Neseniai Vatikano kurijoje pareigas pradėjo eiti naujasis Vienuolijų kongregacijos vadovas – brazilų kilmės arkivyskupas João Braz de Avizas. Vatikano dienraštis „L’Osservatore romano“ publikavo Nicola Gori interviu su naujuoju prefektu.

Jūs nesate jokios vienuolių kongregacijos narys. Ar nemanote, kad tai galėtų tapti kliūtimi gerai atlikti laukiančias naujas pareigas?

To paties ir aš paklausiau kardinolo Tarcisio Bertone gruodžio 14-ąją, kai popiežiaus vardu buvau pakviestas į pokalbį. Valstybės sekretorius man atsakė, jog tai – jokia problema. Išties nepriklausau jokiai vienuolijai, nors septynerius metus studijavau mažojoje Popiežiškojo misijų instituto (Pime) seminarijoje, Asio mieste, San Paulo valstijoje 1958–1964 m. Nuo to meto palaikau glaudžius ryšius su Fokoliarų judėjimu, kurio dėka turiu progą artimiau bendrauti su tomis vienuolijomis ir ordinais, kurių nariai įkvėpimo semiasi iš vienybės dvasingumo.

Ar turėjote galimybių susipažinti bei bendradarbiauti su kitais bažnytiniais ir pasauliečių judėjimas?

Fokoliarų judėjimas yra mano šeima nuo šešiolikos metų. Jį gaivinantis dvasingumas, kad ir kurioje vyskupijoje būčiau – Viktorijos, Ponta Grossa, Maringos ar Brazilijos – skatino mane siekti charizmų, bendruomenių ir asociacijų vienybės, atsiliepiant į Jono Pauliaus II gaires, išdėstytas apaštaliniame laiške Novo millennio ineunte.

Pastaraisiais metais, ypač po Vatikano II susirinkimo, kai kur būdavo itin pabrėžiama pašvęstojo gyvenimo krizė. Kokia šios krizės esmė?

Vatikano II susirinkimas paragino vienuolijas atsinaujinti, tad buvo peržiūrimos regulos ir konstitucijos, turint omenyje naują kultūrinį ir istorinį praėjusio amžiaus kontekstą.

Sugrįžimas prie ištakų, tai yra prie steigėjo Bažnyčiai duotos charizmos ir dėmesys naujoms aplinkybėms, sužadinant jautrumą įvairiems aspektams, daugeliui vienuolijų suteikė progą atsinaujinti ir įgyti didesnio gyvybingumo, sulaukiant gausių vaisių.

Šiandien įvairūs ordinai ir kongregacijos išties susiduria su pašaukimų mažėjimu, narių senėjimu, o neretai ir su skirtingomis kryptimis, kurios susiformuoja vienuolijos viduje.

Kita vertus, individualizmo ir reliatyvizmo įtaka mūsų laikais, bent jau iš dalies, palietė ir kai kurias pašvęstojo gyvenimo sferas, sumažindama jo gyvybingumą. Manau, kad, siekiant atnaujinti santykius, derėtų giliau įsiskverbti į Dievo slėpinį. Šiuo atžvilgiu teologinės ir mistinės Švč. Trejybės, kaip bendrystės šaltinio, patirties stoka padarė įtaką neigiamam nusistatymui bendruomeninio gyvenimo atžvilgiu.

Pavyzdžiui, yra pasišventusiųjų, kurie sako: „Man didžiausia atgaila yra gyvenimas kartu.“ Patirtis, atskleidžianti, jog Dievas yra meilė, kad mes esame sukurti pagal jo paveikslą, leistų pasišventusiesiems ir bendruomenėms teigti: „Kitas, kita man yra nuolatinė galimybė patirti Dievą, patirti meilę.“

Pakartotinai patvirtinta vienuolijų autonomija vietos ordinarų atžvilgiu praeityje sužadindavo abipusių nesusipratimų. Ar sielovadiniai popiežių apsilankymai per pastarąjį 30 metų nors kiek padėjo pagerinti santykius su vyskupais?

Išmintingo ir atidaus paskutiniųjų popiežių mokymo dėka šiandien galime užtikrintai tęsti Bažnyčios kelionę naujų atradimų ir naujos patirties kupinu laikotarpiu. Autonomija ir priklausomybė yra žmogiškos vertybės, kurių neįmanoma suprasti ir kurti, remiantis vien sociologiniais kriterijais. Tikėjimo patirtis leidžia mums suprasti ir išgyventi šias vertybes, remiantis bendryste, kuri yra giliai įsišaknijusi Dievo vienybės ir Trejybės slėpinyje. Kai autonomija ir priklausomybė tampa meilės patirtimi, nusistovi pusiausvyra tarp klusnumo ir valdžios, ir tai sužadiną gilų vidinį džiaugsmą.

Manote, kad pašaukimų sumažėjimas yra tik laikinas, nors ir labai sudėtingas reiškinys ar – rimtas pavojaus signalas ateičiai?

Pašaukimų sumažėjimą patiria ne vien vienuoliai ir vienuolės. Kalbama apie kur kas platesnį reiškinį, kuris įvairiuose pasaulio vietose pasireiškia nevienodai. Europa itin stipriai jaučia šią problemą. Kuo labiau augs pakrikštytųjų ištikimybė savo pašaukimui būti mokiniais, tuo geriau bus perteikiamas jų liudijimas drauge su visomis kitomis charizmomis bei įvairiomis Bažnyčios apraiškomis, taip ir gyvybingumas sugrįš.

Brazilijoje pašvęstasis gyvenimas buvo labai svarbus veiksnys išlaisvinimo teologijos raidai ir plėtrai. Kaip Jūs išgyvenote šį ilgą teologinių ir sielovados ieškojimų laikotarpį?

Pirmenybės vargšams teikimas yra evangelinis pasirinkimas, nuo kurio priklauso visų pirma mūsų išsigelbėjimas. Šis išlaisvinimo teologijos atradimas ir sukonstravimas reiškia Bažnyčios nuoširdų ir atsakingą žvilgsnį į platų socialinės atskirties fenomeną.

Jonas Paulius II savo laiške Brazilijos vyskupams anuomet teigė, kad išlaisvinimo teologija yra ne tik naudinga, bet ir būtina. Tuomet dvi instrukcijos, atsiųstos iš Romos, šia tema pakoregavo klausimus, susijusius su marksistinio metodo naudojimu interpretuojant tikrovę. Manau, jog vis dar nėra galutinai baigtas teologinis darbas, kad teikiama pirmenybė vargšams nebūtų priklausoma nuo ideologinės išlaisvinimo teologijos, kaip neseniai įspėjo Benediktas XVI.

Vienas iš daugiausia žadančių būdų, mano galva, yra tikrovės interpretacija remiantis trejybine ontologija ir antropologija.

Aš asmeniškai išlaisvinimo teologijos formavimosi metus išgyvenau labai skausmingai. Romoje studijavau teologiją. Mažai betrūko, kad būčiau palikęs kunigystę ir net Bažnyčią. Mane išgelbėjo nuoširdus mėginimas gyventi vienybės dvasingumu, su kuriuo susidūriau per Fokoliarų judėjimą.

Vienuoliai ir vienuolės savo evangelinio pašaukimo radikalumu galės labai daug prisidėti tiesiant šį naują kelią.

Ko gali tikėtis vienuolės ir vienuoliai iš Jūsų vadovavimo ir gairių?

Pašvęstasis gyvenimas yra didžiulės vertės perlas. Ordinai ir kongregacijos yra Evangelijos žodžiai, išbarstyti per visą Bažnyčios istoriją. Iš didžiųjų vienuolinių patirčių kilo garsios dvasingumo mokyklos, o iš pastarųjų – svarbios teologijos mokyklos. Ištikimybė steigėjui ir glaudi bendrystė su Bažnyčia galėtų sugrąžinti pašvęstajam gyvenimui stipresnį spindesį, tarnaujant pačiai Bažnyčiai ir žmonijai.

Parengė S.Žiugždaitė