Vasario 11–13 d. Vilniuje vyko penktasis Pranciškoniškojo jaunimo (Jaupra) susitikimas, kurio tema parinktas šv. Pranciškui kadaise ištartas paraginimas: „Eik ir atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva“. Plačiau apie renginį mintimis dalijasi Vilniaus Bernardinų pranciškoniškojo jaunimo brolijos prezidentė Monika Midverytė.

Ar galėtumei trumpai pristatyti Jaupros ugdymo programą – kaip ji išsidėsčiusi per metus, kokie akcentai? į ką orientuojama?

Pranciškoniškasis jaunimas kasmet ugdosi pagal skirtingą metų ugdymo temą. Pernai ji buvo suformuluota pagal šventojo Pranciškaus klausimą: „Viešpatie, ką Tu nori, kad aš padaryčiau?“, kai ypatingą dėmesį skyrėme pašaukimui, gilesniam savęs pažinimui Dievo šviesoje.

Šiemet žengėme žingsnį toliau – į Dievo atsakymą Pranciškui nuo San Damiano kryžiaus: „Eik ir atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva.“ Pagal metų temą Jaupra Nacionalinė taryba paruošia ugdymo knygelę, kuria daugiausiai naudojasi tie, kurie ruošiasi duoti Pranciškoniškojo jaunimo Pažadą. Tai yra pagalbinė medžiaga.

Pagrindinis ugdymas – tai kas savaitiniai jaunimo vakarai, kuriuos pradedame Eucharistijos šventimu ir tęsiame skaitydami Šventąjį Raštą, klausydamiesi brolių pranciškonų mokymų ar tiesiog džiaugdamiesi brolyste.

Jaupra ugdymo pagrindiniai akcentai – meilė eucharistiniam Jėzui, šlovinimas, kasdienė malda ir broliškumas kiekvienam sutiktam žmogui bei, žinoma, tarnavimas Bažnyčiai.

Svarbiausia yra padėti jaunam žmogui sutikti Gyvąjį Jėzų, padrąsinti jį ištarti TAIP Dievo kvietimui, kad pats Viešpats galėtų ugdyti ir brandinti jame nuostabius vaisius.

Kuo pasižymėjo šis susitikimas? Kodėl pasirinkta būtent tokia tema? Kaip ją plėtojote?

Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo susitikimas jau tradiciškai pavadinamas pagal metų ugdymo temą, tad ir šis buvo ne išimtis. „Eik ir atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva“ yra šiam laikui labai aktuali tema. Ji yra asmeniškai įpareigojanti jauną žmogų prisiimti atsakomybę už visuotinę Bažnyčią, kurios nariu pats yra. Dabartinėje visuomenėje pastaruoju metu vis labiau kratomasi atsakomybės. Santuoka „išeina iš mados“, vaikai tampa kliūtimi ir norima meilės „be pasekmių“.

Pranciškoniškasis jaunimas mokosi atsakingos meilės artimui ir Bažnyčiai, ruošiasi didesniems ir dar atsakingesniems gyvenimo Pažadams ir žingsniams.

Temos išpildymą susitikime pradėjome gana žaismingai – talentų vakaru, kurio vedėjai buvo persirengę statybininkais, apsiginklavę šalmais ir gulsčiukais. Brolijos iš skirtingų miestų tapo talentingomis brigadomis, džiuginusiomis nuotaikingais pasirodymais. Šokome, dainavome, deklamavome eiles.

Šeštadienio ryte šventėme Eucharistiją kartu su apaštališkuoju nuncijumi arkivyskupu Luigi Bonazzi. Tai buvo tikra dovana, belaukiant rugpjūčio mėnesį Madride vyksiančio pasaulio jaunimo susitikimo su popiežiumi Benediktu XVI, į kurį vyksta šimto žmonių Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo grupė.

Jaunimas klausėsi br. Arūno Peškaičio OFM ir s. Pranciškos Bubelytės FDCJ konferencijų, diskutavo grupelėse ir lankė skirtingas Vilniuje įsikūrusias vienuolijas, kad sužinotų, kaip kitos kongregacijos atranda savo vietą visuotinėje Bažnyčioje ir prisideda prie jos kūrimo.

Dienos kulminacija tapo šlovinimo ir maldos vakaras su grupe ICHTHUS.

Sekmadienį turėjome džiaugsmą švęsti šventąsias Mišias su Bernardinų parapijiečiais ir giedodami giesmes Senamiesčio gatvėmis nukeliauti iki Dievo Gailestingumo šventovės. Joje kartu pasimelstas Gailestingumo vainikėlis ir brolių iškilmingas palaiminimas tapo gražiu siuntimu ir susitikimo pabaiga.

Šis penktasis oficialus metinis susitikimas pasižymėjo dalyvių gausa. Pirmą kartą jų skaičius perkopė 100 žmonių ribą ir pasiekė 120. Pranciškoniškasis jaunimas renkasi jau septyniuose Lietuvos miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje, Telšiuose, Šiauliuose, Jonavoje ir Vilniuje.

Susitikime turėjome ir grupę svečių iš Baltarusijos. Nuostabus jausmas išgyventi brolystę su tiek daug jaunimo! Buvimas kartu sustiprina tikėjimą ir pasiryžimą tarnauti bei aukotis dėl bendruomenės, Bažnyčios.

Kaip galėtum įvertinti Jaupros dvasinę būklę, jos brandą? Koks jaunimas joje dalyvauja? Kas patraukia? Ar didelė kaita?

Į pranciškoniškąjį jaunimą ateina labai skirtingų žmonių su įvairiais pomėgiais bei talentais, skirtingo amžiaus ir patirties, tad ir jų dvasinė branda yra skirtinga.

Vieni dar tik žengia pirmuosius žingsnius tikėjimo keliu, kiti jau yra dalyvavę daugelyje rekolekcijų, stovyklų, jaunimo dienų, pamilę Eucharistiją, susipažinę su Bažnyčios mokymu. Susitikimas parodė, kad pranciškoniškasis jaunimas sparčiai pildosi naujais nariais, kurie ieško Dievo, jau yra pagauti Kristaus ir trokšta gyventi bendruomeninį gyvenimą bei daryti gailestingumo darbus.

Tikiu, kad jaunimą į mūsų bendruomenę patraukia pati Šventoji Dvasia. Tą galiu paliudyti iš savo patirties. Kai manęs klausia, kodėl aš pasirinkau Jaupra broliją, kai Vilniuje tiek daug įvairių krikščioniško jaunimo bendruomenių, atsakau, kad nesirinkau, kad mane pasirinko, nes jokių bendruomenių tuo metu nė nežinojau. Tačiau brolijos atvirumas ir paprastumas labai padėjo pasijusti šeimos nare. Šios dvi Jaupra savybės ir stipri šlovinimo dvasia taip pat traukia jaunimą.

O dėl kaitos... yra kaita, tai natūralu, nes jauni žmonės yra ieškantys, nepastovūs, o ir etapas laikinas, vėliau pradedama dirbti, susikuria šeimos. Tačiau Pranciškoniškojo jaunimo Pažadas, kurį duodame prieš Dievą ir bendruomenę, sustiprina ryšius ir jaunimo atsakomybę, todėl paprastai Pažadą davę nariai netrumpą laiką būna ir tarnauja brolijoje.

Kaip, Tavo galva, reikėtų kalbėti jaunimui? Kokią „kalbą“ ar bendravimo būdą jauni žmonės geriausiai „pagauna“? Ko jiems labiausiai reikia šiuo gyvenimo laikotarpiu?

Nelengvas klausimas... Pirmiausia reikia širdies atvirumo priimti jauną žmogų su visais jo ieškojimais, klaidžiojimais, klausimais. Reikia nuoširdžios pastangos išgirsti jo poreikius, tai, kas jam aktualu. Tuomet ir galima bus kalbėti pagaviai. Pavyzdžiui, Vilniaus brolijoje pastebėjome, kad labai aštrus ir svarbus tapo klausimas apie lytiškumą, tad nuo vasario pradėjome paskaitų ciklą su psichologijos daktaru Gintautu Vaitoška. Kaskart susirenka būrys jaunimo.

Jaunimas yra ypač jautrus ir mato visas užsidėtas kaukes. Su juo reikia būti atviram ir bendrauti kaip lygus su lygiu. Tikiu, kad viena iš priežasčių, kodėl jaunuoliai ateina į Pranciškoniškojo jaunimo broliją, yra ta, kad joje jie gali būti savimi, nebijodami patyčių, matydami, jog skirtingumai tik padaro mus turtingesnius. Iš tiesų, kai vienas moka gražiai piešti, kitas – groti, trečias – maketuoti kompiuteriu, o ketvirtas – gerai gaminti dideliems kiekiams žmonių, tai ir masiniai renginiai tampa nebaisūs.

O ko labiausiai reikia jaunimui – tai pats Kristus, kurio kiekvienas kartais net nejučia ieško, ir Kuris padeda atrasti kelią į tikrąją laimę ir į kito žmogaus širdį.

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė