Leidykla „Aidai“ Vilniaus knygų mugėje savo skaitytojams ruošiasi pristatyti naujausias knygas. Siūlome susipažinti su „Aidų“ programa ir knygomis.

„Aidų“ renginiai

Vasario 19 d. (šeštadienis) – Nekasdienių pasimatymų diena

12 val.

Konferencijų salė 5.5

Marijos Matušakaitės knygos „Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ pristatymas.

Renginyje dalyvauja knygos autorė, menotyrininkė Nijolė Tumėnienė, Vytautas Ališauskas, istorikas Alfredas Bumblauskas, Petras Kimbrys.

16 val.

Rašytojų kampas

Origeno knygos „Giesmių Giesmės homilijos“ pristatymas.

Renginyje dalyvauja Vytautas Ališauskas, filosofas Naglis Kardelis, Arūnas Peškaitis (OFM).

19 val.

Forumas

Algirdo Patacko knygos „Pastogės Lietuva. Pogrindžio, Sąjūdžio ir Laisvės kronika“ pristatymas.

Renginyje dalyvauja knygos autorius, istorikas Nerijus Šepetys, Paulius Subačius.

„Aidų“ naujienos

Algirdas Patackas. „Pastogės Lietuva. Pogrindžio, Sąjūdžio ir Laisvės kronika“, 2011

Algirdas Patackas – rezistentas, Sąjūdžio veikėjas, Kovo 11-osios Akto signataras, netikėtų kultūrologijos ir mitologijos įžvalgų autorius, emocingas publicistas.

Į šią knygą sutelkti jo tekstai aprėpia ilgą laiko tarpsnį – nuo pogrindyje gimusių iki dabarties rūpesčių įkvėptų, ir visą skirtingų žanrų paletę – nuo kultūrologinių esė iki publicistinių pasisakymų, nuo pokalbių, kur autorius tėra mąslus klausinėtojas iki poetinių proveržių.

Dirginančios ir provokuojančios mintys apie Lietuvos istorinę lemtį čia tampa šaltiniu įžvalgoms apie jos šiandieną, o apmąstymai, grindžiami asmeniniais išgyvenimais, perauga į universalias istoriosofines schemas.

Unikalus knygos segmentas – Algirdo Patacko pogrindyje leisto žurnalo „Pastogė“ faksimilės.

Tai ne tik rezistencijos liudijimas, bet ir naujame kultūriniame kontekste naujai nuskambantis raginimas atrasti Pastogės Lietuvą – bent jau sau pačiam.

Origenas „Giesmių giesmės homilijos“. Iš lotynų kalbos vertė Gediminas Žukas. Tekstus parengė, įvadą ir komentarus parašė Vytautas Ališauskas, 2011

„Origenas buvo tikras mokytojas ir kaip tokį jį ­nostalgiškai bei jautriai prisimindavo jo ­mokiniai – jis buvo ne tik išskirtinis teologas, bet ir pavyzdinis mokymo, kurį perduodavo, liudytojas…

Užsiimti teologija jam iš esmės reiškė aiškinti ir suprasti Raštą; galima pasakyti, kad jo teologija yra tobula teologijos ir egzegezės santarvė“, – taip vienoje iš savo homilijų Origeną apibūdino Benediktas XVI.

Iš šios santarvės kilo tūkstantmečių iššūkius atlaikiusi krikščioniškosios mistikos kalba. Origenas ją sukūrė aiškindamas Giesmių giesmę.

Dramatiška, išsiskyrimų ir grįžimų perpinta Sužadėtinės ir Sužadėtinio meilės istorija buvo perskaityta kaip pasakojimas apie Sielą ir Kristų – vienas kitą viliojančius, vienas kito ieškančius ir galiausiai amžiams susivienijančius viso pasaulio atnaujinime.

Gyvi ir gaivūs krikščionybės III šimtmečio tekstai išsamių komentarų dėka šiame leidinyje įgauna naujų prasmių – iškyla jų sąsajos su gnosticizmu ir žydiškąja egzegeze, su platonizmu ir stoikų filosofija, su ankstyvosios Bažnyčios kasdiena ir nelengva įtampa tarp giliai išsilavinusių ir „paprastųjų“ tikinčiųjų.

Guillevic „Euklidijos“. Iš prancūzų kalbos vertė Eduardas Klimenka, 2011

Eugène’as Guillevicas savo kūrinius pasirašinėjo vien pavarde – Guillevic. Kūręs daugiau nei septyniasdešimt metų Guillevicas išleido per trisdešimt autorinių poezijos rinkinių, be to, daug vertė, rašė poezijos vaikams.

Už kūrybą 1976 m. buvo apdovanotas Prancūzų akademijos Didžiąja premija, 1984 m. – Nacionaline poezijos premija, 1988 m. – Goncourt’ų premija.

Be to, Guillevico poezija buvo išversta į daugiau nei keturiasdešimt kalbų šešiasdešimtyje pasaulio šalių.

Rinkinys Euklidijos yra tarsi egzistencinės geometrijos vadovėlis. Kiekvienas eilėraštis pateikiamas triptiko forma: pavadinimas, kuris veikiau išgirstamas kaip klausimas (tiesė – kas yra tiesė?); brėžinys, kuris atsiranda lyg atsakymas į pavadinimo klausimą; pats eilėraštis.

Tačiau tekstas yra pateikiamas ne kaip pavadinimo ir brėžinio apibendrinimas, bet atvirkščiai – eilėraštis apverčia prieš tai pateiktus elementus ir leidžia kalbėti pačiai figūrai, parodo jos trūkumus ir ribas, taip atskleisdamas jos esmę.

Figūros, erdvės ir plokštumos nėra suprantamos tiesiogiai, jos atveria vidinį objekto ir savęs pojūtį. Turbūt būtent todėl skaitytojui yra sunku nesusitapatinti su šios poetinės geo­metrijos personažais – tiese, trikampiu, stačiakampiu…

Philippe Capelle-Dumont „Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme“. Iš prancūzų kalbos vertė Povilas Aleksandravičius, 2010

Dievo laukimas, dievų pasitraukimas, šventybės pėdsakai visada buvo Martino Heideggerio mąstymo dalykai.

Jaunystės teologijos studijos įsirėžė į jo filosofavimą – dialogas, diskusija, polemika dėl pamatinių teologijos temų driekiasi per visą Heideggerio kūrybą.

Pastaraisiais trim dešimtmečiais išleisti iki tol nežinoti svarbūs Heideggerio tekstai ir nauji jo mąstymo aplinkos tyrimai davė medžiagos naujai kelti klausimą, koks yra vieno didžiųjų Europos mąstytojų santykis su teologija, o netiesiogiai – ir su krikščionybe.

Philippe’as Capelle-Dumont’as – filosofijos ir teologijos daktaras, Paryžiaus katalikų instituto Filosofijos fakulteto garbės dekanas, Strasbūro universiteto profesorius ir Paryžiaus katalikų instituto Etienne’o Gilson’o vardo Metafizikos katedros įkūrėjas bei vadovas.

Šiandien vertinamas kaip vienas geriausių Heideggerio minties specialistų pasaulyje parašė per trisdešimt religijos filosofijos ir metafizikos veikalų.

Darius Baronas „Vilniaus pranciškonų kankiniai ir jų kultas XIV–XX a.“, 2010

Šioje knygoje pirmą kartą nuodugniai tyrinėjamos Vilniuje 1341, 1369 m. ir Moldavijos mieste Serete 1378 m. įvykusios pranciškonų kankinystės bei atskleidžiama spalvingais faktais praturtinta pranciškonų kankinių gerbimo Lietuvoje istorija.

Knygoje originalo kalbomis drauge su vertimu į lietuvių kalbą skelbiami svarbiausi šaltiniai apie Vilniaus pranciškonų kankinystes ir vėlesnes pastangas puoselėti Vilniaus pranciškonų kankinių kultą

Aratas „Reiškiniai“. Iš graikų kalbos vertė ir komentarą parašė Paulius Garbačiauskas, 2010

Šios senovinės poemos apie dangų autorius turėjo laimę dangų matyti kitaip negu mes – neužgožtą miesto šviesų ir smogo.

Gal dėl to jo aprašomi žvaigždynai – Slibinas ir Lokė, Avinas ir Delfinas – iškyla kaip kosminė tikrovė, o ne atsitiktinės, šiandien nieko nesakančios konfigūracijos.

Kadaise įprastas mokslo ir poezijos derinys mums atrodo egzotiškas, bet kas gi galėtų net ir šiandien išvengti poezijos, kai prabyla apie žvaigždes?

Arato (IV–III a. pr. Kr.) kūrinys – ne tik archajinės išminties ir mokslo raidos paminklas. Jis liudija gebėjimą gyventi stichijų šėlsme, metų laikų būvyje, būti atviram gamtos kaitai ir pastebėti jos grožį net ir tada, kai ji žmogui rūsti bei priešiška.

Vertėjo Pauliaus Garbačiausko literatūrinė interpretacija, komentaras, tiksli astronominė informacija bei Naglio Kardelio studija Arato Reiškinius paverčia šiuolaikiniu tekstu, suprantamu ir dangaus stebėtojui, ir klasikinės literatūros mylėtojui.

Eligijus Raila „Ignotus Ignotas. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis“, 2010

Kultūrinės epochos neatskiriamos nuo jas kūrusių asmenybių.

Apšvietos epocha Lietuvoje neįsivaizduojama be Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio.

Šioji asmenybė susilaukusi vietos ir grožinėje literatūroje, ir istoriniuose pasakojimuose.

Jai paskirti nuosprendžiai labai įvairūs: nuo niekingo vienuolės suvedžiotojo iki iškilaus lietuvių tautos kankinio.

Jis kūrė parapines mokyklas ir švaistė iždo pinigus, statė Katedrą ir išdavė Tėvynę. Nepažįstamas vyskupas Ignotas.

Ignotus Ignotas.

Herman Pleij „Karminas, purpuras ir mėlis. Apie spalvas Viduramžiais ir vėliau“. Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius. 2010

Spalvos turi daug aspektų.

Istorijos raidoje jos buvo skirtingai aprašomos, interpretuojamos, vertinamos, derinamos ir naudojamos.

Todėl spalvos yra žmonių kultūros matas. Ypač Viduramžiais atsiskleidžia tikra obsesija: ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena?

Šioje apybraižoje mėginama glaustai paaiškinti, kaip Viduramžiais buvo naudojamos spalvos ir kokie tokio naudojimo padariniai šiandien.

Mat kad ir kaip būtų, viską paveldėjome iš praeities. Taip pat ir Viduramžių spalvas.