio monografija. Nepadės Čiurlioniui ir jo 100 –osios mirties metinės. O kas liko iš Žemaitės, kurią Algis Ramanauskas – Greitai kaip įgrisusį sovietinį  štampą  taip  sukarikatūrino per Radiošou, kad jaunajai kartai literatūros klasikė beliko kaip visiems įgrisusi nevalyva boba. Tai  ko gero vienintelis Nepriklausomos Lietuvos naujas „kultūrinis“ štampas. Ar  besuvokia dabartinė visuomenė, kokio masto buvo ši moteris? 1863 metų sukilimo dalyvė iš bajorės perėjusi į mužikų luomą, antroje amžiaus pusėje išmokusi lietuviškai rašyti, įstojusi į JAV socialistų partiją, kovotoja už moterų teises. Ar Lietuvos feministės bent žino Andriaus Bulotos namą Vilniuje, kuriame Žemaitė kurį laiką gyveno, ar skaito jos publicistiką?

Apmaudu, kad sovietinius štampus tebenaudoja tautiškumui neabejingi kultūrininkai ir politikai. Kol šitaip tęsis, apie jokį kultūrinį turizmą, kuris tikrai Lietuvoje galėtų būti perspektyvus, net svajoti negalime. Jokios strategijos nepadės, jei visuomenė nesusipras naujai  interpretuoti – perskaityti  savo paveldo ir kurti pasauliui modernų didįjį pasakojimą apie Lietuvą.

Ar skaitymo nuosmukis prisidėjo prie vertybinės krizės?

Aišku, ne vien tai. Bet „indėlis“ neabejotinas. Esu įsitikinęs, kad mokytojas, jeigu turi ambicijų perduoti tradicines vertybes savo mokintiniams, kasdien turi skaityti bent 50 puslapių. Taip kaip kariškiui privalu  palaikyti gerą  fizinę formą. Mokytojas  turi nuolatos „pasikrauti“ dvasine energija, gyvomis mintimis, o ne teiginiais iš dešimties metų senumo atminties sandėliukų. Kiekvienas aktorius patvirtintų mano žodžius. Kryptingai ir pastoviai neskaitantis lituanistas, istorijos, dorinio ugdymo, muzikos ar dailės mokytojas yra be jėgos, tikra nelaimė mokyklai. Negi prieš pamokas mokytojas „pasikrauna“ vakarais žiopsodamas serialus, šou banalybes, pamaitina savo smegenis klausydamas žvaigždžių duetus ir po tokio „užtaiso“ degančia širdim veda jaunimą „Lietuvos keliu“? Vaikai tokį girdi, bet juo netiki, niekada paskui jį neseks.  Neseniai man vienas valstybės tarnautojas pasiguodė, kad pažįsta istorijos mokytojų, kurie per metus neperskaito nei vienos knygos! Tikrai tikiu, kad  yra nemažai mokytojų, kurie tiesiog piktybiškai neskaito ir gerai jaučiasi. Kaip tas  pasakėčios herojus - šernas: „Matai nedirbu, o esu žvėris stipriausias iš visų!“ Dabar švietimo sistemai tai tapo  nepakeliama našta. Bet ar jums teko girdėti, kad mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistema reikalautų nuolatinio skaitymo?

Kiek turime Lietuvos savivaldybėse valstybės tarnautojų, kurie apie savo miesto praeities garsiausius žmones, ypač praeities herojus,  neišstenėtų net dešimties minučių teksto. Todėl, kad neskaito, nežino naujausių tyrimų, paskelbtų archyvinių dokumentų. O  valdžia nei skatina, nei pavyzdį rodo. Po to dyvijamės,  kad istoriniai pastatai tik dingsta, tik dingsta.

Atėjo nauja karta, augusi nepriklausomybės gadynėje. Kartais ją vadiname copy paste‘ų karta, kuri anot mano bičiulio Prano Morkaus „na nieko nežino“. Nes jie netikrinę viską ima iš interneto suvesdami tinkamą žodį, jokių pastangų, jokio galvojimo, jokio atradimo džiaugsmo, - visur tik beskonis fast-food‘as. Ar ne iš čia atsiranda ne meno kūrimas, o menininkų „dalyvavimas projekte“, kaip ironiškai neseniai pastebėjo aktorius Valentinas Masalskis. Jeigu mokytojai, valdininkai ir politikai  nečiups knygų į rankas, galim liūdnai baigtis.

Tik kryptingas, nuolatinis, aistringas  skaitymas gali komponuoti perspektyvų  pasakojimą, telkti dvasinę energiją, be kurios gyvybingas tautos gyvenimas neįmanomas. Dar gali tuo įkvėpimo šaltiniu būti tikros muzikos klausymas, vizualiųjų menų įsisavinimas. Pagaliau gili malda, meditacija. Bet tai ne kiekvienam. Kai suomius dėl Sovietų Sąjungos griūties ištiko didžiulė ekonominė krizė, visa tauta sėdėjo bibliotekose ir skaitė, mokėsi. Dabar jų švietimas vienas iš pirmaujančių pasaulyje. Įdomu, kaip mūsų šalies strategai įsivaizduoja mokymąsi visą gyvenimą? Kad visi kas mėnesį turės išklausyti po nuobodžią paskaitą ar keturis kartus per metus „sudalyvaus“ dvejų dienų seminare? Ir gaus kvalifikacijos pažymėjimą? Čia gi infantiliausias projektas, pinigų švaistymas, nereikalaujantis beveik jokių pastangų.

Kodėl vis labiau tolstame nuo Kristijono Donelaičio

Apie Donelaitį, beje, ir Dionizą Pošką,  gerai žinojo Adomas Mickevičius. Donelaitis įkvėpė Maironį, į  būrų dainiaus tėviškę sunkiai sirgdamas buvo nukakęs Vilius Storosta – Vydūnas. Su apmaudu prisimenu visai neseną istoriją  su galimu bažnyčios- muziejaus   Mažojoje Lietuvoje, Tolminkiemyje, uždarymu ir perdavimu stačiatikių bažnyčios reikmėms. Tolminkiemyje ilgai kunigavo mūsų pasaulietinės poezijos pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas  Kristijonas  Donelaitis. Kaliningrado srityje prasidėjus svarstymams dėl muziejaus perdavimo stačiatikių bažnyčios reikmėms,  Lietuvoje tvyrojo palaiminta ramybė. Kol Rygoje nusitrėmęs  Arvydas Juozaitis, keliom savaitėm atgriuvęs į Vilnių,  neapsikentęs pradėjo į visas puses rašyti, skambinti, galiausiai inicijavo inteligentų kreipimąsi į aukščiausias institucijas, kurį pasirašė grupelė kone etatinių tokiais atvejais pasirašančiųjų kultūrininkų. Kol labai principingai nesureagavo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris. Ir tik tada Prezidentė ir Seimo pirmininkė kreipėsi į Rusijos Prezidentą ir Dūmą. Apgailėtina, kad po šį įvykį aprašiusiu straipsneliu Delfi‘o portale tebuvo koks 30 komentarų. Parašyk ką nors apie žydus, gėjus ar Zvonkės skyrybas, – tuoj komentarų pasipila tūkstančiais.

O Kaliningrado srities inteligentai (pvz., Imanuelio Kanto universiteto dėstytojai, muziejų, meno galerijų vadovai, mokytojai, menininkai, žurnalistai, rašytojai) surinko pusantro tūkstančio parašų atviram laiškui Rusijos  Federacijos prezidentui ir stačiatikių bažnyčios Patriarchui, primygtinai  prašydami palikti Donelaičio muziejų ramybėje. Nebuvo nei Vilniaus universiteto, nei Vilniaus pedagoginio universiteto studentų bent jau lituanistų protestų prie Rusijos Federacijos ambasados, jokių debatų per televiziją, radijo kanalus. Santaros rusų kalba išleistame leidinyje pasirodė labai taikus kreipimasis. Ir viskas. Tai kas yra skaitanti tauta, lietuviai ar rusai? Vis neapleidžia mintis, kad gėdingiausias 2010 metų „kultūrinis“  įvykis – ši istorija su K. Donelaičio muziejumi.

Vietoje Epilogo

2008 metai buvo paskelbti skaitymo metais., kuriuos inicijavo ir organizavo Lietuvos Respublikos Seimas. Padėjo jų koncepciją paruošti geranoriškieji knygų žmonės iš Skandinavijos. Buvo daug veiksmų, buvo biudžetas. 2011 metais numatytas projekto monitoringas, galėsiantis parodyti, ar įvyko teigiamų pokyčių. Aš norėčiau tikėtis geros žinios.

Bet to neužtenka. Skaitymas turi tapti lietuvių nacionaliniu bruožu, vidiniu poreikiu, tuomet mažiau dejuosime apie tautinio identiteto fragmentiškumą, nacionalinės savigarbos bei kūrybiškumo stoką. Ir žinosime, ką su mokymosi visą gyvenimą programomis daryti. Bibliotekose Bratkos internetas situacijos neišgelbės, o neužilgo ir pablogins, sukurdamas iliuziją, kad skaitytojų nestinga, nepastebint, kad čia ne skaitytojai, o tik pasyvūs žiopsotojai. 

Ratas apsisuko, nenorom grįžtame į švietimo, ne tik bendrojo, bet ir suaugusiųjų, sistemą.