2011 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seime įvykusioje konferencijoje Lietuva kelyje į tarptautinį pripažinimą (I dalis) skaityto pranešimo Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimas ir jo teisinės pasekmės pilnas tekstas

1. Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikos teisinis pagrindas – 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės (Paryžiaus paktas arba Briando-Kelloggo paktas) ir su šiuo Paktu susijusi Stimsono doktrina, nuo kurios prasideda agresijos pasekmių nepripažinimo pareigos evoliucija tarptautinėje teisėje.

Briando-Kelloggo paktas buvo pirmoji universali tarptautinė sutartis, visiškai uždraudusi agresyvų karą tarptautiniuose santykiuose ir įpareigojusi visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis: jo I straipsnyje susitariančios valstybės pareiškė, kad „smerkia karo naudojimą tarptautiniams ginčams reguliuoti ir atsisako tarpusavio santykiuose nuo jo, kaip nacionalinės politikos priemonės“. Netrukus Briando-Kelloggo paktas tapo paprotinės teisės dalimi, nes jo dalyvėmis buvo beveik visos tuometės pasaulio valstybės (63 šalys, įskaitant Lietuvą ir SSRS). 1940 m. birželio 15 d. ginkluotas įsiveržimas į Lietuvą būtent ir buvo Pakto I straipsnio pažeidimas – agresyvaus karo aktas, atitikęs 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir SSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti suformuluotą vieno iš agresijos aktų apibrėžimą (įsibrovimas ginkluotosiomis pajėgomis nepaskelbus karo).

Stimsono doktrina atsirado 1932 metais. Jos esmė – teisinė pareiga nepripažinti teisėtomis situacijų, ypač aneksijų, sukurtų naudojant jėgą ar ja grasinant. Doktrinos pagrindu buvo 1932 m. sausio 7 d. JAV Valstybės sekretoriaus Henrio Stimsono nota Japonijos ir Kinijos vyriausybėms dėl Japonijos invazijos į Mandžiūriją. Joje pareikšta, kad Jungtinės Valstijos nepripažins jokios situacijos, sutarties ar susitarimo, kuris yra Briando-Kelloggo pakto ir kitų tarptautinių sutarčių pažeidimo rezultatas.

Stimsono doktrina kilo iš principo ex injuria jus non oritur (teisės pažeidimas nesuteikia jokių teisių ar naudos pažeidėjui). Ši doktrina greitai tapo paprotinės tarptautinės teisės dalimi. Antai juos patvirtino Tautų Sąjungos Asamblėja, 1932 m. kovo 11 d. priėmusi specialią rezoliuciją, kurioje buvo paskelbta, kad pagarba valstybių teritoriniam vientisumui ir politinei nepriklausomybei bei taikus tarpvalstybinių ginčų sprendimas yra privalomo pobūdžio principai, o Briando-Kelloggo paktas laikytinas vienu iš kertinių taikios pasaulio santvarkos ramsčių. Todėl pagal rezoliuciją Tautų Sąjungos narės įpareigotos „nepripažinti situacijos, sutarties ar susitarimo, pasiekto pažeidžiančiomis Tautų Sąjungos Statutą ar Paryžiaus paktą priemonėmis“. Šią pareigą 1934 metais patvirtino Tarptautinės teisės asociacijos konferencija Budapešte, kuri priėmė Briando-Kelloggo pakto aiškinimo straipsnius. Juose buvo nurodyta, kad „pasirašiusios Paktą valstybės neturi teisės pripažinti įgytomis de jure kokias nors teritorijas ar kitas pirmenybes, gautas de facto būdais, pažeidžiančiais paktą“.

Po Antrojo pasaulinio karo pareiga nepripažinti jėga pasiektų teritorijos įgijimų buvo įtvirtinta JT GA rezoliucijose, kodifikuojančiose paprotinės tarptautinės teisės normas: 1970 metų Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, aiškinant draudimo naudoti jėgą principą, įtvirtinta nuostata, kad „joks teritorijos įgijimas, įvykdytas grasinant jėga ar ją panaudojant, neturi būti pripažįstamas teisėtu“, o pagal 1974 metų Rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimo 5 straipsnį „joks teritorijos įgijimas arba ypatinga nauda, gauta agresijos būdu, nėra ir negali būti pripažinta teisėta“. Neteisėtų teritorijos įgijimų nepripažinimo pareigos egzistavimą pagal bendrąją tarptautinę teisę konstatavo Tarptautinis Teisingumo Teismas 1971 m. birželio 21 d. konsultacinėje išvadoje dėl besitęsiančio Pietų Afrikos buvimo Namibijoje (Pietvakarių Afrikoje), nepaisant Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 276 (1970), teisinių pasekmių valstybėms. Šioje konsultacinėje išvadoje Teismas taip pat atskleidė ir išaiškino nepripažinimo pareigos turinį: pirma, nesudarinėti su valstybe agresore sutarčių, kurias ši sudarytų kaip užgrobtos teritorijos atstovė arba dėl šios teritorijos reikalų; antra, atitinkamai aiškinti ir taikyti dvišales bei daugiašales sutartis nebendradarbiaujant su agresore dėl užgrobtos teritorijos reikalų, išskyrus daugiašales žmogaus teisių ir kitokias humanitarinio pobūdžio sutartis, kurių nevykdymas būtų žalingas tos teritorijos žmonėms; trečia, nesiųsti tokių diplomatinių ir konsulinių misijų, kurių veiklos teritorija apimtų užgrobtą teritoriją, ir kitaip palaikant santykius su agresore demonstruoti, kad nepripažįstamas jos suverenitetas užgrobtai teritorijai; ketvirta, nepalaikyti su agresore ekonominių ir kitokių santykių, kurie galėtų sustiprinti jos valdžią užgrobtoje teritorijoje; penkta, nepripažinimas negali atimti iš užgrobtos teritorijos gyventojų jokių tarptautinio bendradarbiavimo teikiamų privalumų, o ypač jis nereiškia gimimų, mirčių ir santuokų registracijos neteisėtumo ar negaliojimo (t. y. negali įtakoti privatinio pobūdžio santykių, - tokių teisinių faktų privatiniuose santykiuose, kurie įvyktų ir tuo atveju, jei teritorija nebūtų buvusi užgrobta).

 

2. Taigi aneksijos nepripažinimo esmė – agresoriaus suverenių teisių į užgrobtą teritoriją paneigimas (jų nepripažįstant), užgrobtos teritorijos nelaikymas teisėta sudėtine valstybės agresorės teritorijos dalimi. Aneksijos nepripažinimas yra tarptautinės bendrijos reakcijos į neteisėtą aneksiją būtinas minimumas (kitos pareigos pagal tarptautinę teisę yra nepadėti valstybei agresorei tęsti agresijos ir bendradarbiauti ją nutraukiant).

Nepripažinimas Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių atveju reiškė būtent šių valstybių teritorijų aneksijos nepripažinimą, o ne okupacijos nepripažinimą, kaip dažnai vadinama. Taip yra todėl, kad aneksija, o ne okupacija tarptautinėje teisėje dabar yra teritorijos įgijimo būdas (istoriškai buvo galima okupacijos būdu įgyti terra nullus – niekam nepriklausiusias žemes): aneksija yra vienašalis svetimos teritorijos prisijungimas pareiškiant suvereniteto pretenzijas į šią teritoriją ir tai yra galutinio pobūdžio teisines pasekmes sukeliantis aktas (suverenių teisių – teisinio titulo į teritoriją šaltinis); tuo tarpu okupacija pagal savo pobūdį yra laikinas svetimos teritorijos užėmimas, t. y. aktas, nesukeliantis suverenių teisių į teritoriją pasikeitimo (laikinai pasikeičia tik faktinis teritorijos valdytojas) ar kitokių galutinio pobūdžio teisinių pasekmių, okupuota teritorija nėra laikoma ją užėmusios teritorijos dalimi, joje įvedama laikina okupanto valdžia ir laikinai suspenduojamas okupuotos valstybės suverenitetas.

Todėl tarptautinės teisės požiūriu buvo nepripažįstama būtent SSRS įvykdyta Baltijos valstybių aneksija, t. y. šių valstybių teritorijų prijungimas, kaip agresijos pasekmė ir tąsa, laikytas niekiniu aktu, ir šios teritorijos laikytos ne sudėtine Sovietų Sąjungos dalimi, o sovietų okupuotomis teritorijomis. Kitaip tariant, de jure nepripažįstant neteisėtos aneksijos, de facto užgrobtos teritorijos laikytos okupuotomis svetimos valstybės.

 

3. 1940 metais dauguma tuometinių pasaulio valstybių (kurių iš viso tebuvo kiek daugiau nei 60) nepripažino sovietų įvykdytos Baltijos šalių teritorijų aneksijos ir toliau laikėsi šios nepripažinimo politikos po Antrojo pasaulinio karo. Tokios valstybės pirmiausia buvo beveik visos Vakarų valstybės (Vakarų Europa, Šiaurės ir Lotynų Amerikos valstybės, Australija) ir Šventasis Sostas, o iš viso Baltijos valstybių teritorijų aneksijos nepripažino 50-60 Europos, Amerikos, Azijos, Okeanijos ir Afrikos šalių, kurių daugumą, žinoma, sudarė 1940 metais egzistavusios valstybės (pagal W. Hough vertinimą jo žymiajame veikale The Annexation of the Baltic States and Its Effect on the Development of Law Prohibiting Forcible Seizure of Territory).

Nuosekliausiai ir tvirčiausiai Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikos laikėsi JAV. Jos nusipelno ypatingos pagarbos todėl, kad tokia tvirta Jungtinių Valstijų pozicija buvo bendros Vakarų valstybių laikysenos pagrindas, įvairiu laikotarpiu sulaikęs tam tikru metu sudvejojusias valstybes (pavyzdžiui, Jungtinę Karalystę, Australiją, Prancūziją, Vokietiją, kt.) nuo Baltijos šalių teritorijų aneksijos pripažinimo dėl politinės naudos motyvų. Būtent JAV dėka Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politika buvo išlaikyta, nors buvo tam tikrų nenuoseklių ir prieštaringų veiksmų, - pavyzdžiui, kai kurios šalys atsisakė pripažinti Baltijos valstybių diplomatus šių valstybių atstovais (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Šveicarijoje jie formaliai laikyti tik asmenimis be atstovaujamų valstybių, dėl specifinių priežasčių turinčiais diplomatinį statusą), kai kurios šalys panaudojo jose saugotas Baltijos valstybių aukso atsargas savo piliečių nuostoliams dėl nacionalizacijos okupuotuose Baltijos šalyse kompensuoti (pavyzdžiui, taip pasielgė Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Švedija, kurios, tiesa, auksą grąžino Baltijos valstybėms atkūrus nepriklausomybę).

Pirmą kartą oficiali JAV pozicija dėl Baltijos valstybių aneksijos buvo išreikšta 1940 m. liepos 23 d. JAV Valstybės departamento (valstybės sekretoriaus Welleso) pareiškime, kuriame pažymėta, kad galingas Baltijos valstybių kaimynas tyčia sunaikino jų nepriklausomybę ir pažeidė teritorinį vientisumą. Todėl Jungtinės Valstijos pareiškė nusprendusios priešintis šiems grobuoniškiems veiksmams ir galingos valstybės kišimuisi į silpnesnių Baltijos šalių vidaus reikalus, nes tokių veiksmų nepripažinimo politikos principai kildinami iš proto, teisingumo bei teisės reikalavimų, kuriais grindžiama šiuolaikinė civilizacija (šis pareiškimas dar yra geras pavyzdys tarptautinės teisės ir moralės bei teisingumo principų suderinamumui iliustruoti). Kiekvieno JAV Prezidento administracija įsipareigodavo tęsti savo pirmtakų vykdytą nepripažinimo politiką Baltijos šalių aneksijos atžvilgiu.

Iš Vakarų valstybių vienintelė Švedija akivaizdžiai pripažino Baltijos valstybių inkorporaciją į SSRS. Pavyzdžiui, 1941 m. gegužės 30 d. Švedija sudarė su SSRS susitarimą dėl turtinių klausimų, susijusių su Baltijos šalimis, pagal kurį švedai perdavė sovietams šalyje saugotą Baltijos valstybių auksą, nekilnojamąjį turtą ir laivus. Skaudžiausias Baltijos valstybėms Švedijos žingsnis buvo Baltijos šalių piliečių, kovojusių Antrojo pasaulinio karo metais prieš SSRS ir pasitraukusių į Švediją, perdavimas Sovietų Sąjungai 1946 metais (Švedija nepripažino Baltijos valstybių pilietybės ir jų piliečius laikė SSRS piliečiais). 1964 metais Švedija ir Sovietų Sąjunga pasirašė susitarimą, kuris galutinai išsprendė nesureguliuotas 1941 metų susitarimu Švedijos pretenzijas dėl kompensacijos už sovietų nacionalizuotą jos fizinių ir juridinių asmenų turtą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Okupuotose Baltijos valstybėse vykusio tautinio atgimimo laikotarpiu (1988 metais) Švedija delimitavo su SSRS Baltijos jūros išskirtinę ekonominę zoną atkarpoje, esančioje prieš Baltijos valstybių krantą, taip pripažindama Sovietų Sąjungai suverenias teises į Baltijos šalių jūros erdves (todėl 2009 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos Seimas padarė specialų pareiškimą, kad ši sovietų – švedų sutartis Lietuvos neįpareigoja).

 

4. Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politika nepasikeitė 1975 metais priėmus ESBK Helsinkio Baigiamąjį aktą. Vienas iš pagrindinių SSRS ketinimų Helsinkio konferencijoje buvo netiesiogiai įteisinti Baltijos valstybių aneksiją, Baigiamajame akte įtvirtinant Europos valstybių esamų sienų neliečiamybės principą. Tačiau dar, pavyzdžiui, 1973 metais JAV Valstybės sekretoriaus padėjėjas pareiškė, kad „nors Helsinkio konferencija gali patvirtinti visuotinai pripažintą sienų nepakeičiamumo jėga principą, mes nenumatome jokio susitarimo, kuris pakeistų mūsų Baltijos valstybių aneksijos, įvykdytos SSRS, nepripažinimo politiką“ (tokią pat savo šalies poziciją 1973 metais patvirtino ir Kanados valstybės užsienio reikalų sekretorius).

Nekeisdamos Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo politikos, Vakarų valstybės vadovavosi tuo, kad Helsinkio Baigiamasis aktas, kaip ir bet kurios kitos tarptautinės teisės normos, turi būti aiškinamas ir taikomas sistemiškai, t. y. atsižvelgiant į kitas susijusias nuostatas. Vakarų šalys vadovavosi kita 1975 metų Helsinkio Baigiamojo akto nuostata, pagal kurią jokia okupacija ar panašaus pobūdžio pažeidžiantis tarptautinę teisę teritorijos įgijimas negali būti pripažįstamas teisėtu (pavyzdžiui, tai 1975 metais patvirtino JAV Prezidentas ir Atstovų Rūmai). Štai 1980 metų ESBK Madrido konferencijoje JAV delegacijos pirmininko pavaduotojas išreiškė savo vyriausybės poziciją, kad „ši nuostata taikytina Baltijos šalims“, o 1982 metais Jungtinių Valstijų atstovas ESBK kritikavo Sovietų Sąjungą už besitęsiančią Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją bei ragino sovietus vykdyti Helsinkio Baigiamojo akto nuostatas išvedant savo kariuomenę iš šių šalių.

1975 metais pasirašydama Helsinkio Baigiamąjį aktą, Prancūzija pareiškė mananti, kad tai nereiškia tokių situacijų pripažinimo, kurių ji nepripažino kitais būdais (taip buvo leista suprasti, jog ir toliau nepripažįstama Baltijos šalių aneksija). Tais pačiais metais Belgija taip pat patvirtino, kad jos dalyvavimas ESBK nekeičia Estijos, Latvijos ir Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos, nes „Belgija negali pripažinti (valstybių) sienų pasikeitimo be specialaus susitarimo“. 1982 metais Danija pareiškė niekada nepripažinusi Baltijos šalių aneksijos ir nenorinti suteikti Sovietų Sąjungai jokio rašytinio dokumento, kurį galima būtų aiškinti kaip šios aneksijos pripažinimo įrodymą.

Tokiu būdu valstybių sienų neliečiamybės principas suprantamas kaip suteikiantis apsaugą tik teisėtoms sienoms, o SSRS vakarinės sienos tokiomis nebuvo.

 

5. Svarbiausia, kad Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politika tęsėsi iki pat jų nepriklausomybės atkūrimo 1990-1991 metais. Ji niekada nesikeitė. Pavyzdžiui, 1990 m. kovo 20 d. Baltųjų rūmų atstovas pakartojo, kad JAV niekada nepripažino prievartinio Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių prijungimo prie Sovietų Sąjungos. 1990 m. spalio 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras patvirtino, kad jo šalis taip pat niekada nepripažino Baltijos valstybių aneksijos.

Visa tai įrodo neginčijamą Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos neteisėtumą bei jos nepripažinimo politikos unikalų indėlį į tarptautinės teisės istoriją. Iš tikrųjų 50 metų trukęs Baltijos šalių aneksijos nepripažinimas yra unikalus istorinis ir teisinis precedentas, nes iki tol valstybių praktikoje neteisėtos aneksijos nepripažinimo politika trukdavo tik 8-9 metus (pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą ar jo metu įvykdytų Etiopijos, Austrijos, Čekoslovakijos, Albanijos ar Lenkijos aneksijų atvejais). Vadinasi, nekintantis Lietuvos ir kitų Baltijos šalių aneksijos nepripažinimas taip pat įrodo, kad iš Stimsono doktrinos teisinė pareiga nepripažinti neteisėtų teritorijos užgrobimų išlieka imperatyvi, nepriklausomai nuo to, kiek laiko gali praeiti iki teisėtos situacijos atkūrimo. Išties daugiausia teisinėmis priežastimis galima paaiškinti, kodėl trečiosios valstybės nepripažino Baltijos šalių aneksijos, nors joms būtų buvę politiškai naudingiau netrukdomai plėtoti politinį ir ekonominį bendradarbiavimą su SSRS, kuri buvo viena iš didžiųjų pasaulio valstybių.

Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimas išskyrė jas iš faktinės SSRS valdytos teritorinės erdvės, kaip ypatingą teisinį ir politinį vienetą. Baltijos valstybės tarptautinės teisės požiūriu negalėjo būti laikomos teisėta SSRS dalimi, o atkūrusios nepriklausomybę jos taip pat negalėjo būti laikomos nei buvusiomis sovietinėmis respublikomis, nei atsiskyrusiomis nuo Sovietų Sąjungos šalimis. Būtent toks ypatingas Baltijos valstybių, kaip buvusių okupuotų šalių statusas, iš dalies paaiškina kitokį Vakarų šalių požiūrį į šias valstybes bei Baltijos šalių integraciją į ES ir NATO kartu su kitomis Vidurio Europos šalimis, o ne buvimą vienoje gretoje su buvusiomis sovietinėmis respublikomis.

 

6. Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikos nekintamumas turėjo didžiulę teisinę reikšmę. Pirmiausia tokia politika buvo vienas iš svarbiausių veiksnių, kuris rodė, kad principo ex injuria non oritur jus taikymas šios aneksijos atveju nebuvo ribojamas kitų tarptautinės teisės normų, t. y. Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksija negalėjo būti įteisinta jokiomis teisinėmis priemonėmis, pirmiausia įgyjamąja valdymo senatimi (nors tokio instituto egzistavimas tarptautinėje teisėje apskritai abejotinas), kurios viena iš sąlygų yra pakankamai ilgas ir netrukdomas teritorijos valdymas. Užgrobtos teritorijos valdymo negalima laikyti netrukdomu, jeigu prieš jį protestuoja nukentėjusi valstybė (jos atstovai) ir (arba) trečiosios šalys. Šiuo atveju faktai byloja, kad ir pati Lietuva priešinosi okupacijai bei aneksijai, ir tarptautinė bendrija nuosekliai nepripažino Lietuvos aneksijos. Pasikartojantys trečiųjų valstybių protestai vykdant aneksijos nepripažinimo politiką (faktinės situacijos nepripažinimas de jure) rodo, kad nėra neteisėtai situacijai įteisinti reikalingo visuotinio įsitikinimo, jog esama situacija atitinka tarptautinės sistemos interesus. Todėl Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politika rodo, kad ši aneksija niekada nebuvo įgijusi galutinio pobūdžio ir nesuteikė Sovietų Sąjungai suverenių teisių į užgrobtas Baltijos šalių teritorijas.

 

7. Ne mažiau svarbi Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo pasekmė yra šių valstybių tęstinumo tarptautinis pripažinimas, kuris yra vienas iš Lietuvos valstybės tęstinumo ramsčių, sudariusių sąlygas būtent atkurti valstybės nepriklausomybę, o ne ją paskelbti 1990 metais (pavyzdžiui, istorinėje Sąjūdžio Seimo 1989 m. vasario 16 d. deklaracijoje buvo pabrėžtas tebegaliojantis tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas kaip vienas iš veiksnių, leidžiančių siekti šios nepriklausomybės atkūrimo valstybės tęstinumo pagrindu; tai konstatuota ir 1990 metų Sąjūdžio rinkiminėje programoje rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą, priėmusią 1990 m. kovo 11 d. aktus).

Pagal tarptautinę teisę logiška, kad jeigu nepripažįstama tam tikros valstybės teritorijos aneksija, tai reiškia, kad ši valstybė de jure tebeegzistuoja kaip nepriklausomas tarptautinės teisės subjektas (nors jos teritorija okupuota ir ji neturi veikiančios vyriausybės), nes suverenios teisės į užgrobtą teritoriją nepasikeitė. Todėl logiška, kad nepripažįstant Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos, tuo pačiu buvo pripažįstamas šių valstybių tęstinumas. Tai, pavyzdžiui, įrodo 1960 m. rugsėjo 29 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 189(1960), konstatavusi, kad „dauguma laisvo pasaulio šalių vyriausybių tebepripažįsta de jure nepriklausomą Baltijos valstybių egzistavimą“ (panašiai 1987 m. sausio 28 d. rezoliucijoje Nr. 872(1987) ETPA konstatavo, kad Baltijos valstybių inkorporacijos į SSRS nepripažįsta „didelė dauguma Europos valstybių ir tarptautinės bendrijos narių“) ir 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamento rezoliucija, pažymėjusi, kad „dauguma Europos valstybių, JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė ir Vatikanas tvirtai laikosi Baltijos valstybių koncepcijos“.

Galima pateikti ir daugiau Lietuvos Respublikos tęstinumo tarptautinį pripažinimą liudijančių pavyzdžių. Štai 1983 metais Jungtinių Valstijų Prezidentas R. Reiganas padarė pareiškimą 61-ųjų Baltijos valstybių pripažinimo de jure metinių proga, kuriame eilinį kartą buvo patvirtinta Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo politika ir nuo 1922 metų tebesitęsiantis jų pripažinimas. Retrospektyviai Lietuvos Respublikos tęstinumas buvo įvertintas 1998 m. sausio 16 d. Jungtinių Amerikos Valstijų bei Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos partnerystės chartijos (sutrumpintai ji vadinama JAV ir Baltijos valstybių partnerystės chartija) preambulėje, kurioje konstatuojama, kad „Jungtinės Amerikos Valstijos niekada nepripažino prievartinio Estijos, Latvijos ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS 1940 metais ir laiko jų valstybingumą nepertrauktu nuo pat jų nepriklausomybės pradžios“, t. y. politika, „kurios Jungtinės Valstijos nuosekliai laikėsi penkis dešimtmečius“.

Tarptautinis Lietuvos Respublikos tęstinumo pripažinimas sudarė sąlygas užsienyje veikti Lietuvos Respublikos diplomatinei tarnybai, kuri buvo gyvas valstybės tęstinumo įrodymas, taip pat unikalus atvejis tarptautinės teisės ir diplomatijos istorijoje. Toks pripažinimas taip pat lėmė Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo pripažinimą nepripažįstant Lietuvos piliečių SSRS piliečiais ir nerepatrijuojant jų į SSRS, kitus Lietuvos Respublikos tęstinumo teisinės konstrukcijos elementus (pavyzdžiui, Lietuvos valstybės nuosavybės tęstinumo pripažinimą, tarptautinių sutarčių su Lietuvos Respublika galiojimo pripažinimą).

 

8. Bene svarbiausia Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo pasekmė yra kitoks, nei paplitęs stereotipinis, šių valstybių nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo 1991 metais tarptautinis teisinis vertinimas. Tai, priešingai nei dažnai sakoma ir kitaip nei buvusių sovietinių respublikų atveju, nebuvo Lietuvos valstybės pripažinimas, - tarptautinės teisės požiūriu tai buvo seniai pripažintos valstybės naujos vyriausybės pripažinimas.

Pirmosios atkurtąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę pripažino Islandija ir Danija: 1991 m. vasario 11 d. Islandijos Altingas priėmė specialią rezoliuciją šiuo klausimu, o 1991 m. vasario 28 d. Danijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai pasirašė Bendrą protokolą dėl Danijos Karalystės ir Lietuvos Respublikos bendradarbiavimo, kuris buvo pirmoji po Antrojo pasaulinio karo šalių sutartis, apibrėžianti atkuriamo dvišalio bendradarbiavimo ir jo plėtros principus (Islandijos Altingo rezoliucijos bei Lietuvos ir Danijos Bendro protokolo tekstas skelbiamas šio pranešimo pabaigoje).

Šie pirmieji pripažinimo aktai įkūnijo svarbiausius principus, kurių laikėsi ir kitos demokratinės valstybės pripažindamos atkurtąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę jau po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje. Pirmiausia buvo pripažintas 1990 m. kovo 11 d. Akte įtvirtintas teisinis Lietuvos Respublikos tęstinumas pabrėžiant ištikimybę 1940 metų Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikai ir konstatuojant visišką 1921-1922 metais suteikto Lietuvos Respublikos pripažinimo galiojimą. Būtent todėl 1991 metais buvo pripažinta nauja teisėta Lietuvos Respublikos vyriausybė (valdžios institucijos), o ne Lietuvos valstybė. Lietuvos Respublikos, kaip valstybės, pripažinti nereikėjo, nes šią valstybę tarptautinė bendrija pripažino dar 1920-1922 metais ir toks pripažinimas galiojo visą 1940-1990 metų Lietuvos okupacijos laikotarpį. Pavyzdžiui, 1990 m. kovo 12 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roland Dumas pareiškė, kad „Prancūzija niekada nepripažino 1940 metų Lietuvos aneksijos ir ... 1922 metais Lietuvai suteiktas pripažinimas tebegalioja; nepaisant suvereniteto praradimo, Baltijos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjektai, išgyveno aneksiją, todėl jokio papildomo pripažinimo akto joms nereikia“. Panašiai 1991 m. rugpjūčio 23 d. Belgijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad „Belgija nesuteikia naujo pripažinimo Baltijos valstybėms, nes jos buvo pripažintos 1920-aisiais“.

Tačiau okupacija buvo nutraukusi aukščiausių Lietuvos valstybės institucijų veiklą, nebuvo Lietuvos Respublikos vyriausybės veiklos tęstinumo, todėl reikėjo pripažinti 1990 metais po laisvų rinkimų ir nepriklausomybės atkūrimo suformuotą naują Lietuvos Respublikos vyriausybę (valdžią), kaip vienintelę teisėtą Lietuvos valstybės atstovę tarptautiniuose santykiuose, su kuria turėjo būti atkurti ir palaikomi diplomatiniai santykiai. Tai padaryta konstatuojant, kad nauja vyriausybė nuo šiol tarptautiniuose santykiuose atstovauja dar tarpukariu pripažintą valstybę.

Beje, skirtingai nuo aneksijos nepripažinimo, pareigos pripažinti naują vyriausybę pagal tarptautinę teisę nėra. Tai yra pirmiausia politinis aktas, žinoma, turintis teisinių pasekmių (be pripažinimo nėra įmanomi diplomatiniai santykiai), bet daromas atsižvelgiant į politinius interesus. Tai paaiškina, kodėl nepripažindamos Lietuvos aneksijos, kitos valstybės neskubėjo pripažinti naujos šalies vyriausybės ir padarė tai tik 1991 metais (Islandija ir Danija – po vasario 9 d. plebiscito Lietuvos Respublikoje, o dauguma kitų valstybių – po rugpjūčio pučo Maskvoje, kai tapo aišku, kad SSRS nueina nuo tarptautinės arenos ir nėra jokios prasmės siekti balanso tarp siekio palaikyti atkūrusią nepriklausomybę Lietuvos Respubliką ir perestrokinę SSRS vadovybę).

 9. Tokiu būdu Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimas reikšmingai prisidėjo prie teisėtos situacijos ir teisingumo atkūrimo 1990-1991 metais, jis taip pat išsklaido ne vieną neteisingą stereotipą apie Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimą ir jo tarptautinį pripažinimą (minėta, kad tarptautinės teisės požiūriu tiksliau yra kalbėti apie Baltijos valstybių aneksijos, o ne okupacijos nepripažinimą, taip pat apie Baltijos valstybių naujų vyriausybių, o ne šių valstybių pripažinimą 1991 metais). Tačiau svarbiausia, nors kad ir kaip keistai tai skambėtų dabartiniame pakankamai ciniškame, pragmatiškame ir kartais nusigręžiančiame nuo žmogiškųjų vertybių ir idealų pasaulyje, Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimas pademonstravo, kad tarptautinė teisė yra daugiau nei vien valstybių politikos pasekmė ir jos įteisinimo priemonė, kad šiuolaikinei tarptautinei teisei yra nesvetima teisingumo tarptautiniuose santykiuose idėja, kad ji grindžiama žmogaus ir tautų laisvės bei kitomis demokratinėmis vertybėmis, kad brutali ir įžūli jėga negali nugalėti teisės ir teisingumo.