Angelai – dangiškos būtybės, nematomos. Jei ir būna šalia žmogaus – neregėsi. Na, galbūt – jausi... Jų atvaizdų sutinkame – per daugelį šimtmečių – sakraliose erdvėse. O menininkai, įžengę į šią temą, kurdami suteikia jiems žmogiškumo, individualumo.

Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre apsigyveno ,,Angelų pasakos“, pagal to paties pavadinimo knygą sukurta inscenizacija, kurią režisavo pasakų autorius Vytautas V. Landsbergis. Spektaklis kilęs ne tik iš pasakų knygos (pirmasis leidimas: 2003, „Šviesa“, Kaunas), bet ir iš kompaktinės plokštelės, įrašytos, išleistos 2006 m. leidykloje ,,Nieko rimto“, kur pasakas skaito, dainas dainuoja tie patys aktoriai, kaip ir šiame spektaklyje. Aktoriai grįžta prie jau pažįstamos knygos pasaulio, tačiau dabar jau kuria draminius sceninius personažus.

Arkangelas Mykolas yra kuriamas aktoriaus Gedimino Storpirščio, arkangelas Gabrielius – aktoriaus Ainio Storpirščio. Šios dvi dangiškos būtybės gyvena danguje, rūpinasi visų pasaulių reikalais, kuria ir seka pasakas. Spektaklio pagrindą ir sudaro jų sekamos kelios pasakos (knygoje jų yra 43) bei pati sceninio vyksmo istorija.

Pasakas sekant dalyvauja ir lėliniai personažai; kelioms scenoms yra pasitelkiamas šešėlių teatras.

Gediminas Storpirštis kuria ir Aukselio vaidmenį, o Ainis Storpirštis – Liuciaus, Petro vaidmenis.

Sceninės istorijos kulminacija – arkangelo Mykolo sprendimas vykti į peklą ir įveikti Liuciferį, gal ir Aukselį išgelbėti. Jam pavyksta. Angelas Mykolas sugrįžta su rainu katinuku – juo po visų virsmų virto tamsioji jėga,– kuris dabar gaudys peles. Ir abu angelai grįžta prie savo įprasto rūpinimosi žemišku pasauliu, žmonėmis, jų maldomis, prašymais, svajonėmis.

Spektaklyje daug išradingų, vaizdingų, meniškų sprendimų; tarp jų paminėčiau šiuos: aukštai sėdintys angelai, jų pokalbiai telefonu, perkūno trenksmai, angelo Mykolo ietis, minkštas ir purus lietaus debesėlis šio angelo rankose – su tikru lietumi – ir žiūrovams tenkančiu, Liuciaus charakterinė plastika, Aukselio auksinis dantų krapštukas, šv. Petro jam paduodama adata – pralįsti pro jos skylutę, kovos su Liuciumi scenelė, vykstanti už širmos – regima tik šešėliais, katinukas angelų rankose, plunksnelės su Dešimčia patarimų...

Įsimena emocionalus, paveikus, darnus abiejų angelų duetas, draugiškai, sumaniai, jautriai tarpusavyje bendraujant, išsaugant ir asmeninius charakterius. Angelų duetas – meistriškai kuriamas Gedimino ir Ainio Storpirščių. Žiūrovas jaučia, kaip smagu jiems drauge vaidinti. O žiūrovui, žinoma, – smagu klausyti ir regėti jų sekamas pasakas...

Su didele, originalia vaizduote sukurta scenografija, kostiumai. Jų autorė – dailininkė Ramunė Skrebūnaitė. Ypatingas sceninis krūvis suteikiamas širmutei, kuri atlieka daugybę ,,darbų“, būdama ir dangaus fonu, ir debesimis, ir angelų gyvenamąja vieta, ir tik širmute lėlėms, ir riba tarp dangiško bei žemiško, už jos gyvena, piktus darbelius rezga juodoji jėga; ji yra ir laiptai, ir vartai į dangų.

Mūsų planeta Žemelė pavaizduota kaip sferinis pusrutulis, su tipišku žemišku – net lietuvišku – peizažu, ant kurio išauga ir Aukselio auksinis bankas. Šis žemiškas kalnelis taip pat įgauna ir kitus vaidmenis: tampa ir pinigų skrynia, ir Aukselio numirimo simboliu, ir tarsi lopšiu žmonėms.

Įdomūs arkangelų rūbai – be kanoninių klišių, spalvingi, laisvi, su tikrai dangiškais-angeliškais ornamentais, kalbančiais apie visatą. Aukselis – tarsi visas užlietas auksu; šv. Petro elgetiškas rūbas su maišeliu; agresyvūs Liuciaus bei antrojo kipšo kostiumai.

Šie angelai neturi tradicinių, įprastų sparnų. Baltumo ir skraidymo simboliai šviečia ant rankų (Mykolui) ir ant galvos (Gabrieliui), leisdami visą dėmesį sutelkti į personažų žmogiškas figūras, judesius, žodžius, o ne sparnų buvimą.

Viena iš svarbiausių angelų kalbėjimo formų – dainos. Jos skamba motyvuotai, prasmingai,– neišvengiamai. Dainuoja ir Liucius su kipšu, tačiau jų atlikimas gąsdinantis, baugus. Finale visu grožiu, lyg visatų žvaigždynai, skambėdamas suspindi Angelų Himnas (ž. Vytauto V. Landsbergio). Žiūrovams turbūt jau pažįstama ši daina (,,Ant didžiulio debesėlio/ Sėdi du arkangelai...“), tačiau spektaklyje ji įgyjanti ir suteikianti naujų jėgų, naujų sąskambių, atspalvių, kitokios žaismės. Spektaklio dainų kompozitorius – Gediminas Storpirštis.

Angelai gražiai bendrauja su žiūrovais, ypač – vaikais. Tarp jų vyksta draugiškas, nuoširdus dialogas. Vaikai ir pataria veikėjams, ir kartu dainuoja. Jiems yra smagu, kad angelai primena draugus, geruosius žmones, o tamsūs veikėjai – taip pat matytus ,,tipus“, kurių, deja, yra gyvenime; o angelai ir moko – nebūti tokiems kaip anie, tamsieji, neturėti su jais reikalų.

Beveik kiekviena scenelė turi filosofinį ,,pamušalą“, suteikia erdvę apmąstymams, pakalbėjimams.

Šiuo metu aktualūs tekstai suaktyvina dėmesį tiek mažųjų, tiek suaugusiųjų žiūrovų. Tai, kas vyksta dabar, šalia mūsų,– dabarties momento gijelė, padedanti užmegzti dar glaudesnį ryšį su personažais ir aktoriais. Juk angelai nėra atitrūkę nuo žemiškų dalykų; jie čia, su mumis, jie viską žino, ir jiems nėra tas pat, kas vyksta: dėl kažko jie džiaugiasi, dėl kitko liūdi, dar dėl kitko – jiems skaudu... Jaučiantys, regintys, išmintingi, poetiški, būna – net ir satyriški, – o ir žaismingi, vikrūs, šmaikštūs šie angelai,– kaip ir visi landsbergiški knygų, spektaklių personažai. Lengviau ir glaudžiau susigyventi su šiomis sceninėmis dangiškomis būtybėmis turbūt yra tiems žiūrovams, kurie ateina jau skaitę ,,Angelų pasakų“ knygą. Tuomet jie tarsi susitinka su senais pažįstamais. Bet ir nepažįstantieji, per valandą, praleistą teatro salėje, šiuos personažus priima ir su jais susidraugauja.

Arkangelai Mykolas ir Gabrielius gyvena ir dangiškais angeliškais rūpesčiais, ir žemiškais, ir kitų planetų pasauliais. Ir mes jų akyse bei širdyse atsispindime, ir kiti – net nepanašūs į mus. Ir į šviesą angelai žvelgia, ir į tamsą; jei tamson – tai su mintimis, kaip ją sumažinti, kaip net ir jai suteikti bent spindulėlį šviesos... ir – kuo daugiau tokių spindulėlių... Geri tie angelai, reikalingi, būtini...

Žiūrovus su spektakliu supažindina graži, meniška programėlė, kurioje randame ir mažą istoriją – kaip gimė rašytojo knyga, randame dalykinės informacijos apie du konkrečius angelus – Mykolą ir Gabrielių bei vieną buvusį angelą, dabar tarnaujantį tamsai; skaitome Angelų Himno tekstą; net – kryžiažodį, skirtą patikrinti, kaip įdėmiai žiūrėjome spektaklį. Programėlę ir plakatą maketavo Loreta Šilenkaitė. Randame įrašytą ir tikrą istorinę datą: spektaklio premjera įvyko 2010 m. gruodžio 18 d.

Spektaklis tik pradeda savo žemiškai angelišką sceninį gyvenimą. ,,Angelų pasakos“ – jaukus, šviesus, išradingas jį kūrusių – ir kuriančių – žmonių darbas.

Šiuolaikiniai žmonės myli angelus. Dažnuose namuose rasime vienokį ar kitokį angelo atvaizdą ar figūrėlę – tradicinį ar naujovišką. Taip pat ir miestų aikštėse, gatvėse, skveruose jų galima sutikti. Išvysti gyvą angelą – žmogiškuoju kūnu – daug retesnė galimybė. Tačiau, apsigyvenus Dviem Angelams Valstybiniame jaunimo teatre, – galimybė pamatyti meniškus, sceninėje karalystėje įkūnytus angelus tampa artima ir tikroviška.