Pokalbis su Lietuvos leidėjų asociacijos prezidente, Vilniaus knygų mugės programos organizacinio komiteto nare Lolita Varanavičiene apie leidybos situaciją Lietuvoje, artėjančią Vilniaus knygų mugę ir skaitymo malonumus.

Lietuvos leidėjų asociacija pernai, reaguodama į Vilniaus savivaldybės siekį skelbti miestą 2012 m. Pasaulio knygų sostine, skelbė, kad „surinktus mokesčius valstybė pirmiausia turėtų skirti valstybinėms kultūros rėmimo programoms, bibliotekų fondams bei vadovėlių leidybai, lietuvių autorių kūrybos bei vertimų programoms atgaivinti, sėkmingiems projektams, tokiems kaip tarptautinė Vilniaus knygų mugė, literatūros ir poezijos festivaliai“... Ar per pastaruosius metus valstybės požiūris į leidybinę situaciją bent kuriuo nors iš asociacijos pareiškime įvardytų aspektų kito?

Galiu atsakyti tokios senovinės lietuvių dainos žodžiais: „Anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio.“ Tik norėčiau priminti, kad leidėjų reakcija į savivaldybės planus skelbti Vilnių 2012 metais knygų pasaulio sostine buvo susijusi su tam tikru kontekstu.

Tuo metu buvo kalbama apie pridėtinės vertės mokesčio knygoms didinimą iki 21 proc., apie dar didesnį bibliotekų fondų finansavimo mažinimą, ir tai mums atrodė visiškai nepriimtina, nes ta 2012 metų Pasaulio knygų sostinė būtų tikra puota maro metu. Bijojau, kad jūs paklausite kitaip: „O kas gi pasikeitė, jog dabar leidėjai jau nebeprieštarauja, kad 2014 metais ta Pasaulio sostinė būtų Vilnius?..“

O kas gi pasikeitė?

Pirma, buvo paliktas 9 procentų PVM knygoms, tai jau savotiškas laimėjimas. Antra, pati knygų rinka yra gyvybinga, nepaisant visų pastangų ją numarinti, ir tai yra didysis Lietuvos skaitytojų fenomenas... Ką sovietmetis vis dėlto mums davė pozityvaus, tai meilę knygai, nes nebuvo daugiau ką veikti (juokiasi)... Trečia – mes ir tada nesakėme, jog ši idėja yra bloga, kad mes esame nepajėgūs... Išanalizavome kitose šalyse vykusius renginius, mūsų Knygų mugė beveik ir yra tai, kas galėtų būti Pasaulio knygų sostinė. Tad mes dabar laikomės nuostatos, kad 2014 metais tikrai galime Knygų sostinę skelbti, pritarėme paraiškos teikimui, manau, jog tai bus sėkmingas projektas.

Jei apie esamą leidybinę padėtį pakalbėtume konkrečiau Leidėjų asociaciją sudaro ir didelių, ir mažų leidyklų atstovai. Kaip gyvena mažosios leidyklos ir kaip didžiosios?

Formuodami Leidėjų asociacijos valdybą, labai siekėme, kad joje būtų atstovaujama ir mažųjų leidyklų interesams (valdybą sudaro penki nariai). Jų balsai lygiai vienodi, kaip ir didžiųjų, tad sprendimai priimami visiškai kolegialiai. Mes siekiame, kad asociacijoje būtų ne tik didieji leidėjai, kurie, kaip vienos leidyklos atstovas sakė, „užsiauginę didelį lašinių sluoksnį“, bet ir tie, kurie atstovauja nedidelėms, bet labai įdomioms leidykloms: „Kitos knygos“, „Apostrofa“, „Justicia“, „Eugrimas“ ir panašioms. Pastarosios leidžia specifinę, „nišinę“ literatūrą. Beje, joms ir elektroninė knyga sudavė didžiulį smūgį, nes jų segmentas yra labiausiai kopijuojamas ir nemokamai naudojamas internete.

Knygynų tinklų logika yra tokia – „greitai ir daug“. „Nišinės“ leidyklos knyga gali būti puiki, bet jos gali ir iš principo nereikėti nei daug, nei greitai.

Skirtumas tarp mažos „nišinės“ leidyklos ir to, kas turi tą „didelį lašinių sluoksnį“, be abejo, yra labai didelis. Čia atsiranda visa grupė problemų. Pavyzdžiui, nedidelės leidyklos turi bėdų dėl pardavimų. Mes žinome, kad Lietuvoje yra du dideli knygynų tinklai: „Vaga“ ir „Pegasas“. Jie praktiškai diktuoja knygynų rinkos madas, turi agresyvią rinkodaros politiką, skelbia akcijas, išpardavimus.

O mažosios leidyklos sunkiai spėja patekti į tinklinių knygynų įsuktą mechanizmą, nes jų knygos nėra labai perkamos. Knygynų tinklų logika yra tokia – „greitai ir daug“. „Nišinės“ leidyklos knyga gali būti puiki, bet jos gali ir iš principo nereikėti nei daug, nei greitai.

O gal knygynų tinklų monopolį įmanoma pristabdyti ar pritaikyti jam kokį mechanizmą, kad toks agresyvus verslas visiškai neeliminuotų „nišinių“ knygų?

Leidėjų asociacija jau antrus metus puoselėja svajonę, kurios niekaip iki galo nepavyksta realizuoti. Svajojame apie nepriklausomą knygyną (galbūt mugės formato), kur visos leidyklos galėtų atnešti, ką turi, ir parduoti viską gerokai žemesnėmis kainomis negu knygynų tinkluose. Tačiau skaičiavimai rodo, kad, norint sukurti tokį knygyną, reikia turėti bent jau nemokamas patalpas. O tokių nėra. Kitas dalykas, Lietuvoje dar vis nėra įsigalėję knygų pirkimai internetu.

Kokios knygos pirkimo internetu apimtys mūsų šalyje?

Manyčiau, 8–10 procentų visos knygų prekybos. Visų interneto parduotuvių skaičiai kasmet gerėja, tačiau nėra taip, kaip, sakykime, Švedijoje, kurioje, mano žiniomis, pardavimai internetu siekia 50 procentų.

Man atrodo, tokios ir yra pagrindinės mažųjų leidyklų bėdos. Ir bus. Pritrūksta apyvartinių lėšų, o jeigu mes dar įskaičiuotume, kad brangsta ir brangs popierius, spaustuvių paslaugos. Spaustuvininkai verslo požiūriu yra šaunuoliai, jie susirado kitų rinkų. Visos spaustuvės turi užsakymų iš užsienio: Lietuvoje spausdinama daug užsienio žurnalų ir knygų, ypač iš Rytų ir Skandinavijos. Manau, kad šis procesas ateityje įsibėgės, ir lietuvių leidėjui su savo mažuliukais tiražais bus labai sunku. Mes nė iš tolo negalime lygintis su rusiškų knygų tiražais, kurių vidutinis yra 60 000 vienetų. Palyginimui: lietuviškos poezijos knygos tiražas – 700, o prozos – 1500 egzempliorių. Spaustuvei didelis skirtumas – gavęs užsakymą išspausdinti 60 000 egzempliorių, tu paleidi mašiną ir eini ramiai pietauti, o gavęs nedidelį tiražą – vos paleidai mašiną ir iškart stabdai.

Šitos „mažų tiražų“ bėdos niekaip negalime išaiškinti nei pirkėjui, nei valdžiai... Spausdinant nedaug, visos sudedamosios knygos leidybos dalys brangsta.

Šiemet, jau 2011 metais, netikėtai mums patiems, dar pabrango ir užsienio autorių teisės, ypač prancūzų. Visi šitie dalykai įeina į knygos savikainą, ir mes ją turime padalyti iš egzempliorių skaičiaus. O jei egzempliorių skaičius kiekvienais metais mažėja, kaina išsyk kyla. Ir tai yra pavojus būtent „nišinėms“ knygoms. Taip atsiranda žirklės, kur be dotacijos, be paramos, „nišinė“ literatūra tiesiog negali egzistuoti.

Tad didesni tiražai ir dotacijos yra priemonės pasiekti, kad leidinys, kurio savikaina 10 litų, knygyne nekainuotų 30?

Taip. Ir dar vienas dalykas – mes grįžtame prie platinimo. Lietuvoje, visų leidėjų tvirtinimu, šiandien antkainiai, kuriuos užsideda perpardavinėtojas, yra tikrai pasiekę lubas. Nuo tos kainos, už kurią leidėjas atiduoda tinkliniams knygynams, reikia pridėti apie 40 procentų. Juos pasiima pardavėjas, kuris nelabai ką daro, tiktai turi patalpas. Ir iš tikrųjų nei knygos reklamai, nei sklaidai jis nieko nepadeda, bet labai dažnai gauna didesnę pelno dalį, negu pats leidėjas. Tokia šios dienos realybė.

Ar ši situacija Lietuvoje neatrodo iškreipta, jei žvelgtume į kaimyninių šalių prekybą knygomis?

Neseniai parsivežėme knygų iš Rygos ir, be jokios abejonės, labai smalsavome, kiek jos kainuoja. Pasirodo, Latvijoje knygos yra daug brangesnės negu Lietuvoje.

Ir, nepaisant to, ten leidėjai kažkaip išgyvena?

Latvių leidėjai gyvena daug sunkiau negu mes. Tai lemia ir Latvijos etninė sudėtis, ten 50 procentų yra rusakalbių. Neįsivaizduoju, kaip gyvena estų leidėjai – jų tautinė sudėtis geresnė, bet pačių estų yra tik šiek tiek daugiau nei milijonas. Tad kokie jų tiražai, aš sunkiai įsivaizduoju, bet estai kaip visad laikosi iš pasiutimo ir iš patriotizmo. (šypsosi)

Grįžtant į Lietuvą – ką joje apsimoka leisti?

Tikroji tokio tipo knygų klestėjimo priežastis yra žmonių posūkis tolyn nuo tikrosios grožinės literatūros. Mums, kalbantiems kalba, kuriai gresia išnykimas, ir turintiems labai nedidelę literatūrą, tai turėtų būti įspėjimas.

Be jokios abejonės, kulinarines knygas. Mes, kultūrininkai, visada linkę įsivaizduoti, kad knyga turi turėti kokią nors literatūrinę išliekamąją vertę. Bet, daugelio žmonių nuomone, knygos turi būti skirtos pramogai... Aš pati visiškai toleruoju, tarkim, svajonių romanus, jeigu tai parašyta laikantis žanro taisyklių. Visa tai turi teisę egzistuoti. Gyvenimas kuria madas: vienu metu rinkoje buvo 6 kulinarinės knygos, ir jos tarpusavy labai konkuravo. Šių leidinių populiarumas buvo nulemtas krizės: žmonės liovėsi vaikščioję į restoranus, ėmė gamintis maistą namie. Jaunimas atrado netgi naują bendravimo formą: renkasi pas ką nors su maisto produktais, ir vakarėlis praeina vyniojant sušius. Ši kulinarinių knygų mada yra visuotinė, ir, manau, ji praeis daug lėčiau negu buvo dekupažo mada. Tačiau jeigu bandytume žvelgti giliau, tai tikroji tokio tipo knygų klestėjimo priežastis yra žmonių posūkis tolyn nuo tikrosios grožinės literatūros. Mums, kalbantiems kalba, kuriai gresia išnykimas, ir turintiems labai nedidelę literatūrą, tai turėtų būti įspėjimas – mes turėtume girdėti pavojaus varpus. Šitas greitas, neramus gyvenimas vis labiau žmogų nukreipia knygose ieškoti konkrečių atsakymų į konkrečias problemas.

Kitaip tariant, knygose ieškoma techninių sprendinių savo gyvenimui?

Taip, kad ir kokią sritį paimtume, – finansų, jausmų... Pažiūrėkite, kokia yra psichologijos knygų paklausa – toks įspūdis, jog visi esame ligoniai, nes tiesiog šluojame visas psichologines knygas, net nesvarbu, kad jos prieštarauja viena kitai...

Tad posūkis į tai, kas vadinama „non fiction“, ir yra pastarųjų metų pati ryškiausia tendencija. Jei įdėmiau pastudijuotume didžiųjų knygynų dešimtukus, kurie jau būna suskirstyti į grožinę ir negrožinę literatūrą, – ką pamatytume? Kad naujų knygų sukimasis negrožinės literatūros grafoje yra daug intensyvesnis negu grožinėje, kur dominuoja iš inercijos perkami vardai – Coelho, Irvingas. Bet sunkiai į grožinės literatūros dešimtuką patenka koks nors naujas literatūros vardas ar reiškinys, jau nekalbant apie poezijos knygas.

Tačiau tie dešimtukai dažnai yra koreguojami pagal tai, kokio autorius teises išsipirkusi ta ar kita stambesnė knygynų tinklą aptarnaujanti leidykla...

Taip, sutinku su jumis, bet pagrindines tendencijas jie vis dėlto atspindi. O kas gi kitas gali dar jas parodyti? Kitaip mes liktume apskritai be jokių orientyrų...

O susivokti leidėjui reikia ne tik bandant jam daugiau parduoti to dalyko, kurį perka, bet ir pajausti, kur juda žmogus, ir galbūt įžvelgti tas vietas, kurios kelia grėsmę.

Atėjo laikas, kai skaitytojas nebeturi orientyrų. Jis pradėjo nebetikėti, nes jam visos knygos yra pateikiamos kaip puikiausios ir nuostabiausios.

Nepamenu, kada lietuvių autorių grožinis tekstas (išskyrus Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“) buvo dešimtuke, nors lietuviškų leidinių leidžiama labai daug. Ir čia, ko gero, jau skiname vaisius to laikotarpio, kai apleidome kritiką, knygos aiškinamąjį žanrą, pristatymą, kai recenzijos pasitraukė į moteriškus žurnalus, kur dažniausiai nurašomos anotacijos nuo knygų nugarėlių. Atėjo laikas, kai skaitytojas nebeturi orientyrų. Jis pradėjo nebetikėti, nes jam visos knygos yra pateikiamos kaip puikiausios ir nuostabiausios, antra – kad pamiltum kiek sudėtingesnį grožinį tekstą, turi būti ir tų žodžių, ir mąstymo klišių apyvartoje.

Manau, kad auga karta, kuri bus neįgali paskaityti komplikuotesnį literatūrinį tekstą, nes niekas to nemokė. O tai, kas mokykloje buvo daroma, sukelia priešiškumo reakciją, ir nieko daugiau.

Tačiau, rodos, yra ir alternatyvių veikų – tarkim, LLTI kasmet skelbia kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, literatūrologai vienijasi į „Kritikų klubą“. Manote, kad tai tik lašas jūroje, ar tai galėtų šiek tiek šį grimzdimą stabdyti?

Viskas gali pristabdyti tą grimzdimo situaciją, ir tai, ką daro LLTI, yra labai gerai. Mes galime nesutikti su kriterijais, vienu ar kitu kandidatu ar ignoravimo faktu, bet literatūros žmonių pastangos, tai, ką jie daro, yra stebuklas. Ne tik dvyliktukas, bet ir kitos iniciatyvos – Metų vertėjo krėslo nominacija, Metų verstinės knygos rinkimai.

Mes visi esame sąjungininkai ir turime išlaikyti tą bendrą knygos kultūros lygį.

Ko labiausiai dabar trūksta leidėjams?

Ne visiems vienodai trūksta, bet svarbiausia leidėjams turbūt – didinti leidybos tiražus. Tačiau kaip padaryti, kad ta knyga taptų prieinamesnė? Primenu Knygų mugės šūkį „Už teisę skaityti!“

Ką tuo šūkiu norima pasakyti?

Kai kalbama, kad šiais elektroninių knygų laikais popierinės knygos yra atgyvena, ką daryti žmonėms rajonuose, kurie tikrai neturi skaitytuvų ir greitai tikrai jų neįsigis? Negi jie nebeturi teisės skaityti?

Tas šūkis reiškia: mes norime, kad paprastas eilinis žmogus įstengtų nusipirkti knygą, nesirinkdamas – vakarienė ar knyga, t. y., kad kiltų šalies ekonomika ir knygos nebrangtų. O kad knygos nebrangtų, nebegalima didinti daugiau mokesčių, nes mes džiaugiamės 9 proc. PVM, bet ką žinome, kiek tai tęsis, ir ar nebus sugalvota peržiūrint biudžetą vėl ką nors padaryti.

Antra, norime, kad valstybė toliau dotuotų tas knygas, kurias privaloma dotuoti. Trečia, norime grįžti prie bibliotekų klausimo. Manyti, kad žmogus gali skaityti tik pirkdamas knygą, yra nusikaltimas. Jei moksleivis mokyklos bibliotekoje neranda privalomosios literatūros, jeigu žmonės, kurie neturi lėšų knygos įsigyti knygyne, negali pasiskolinti knygos iš bibliotekos, tai yra netvarka. Ir kai kalbama, kad šiais elektroninių knygų laikais popierinės knygos yra atgyvena, ką daryti žmonėms rajonuose, kurie tikrai neturi skaitytuvų ir greitai tikrai jų neįsigis? Negi jie nebeturi teisės skaityti?

Jei jau prakalbom apie Knygų mugę – kuo ji bus panaši ir kuo skirsis nuo pernykštės?

Pats struktūros medis, kuris kasmet apkabinėjamas skirtingais papuošalais, nelabai keisis, bet šiokių tokių naujovių yra. Be to, kad skaitytojų patogumui šeštadienį dirbsime iki devintos valandos vakaro, dar du dalykai turėtų būti labai patrauklūs eiliniam lankytojui: tai – Knygos kino salė ir Knygų mugės autobusas, kurį suteikia savivaldybė. Labai tikiuosi, kad tas iš Katedros aikštės kas valandą kursuosiantis autobusas daug kam (ypač jaunimui) taps didžiuliu malonumu.

Daugeliui pažįstamų, kurie aimanuoja, kad išleidžia mugėje visus pinigus, siūlau: eikite be pinigų, tiesiog nusipirkite bilietą, pasilikite kavai ir užkandžiui, ir mėgaukitės kultūra – vien diskusijos ko vertos, įvairiausi svečiai, šitiek naujų knygų!

Knygos kino salė – visiška naujiena. Penktoje salėje bus nuolat rodomi filmai ir vaikams, ir suaugusiesiems – tai visų pirma filmai apie rašytojus ir nauji vaidybiniai filmai („Apie meilę ir kitus demonus“, „Oliveris Tvistas“ ir t. t.). Jei nebūčiau įdarbinta į Vilniaus knygų mugę, pirkčiau nuolatinį bilietą, kuris kainuoja 25 litus, ir kiekvieną mielą dieną kaip į darbą eičiau į Knygų mugę, nes aš gaučiau nemokamų filmų, nemokamų spektaklių (pavyzdžiui, V. Masalskio spektaklis „Kalnas“, Dalia Michelevičiūtė, Doloresos Kazragytės kūrybos vakaras), nemokamų koncertų – tarkim, Aistės Smilgevičiūtės). O kur dar Vaikų salė, kur Sigutė Chlebinskaitė su mažaisiais kuria stebuklus. Gerbiamieji, tai rojus žemėje. Ir galima knygų nepirkti... Daugeliui pažįstamų, kurie aimanuoja, kad išleidžia mugėje visus pinigus, siūlau: eikite be pinigų, tiesiog nusipirkite bilietą, pasilikite kavai ir užkandžiui, ir mėgaukitės kultūra – vien diskusijos ko vertos, įvairiausi svečiai, šitiek naujų knygų!

Paminėjote vizualiąsias Knygų mugės naujoves. O kaip yra su kita naujove – elektronine knyga? Jau yra išleista lietuviškų skaitmeninių analogų. Kiek jie šioje Knygų mugėje matysis, kokią dalį užims?

Negaliu jums atsakyti į šį klausimą, bet žinokite, kad Lietuvoje vis dar diskutuojama apie elektroninę knygą apskritai. Jei užims, tai užims labai nedidelę dalį. Mūsų pačių leidyklos („Tyto alba“ – red. past.) patirtis yra labai karti. Tuo formatu esame išleidę Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstkamera“, knygą, kuri šiemet nominuota tarp dvylikos LLTI paskelbtų kūrybingiausių, tai rezultatai tikrai buvo labai menki: per dvejus metus parduoti tik keli egzemplioriai per dvejus metus, o popierinio varianto parduota daug daugiau.

Kodėl?

Visų pirma mes turėtume spręsti tų tekstų, kurie nuskenuoti ir padėti visiems prieinamose beribėse interneto platybėse, legalumo ir teisinės atsakomybės klausimą. O jau tada galime svajoti apie elektroninę leidybą.

O ne Vilniuje – sakykime, Frankfurto ar Geteborgo knygų mugėse elektroninė leidyba matyti?

Taip, Frankfurto knygų mugėje vis daugiau elektroninės leidybos, ir man yra tekę bendrauti su vokiečių leidėjų asociacijos vadovais, jie buvo iš tiesų labai įsitempę dėl to, kokį mastą įgyja elektroninė leidyba Vokietijoje. Juolab kad ir tų skaitytuvų gamintojai labai daug investuoja į reklamą, įvairiausias akcijas. Netgi buvo užsimota jau šias Kalėdas paversti elektroninės knygos Kalėdomis Vokietijoje, bet, atrodo, kad tai dar nepavyko... Be abejo, tai yra ateitis.

O čia, Lietuvoje, mes vis ruošiamės lipti į traukinį, kuris, mano supratimu, lekia vis didesniu greičiu, ir ar bus ta akimirka, kai bus galima į jį dar įšokti, labai abejoju. O visų pirma reikia stabdyti piratavimo traukinį...

Mums vertėjai rašo: „Savo tekstą radau prieinamą nemokamai penkiose vietose.“ O ką mes galime padaryti? LATGA-A sako tą patį: „O ką mes galime padaryti?“

O kas tada galėtų ką nors padaryti?

Jei nors vienas internetinis vagis būtų viešai nuplaktas Rotušės aikštėje knygomis, tai turbūt padėtų... (juokiasi)

Traukiantis nuo nusikaltimo ir bausmės problematikos, noriu švelniau paklausti: jau minėjote „kad jei nereikėtų dirbti, Knygų mugės metu eitumėte tiesiai į kino salę...“ Kur dar?

Labai pavydžiu paprastam, eiliniam mugės lankytojui, kuris sau gražiai išsimiega, ateina ir patiria visą tą malonumą už 10 litų.

O, esu prisižymėjusi įvairiausių renginių, bet, deja, programa tiesiog perpildyta. Vienu metu turiu būti dviejose ar trijose salėse. Tad šiuo atveju labai pavydžiu paprastam, eiliniam mugės lankytojui, kuris sau gražiai išsimiega, ateina ir patiria visą tą malonumą už 10 litų.

Ką iš knygų pasiūlytumėte įsigyti?

Negalėčiau kalbėti apie kitų leidyklų knygas, bet iš mūsų leidinių man labai svarbus yra ispanų autorius K. Zafonas, jau laikomas klasiku, ir jo naujoji knyga „Angelo žaidimas“. Man šis autorius labai patinka, viliojome į mugę, deja, nepavyko suderinti laiko... Tačiau, kad ir ką siūlyčiau, žinau, ką pirks pirkėjai...

Ką pirks?

Roberto Petrausko „Trečiojo Reicho triumfą“, abi Montefiori knygas apie Staliną, Rytų išminties enciklopediją... Tai bus pačios perkamiausios knygos.

Užsiminėte apie klasiką. Ar yra knyga iš klasika dvelkiančios praeities, kuri Jums gyvenime darė, o galbūt ir tebedaro įtaką?

Aš atsimenu Herodoto „Istoriją“, kurią esu skaičiusi keletą kartų. Net tardoma negalėčiau paaiškinti, kodėl būtent šis autorius... Nieko naujo ten tarsi ir negali sužinoti, bet galbūt tame ramiame kalbos, įvykių sraute supranti dalykus, kurie paskui, suskaidžius į mažus fragmentus, tau tiesiog padeda kasdienybėje. Tai viena mėgstamiausių mano knygų.

Vienos knygos yra fabulinės, parašytos dėl istorijos, tokią įsidedi į savo skrynelę, bet pačią knygą pamiršti. Ir yra kitų knygų, kurios gali ir neturėti vienos istorijos, bet jos turi kažkokį kvapą, autoriaus manierą, tu pradedi jausti jo pasaulėžiūrą, ir tada jau visai nesvarbu, kad tas tekstas neturi nei pradžios, nei pabaigos, bet jis jau savaime yra vertybė. Manau, kad tokios knygos yra pačios svarbiausios.

Ko palinkėtumėte Knygų mugės lankytojui?

Labai stropiai atlikti namų darbus. Tai yra – išsiaiškinti, ko nori. Nebandyti nubėgti į penkis renginius iš karto. Nes ir žmogui blogai, bet tam, kuris pristato, dar blogiau – kai pamatai, kad įpuola žmogus kaip į gaisrą, pabando kažką suprasti, ir jau bėga į kitą salę. Pabandyti patirti malonumą, nes tų kultūrinių džiaugsmų mes vis dėlto neturime tiek daug. O aš labai vertinu šią mugę. Manau, kad sukurti vieną kartą kažkokį įvykį yra sunku, tačiau įmanoma, bet dvyliktą kartą jį pakartoti su ne mažesniu pasisekimu – jau yra tikrai labai daug, sakyčiau, žavingas pasiekimas. Tad ir linkiu – žavingų akimirkų!

Kalbino Antanas Šimkus