Būk bičiuliškai pasveikintas, mielas skaitytojau,

ši savaitė buvo gausi įvykių – tokia spalvota, kad sunku viską juodu ant balto nubraižyti. Teks spalvinti, jungti taškus. Nors dar mano mokykliniuose penaluose pieštukai dažniausiai būdavo aplūžinėję, flomasteriai – išdžiūvę, o guašas dėžutėje – sutrūkinėjęs į gabalus, pasistengsiu šį tą nuspalvinti kultūrinių kontūrų knygelėje.

Brūkšninės spalvos

Zenekos nuotrauka

Aną ketvirtadienį teko nubrėžti riebų juodą brūkšnį, o virš jo įrašyti: „Be kultūros tikėjimas negalėtų būti įkūnytas, grėstų sekuliarizacija ir vilties politizavimas.“ Taip interpretuojami Vatikano II Susirinkimo dokumentai. Čia prisimenu, kad nemaža žmonių yra sakę, jog visas europietiškasis mąstymas skleidžiasi krikščioniškosios kultūros paradigmoje... O visas internetas niekur nesiskleidžia, jei nėra elektros. Tai irgi kartais tenka prisiminti, kai skubią redakcinę užduotį pakeičia gūžčiojimas pečiais ir žvalgymasis pro langą. Žvelgdamas pro jį, supranti, kad dienos šviesą mainai į blankią monitoriaus spalvą, ir tada atrodo, kad gausiai naudojamas internetas paveržia iš žmogaus šį tą daugiau nei darbo valandas nuo devynių iki penkių, kaip rašoma. O šią vietą brūkštelėsim raudonai: „JAV novelistas ir eseistas Jonathanas Franzenas tyrinėjo interneto poveikį kūrybingumui. Galiausiai jis pripažino, jog kurti gali tik tada, kai atsisėda prie kompiuterio ir išjungia interneto ryšį.“ Gal net nereikia būti kūrėju, kad padarytum tokią išvadą, tačiau itin nusipelniusiu kūrėju būti būtina, kad gautum vardinę stipendiją.

Kokią spalvą parinkti informacijai apie Valdovų rūmų statybos darbų ekspertizės kainą, neįsivaizduoju. Visų tamsių ir šaltų per maža. Todėl palieku tą prokurorų pareiškimą bespalvį ir džiaugiuos, kad galiu smagia elektrik žalia spalvele pabraukti poeto Kornelijaus Platelio pagerbimą Vyriausybės rūmuose, šalia – iš inercijos ir pomėgio knygoms – norisi atkreipti dėmesį ir į kitos, gerokai jaunesnės poetės Aušros Kaziliūnaitės pasvarstymus apie poeziją bei kino kūrėjų indėlį knygnešystės reiškiniui atminti. O jei jau prabilta apie atminimą, ryškiu flomasteriu pasibraukime ir žinias apie po Gedimino kalnu esančius bunkerius, ir pranešimą apie 1863-iųjų sukilimo muziejų Paberžėje. Užsiminus apie praeities kovas, verta aptarti ir dabarties siūlomas rungtis: Vilniaus knygų mugės rengėjų suformuluotas šūkis skamba taip – „Už teisę skaityti!“ Kokia spalva reikėtų spalvinti vėjo malūnus? Pamenu tik senesnio leidimo „Don Kichoto“ viršelį – buvo tamsiai raudonas. Labai tamsiai.

Pasižiūriu į įvairiaspalvius brūkšnius – anksčiau vaikiškuose žurnaliukuose siūlydavo sujungti taškus ir išeidavo figūra... Sujungiu, žiūriu... Nnne, nepanašu į žmogų. Labiau į vėją šalia malūno...

Ne tik žaliems

Taip vėjuotai nusiteikęs, rašau ir spalvinu toliau. Panašioje situacijoje Ostapas Benderis Kisos Vorobjaninovo teiravosi, ar jis mokąs piešti žmones... Tas dievagojosi nemokąs, bet gyvenimas vis tiek privertė...

Kad visko neišnešiotų vėjais, prispaudžiu lapą akmeniu ir sodria mėlyna spalvinu dangų šalia teksto apie memorialą indėnams atminti JAV, o Kęsto Kirtiklio komentaro kontūrus apvedu blizgia sidabruota juosta. Daug kas iš komentaro komentatorių, rodos, norėtų viską ten juodai užtušuoti, bet tai tik patvirtintų Kęsto mintį: „Internetas pilnas visko – našistų ir naujalietuvių, kresų mylėtojų ir Rytprūsių nostalgikų, aiškiaregių ir mokslinės fantastikos gerbėjų, žmogėdrų ir burtininkų.“

O gal kas iš kultūros klerkų galėtų įsiklausyti ir rimtai apsvarstyti Liudviko Jakimavičiaus straipsnyje pateiktą pasiūlymą perimti estišką kultūros finansavimo modelį: „Ar ne paprasčiau būtų imti ir nusiplagijuoti Estijos kultūros kapitalo fondo modelį, kuris veikia kaip laikrodis, ir jų visuomenėj kultūra yra orioj ir deramoj vietoj, o kad sekasi kultūros lauke, tai ir Estija gyvena, švelniai tariant, kitaip nei mes.“ Žydra-juoda-balta – yra ką pasvarstyti šios vėliavos fone. Ir iš ko pasimokyti kultūrininkams, amžinai žaliems, kai tenka ką nors aptarti kultūros vadybos srity...

„Kurti yra dieviška; dauginti yra žmogiška.“ Šios sentencijos kontekstą galima aptikti straipsnyje apie avangardinės fotografijos tėvą Man Ray.

Bet ir be konteksto skamba gerai. Ne tik žaliesiems.

Juoda tiesa, pilkas konkursas ir geltona teritorija

EPA nuotrauka

Kai paskaitau režisieriaus Sauliaus Varno interviu, galvoju, kad kūrėjas yra reiklus sau ir kitiems, o labiausiai – teatro kritikams. Pastarųjų darže – tik usnys ir akmenys, nors juodžemis lyg ir neblogas. Prisiminęs režisieriaus mintį, kad „svarbu ir laiku patylėti, nes tyla moko iškalbos ir išminties“, paauksinu šią teksto vietą ir keliauju prie kitos žinios, kurią daug architektų linkę sutikti juodai. Nebe pirmąsyk organizuotame Lukiškių aikštės konkurse skelbiamas laimėtojas – projektas „Ramybė“. Ar jau galima nusiraminti, sunku pasakyti. Neaišku, dėl to ir pilka.

Skaidriau savo mintis formuluoja eseistas Rolandas Rastauskas, šiemet Vasario 16-ąją atsiėmęs Nacionalinę meno ir kultūros premiją už esė rinkinį „Privati teritorija“: „Kartais eretiškai pagalvoju, kad lietuvių literatūrą su labai retomis išimtimis (M. Ivaškevičius, H. Kunčius, A. Marčėnas, K. Navakas) kuria mėgėjai laisvu nuo kitų užsiėmimų laiku. Štai tos išimtys, ko gero, ir būtų įdomiausios. Tačiau abejoju, ar bibliotekų statistika patvirtintų mano nuomonę“. O tos knygos viršelyje pavadinimo žodis teritorija yra parašytas geltonai. Pakankamai ryškiai. Priminiau, lengviau būtų ieškoti Knygų mugėje, kur taip nepaprasta aptikti privatumo.

Lig baltumo pavydo

EPA nuotrauka

Pasirodo, ne taip paprasta išsaugoti ir eksponatus Egipto muziejuje – vagys kažkur prapuldė patį Tutanchamoną. Girdėjau vieną bičiulį, matyt, egiptietiškų realijų galutinai priremtą prie sienos, šaipantis, kad faraoną vietoj Mubarako ruošiasi pasodint vadovauti. Ten, netoli Raudonosios jūros, kepinant saulei, vagia faraonus, o čia kol kas tik ruošiasi surašyti esančius, kad suprastų dingusių mastą. Serialą „Dingę“ turbūt galėtų kurti ir Lietuvoje – įkvepiančių statistinių pavyzdžių gausybė, politinių prielaidų šaliai pradanginti daugėja, šiokios tokios prošvaistės nebent kultūros sričiai, kuriai po ilgėlesnio laiko atėjo vadovauti nusimanantis žmogus. „Dabartinis Lietuvos Respublikos kultūros ministras dr. Arūnas Gelūnas galėtų sukelti baltą pavydą net pačioje Prancūzijoje – net šalyje, kurioje kultūros ministrais paprastai tampa ne partiniai funkcionieriai, o rašytojai ir intelektualai (prisiminkime, pavyzdžiui, André Malraux), tokio lygio ir rafinuotumo kultūros ministro kaip mūsų jau seniai nebūta.“

Bet tuo pavydo baltumu kol kas nei iš prancūzų, nei iš kitur nedvelkia. Kaip ir pavasariu. Kol kas. 

Rausvai ir rusvai

Zenekos nuotrauka

Šią savaitę aplankė ir šv. Valentinas. Tiesa, ta įsimylėjėlių šventė dalijasi džiaugsmu ir su prekybininkais, kurie linkę sudaryti įspūdį, kad šią dieną būtinai savo mylimam žmogui turi ką nors nupirkti: „Taigi, kas meldžiasi į šv. Valentiną? Į jį meldžiasi tikriausia daugiau žmonių, nei mes manome: Hallmark atvirukų leidėjai, įvairūs mados guru, aprengiantys mus nuo galvos iki kojų, įskaitant apatinius, papuoštus amūriukais, širdelėmis ir gėlytėmis, taip pat ir sentimentalių dovanėlių tiekėjai.“

Rožinė, raudona spalvos lydi visą šią dieną. Tiesa, Vasario 14-oji ypatinga ne tik tuo. Tai ir liūdna Drezdeno bombardavimo sukaktis, Antrajam pasauliniam karui baigiantis. Rasos Baškienės tekste kalbama apie žmogaus kūrybingumą „baisiąja“ to žodžio prasme: „Anot garsaus austrų filosofo Gunthero Anderso, mūsų gebėjimas kurti vystosi neįtikėtinai greitai, palyginti su gebėjimu įsivaizduoti kūrybos pasekmes. Atstumas tarp šių dviejų gebėjimų auga kartu su technologijų išsivystymu.“ Turima omeny ta žmogaus kūryba, kuri taip išradingai naudojama pasaulio naikinimui. Beje, Drezdeno bombardavimą išgyveno ir žymus amerikiečių rašytojas Kurtas Vonnegutas, kurio kūryboje (ypač romanuose „Skerdykla nr. 5“, „Motina Naktis“) tie išgyvenimai matyti.  Sako, gaisro pašvaistę buvo galima matyti per keliasdešimt kilometrų. Turbūt iš toli ir ji atrodė rausva.

Kiek kitokius, bet irgi ne visai malonius reiškinius čia, Lietuvoje, stebi poetas Donaldas Kajokas. Priartėję rinkimai žaižaruoja įvairiausiom spalvom. Ne visi atspalviai ten rožiniai: „Belieka pasikartoti tūkstantmečių pamoką: laimingesni bus tie, kurie nepraras savo sielos, o ne tie, kurie, ją prarasdami, laimės visą pasaulį. Arba solidžią sąskaitą banke.“

Ir ne tik politikoje. Štai ir literatūros žmonių gyvenime atsiranda tokių... net ne tapytojų, o dažytojų, kurie plačiais teptuko mostais viską tepa juodai, paduodami literatūrologę Viktoriją Daujotytę į teismą, – esą ji toje knygoje prirašiusi apie Sigitą Gedą nebūtų, jį juodinančių dalykų. Panašu, kad padavusieji į teismą neskaitė tos knygos... Sulaukė ir atsako iš tų, kurie skaitė.

Skaitymo temą puikiai pratęsia Vytautas Toleikis – manau, jo straipsnyje galima suvokti, dėl ko verta net ne šiaip skaityti, o skaityti lietuvių literatūrą. „Sušvinta kitom spalvom“, vartojant kalbinius štampus. Apie juos teksto autorius irgi turi savo nuomonę: „Apmaudu, kad sovietinius štampus tebenaudoja tautiškumui neabejingi kultūrininkai ir politikai. Kol šitaip tęsis, apie jokį kultūrinį turizmą, kuris tikrai Lietuvoje galėtų būti perspektyvus, net svajoti negalime. Jokios strategijos nepadės, jei visuomenė nesusipras naujai interpretuoti – perskaityti savo paveldo ir kurti pasauliui modernų didįjį pasakojimą apie Lietuvą.“ Stengsimės mažiau šiukšlinti...

Sovietmetį prisimena, tik kiek kitame kontekste pateikia literatūrologė Solveiga Daugirdaitė, ši lyčių studija buvo paviešinta kaip radijo komentaras, tad galbūt kategoriškesnės raiškos reikalaujantis formatas nulėmė ir ganėtinai provokatyvius pasakymus, pavyzdžiui: „Kuo finansavimas geresnis, tuo daugiau [toje darbo srityje] bus vyrų. Ten, kur sukasi dideli pinigai, moterų nėra.“ Man rodos, kiek sutirštintos spalvos...

Apie didelių pinigų šalutinį poveikį kalba ir kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė filmo „Kažkur tarp ten ir čia“ („Somewhere“) recenzijoje. Tas poveikis palydi dykinėjusį, dykinėjusį ir prisidykinėjusį filmo veikėją ne kur kitur, o į dykumą: „Paskutinė filmo scena, gal kiek nuvilianti, bet dėsninga – Marko sėda į savo išblizgintą automobilį, palikdamas už savęs grandiozinio viešbučio mūrus – važiuoja tolyn, vis tolyn, kol nebelieka nieko – tik kelias ir lig horizonto plytinti dykuma. Ji yra ne „kažkur“, o „čia“. „Čia“ galima sustoti ir toliau eiti ir savo kojomis. Tai teikia vilties.“

Vilties grynuolių galima lengvai prisirinkti ir sklaidant naują „Bernardinai.lt biblioteka“ serijoje išleistą Chiaros Lubich knygą „Akimirkos paslaptis“.

Kita džiugi žinia, irgi susijusi su bernardinais, bet dar labiau – su bažnyčia ir vienuolynu. Pamenate, pernai buvo išleista nuostabi knyga – Rūtos Janonienės knyga „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“. Tos knygos apipavidalintojas – dailininkas Tomas Mrazauskas – apdovanotas Knygos meno Metų premija. Yra už ką... O jei prisimintume, kad rausvą spalvą tik viena raidė skiria nuo rusvos, o ta jau ne tiek toli nuo rudos, kuria taip mėgsta apsigobti Bernardinų bažnyčioje besitvarkantys ir tarnaujantys pranciškonai, tai su dėkingumu ir pasidalytume šia gera žinia apie premiją su broliais.

Knygiaus teisės ir oranžinis šalmas

Zenekos nuotrauka

Artėjančios Knygų mugės ženklai – vis daugiau pokalbių apie knygas, apie skaitymą, apie leidybą. Štai – vienas jų. Šiuo metu norisi užsiminti apie du dalykus, tiesiog pamąstymui. Pirmas – antkainių problema: „Lietuvoje, visų leidėjų tvirtinimu, šiandien antkainiai, kuriuos užsideda perpardavinėtojas, yra tikrai pasiekę lubas. Nuo tos kainos, už kurią leidėjas atiduoda tinkliniams knygynams, reikia pridėti apie 40 procentų.“ Niekada negaila sumokėti daug už gerą knygą, bet beveik pusę kainos (t.y. dar vieną knygą) atiduoti knygynų tinklo klestėjimui? Ar ne per daug mėgstama ši keista sporto šaka Lietuvoje – tinklinis dėl Didžiosios monopolio taurės?

Antras dalykas – paties mugės organizatorių formuluojamas šūkis „Už teisę skaityti!“ turbūt įpareigoja juos ne tik spausti valdžią suteikti sąlygas knygoms leisti ir pasiekti atokesnių bibliotekų fondus, bet ir jų garbės reikalas raginti Knygų mugėje nusimesti tą „knygyninį“ antkainį. Dažnai pastaraisiais metais knygų kainos nelabai skirdavosi nuo knygyno... Žiūrėsim, kaip šiemet. Gal pavyks sulaukti pavasario su gerų knygų gerom atsargom, kad pakaktų iki kitos Knygų mugės... Viena tokių, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ką tik išleista Loretos Jakonytės studija apie Renatos Šerelytės kūrybą. Šiemet turėtume sulaukti ir „Kino pavasario“, kuriame žadama rodyti daug lietuviško kino.

Įpavasarėjus verta nuvykti ir prie Medininkų pilies, pažiūrėti, kaip vyksta restauravimo darbai, kuriuos žada jau greitai baigti. Kai pereitą vasarą buvome nuvykę pasidairyti į tas apylinkes, pilies teritorijoje dar vyko tvarkymo darbai, teko pasieniais ropštis apžiūrėti, kas dedasi pilies kieme – stovėjo statybininkų vagonėlis, pridėliota ruošinių... Buvo matyti ir ant kuolo pamautas statybininko šalmas... Rodos, oranžinis. Va, turėtum tokį, užsimaukšlintum, atsisėstum po knygų rietuve, ir nebebijotum, kad užkris ant galvos koks Šapoka, Gudavičius ar Bumblauskas...

Trispalvės...

Zenekos nuotrauka

Vasario 16-oji. Ši istorinė diena tapo dar stipriau susieta su ne visiškai pažiniais lemties dėsniais ne tik dėl kadaise vasarį kurtų dvišalių istorijų su kaimynine Baltarusija, kuriuos „Bernardinai.lt“ dienraštyje analizuoja profesorius Gintautas Mažeikis. Ši diena įsitvirtins daugelio lietuvių sąmonėje ne tik dėl to, kad per Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimą Prezidentė patikino, kad kultūra – labai svarbi, Lietuvą palaikanti dalis: „Kultūra – mūsų tapatybės išraiška, jungtis, tvirčiausiai mus susiejanti, suvienijanti. Siekianti, kad mes neprarastume vienas kito, o šalis turėtų orią ir garbingą ateitį“. Šią dieną prisiminsime ir kaip poeto Justino Marcinkevičiaus mirties datą. Liūdna, kad išeina kūrėjai, kurie tapatinosi su kalbos gynėjais: „Mes turime išsaugoti žodyje dar vieną pojūtį, kalbos gynimo pojūtį, kad visi jaustų pareigą ją saugoti.“ Taip, liūdna. Tačiau mes turime laikui nepavaldžius „Dienoraščius be datų“, poetinį paveldą, vertimų – štai turtas, kurį reikia gebėti vertinti ir mokėti naudotis, neiššvaistyti.

Talentingų kūrėjų Lietuvoje yra. Tarp jų – ir kalbos gynėjų. O kol yra tokių jaunų žmonių kaip muzikantas ir poetas Domantas Razauskas, kuris interviu prisipažįsta, kad žavisi tėvu, siekia perimti jo patirtį (o Domo tėtis – Dainius Razauskas – parašęs veikalų, trykštančių nuostabiom kalbinėm pajautom ir įžvalgom). Tad turbūt netruks atsirasti dar viena „kalbamylių ir kalbakurių“ karta, savaip atkartojanti Justino Marcinkevičiaus (kuriam, beje, irgi vienas iš svarbiausių žmonių gyvenime buvo Tėvas) nubrėžtas trajektorijas... Savaip spalvas suliejanti karta. Suliejanti spalvas į vieną Lietuvą.

Įvairiaspalvės

Paskutinę skiautinių eilę siuvu iš įvairių atraižų. Štai pilkšva pelėdos spalvos žinia, kurią perdavė kolega Zigmas... Žiemai baigiantis rūpintis reikia ne tik pelėdomis, bet ir muzikiniu išsilavinimu. Ypač, jei tai susiję su saulės grįžtuvėmis, tegu ir perkeltine prasme, bet vis tiek...

Neištversiu nepaminėjęs, kad jau išėjo trečioji Mariaus Buroko knyga. Su nekantrumu ieškosiu ką tik (galų gale!) prasidėjusioje Knygų mugėje. Beje, turbūt visi žino, ką toje leidėjų šventėje veiks „Bernardinai.lt“ komanda, bet dėl visa ko primenu. Pats žadu būti, žvalgytis, dalyvauti. Kviečiu ir Tave.

Iki susitikimo, iki!