2011 m. vasario 25–26 dienomis Klaipėdoje įsikūręs LCC tarptautinis universitetas vėl kviečia įvairių konfesijų krikščionis į bendruomenių ugdymo konferenciją. Tai jau antrasis tokio pobūdžio renginys, kurio tikslas – šįkart mėginti atsakyti į klausimą, kaip skelbti Evangeliją šiuolaikinėje Lietuvoje.

Kodėl šis renginys vadinamas bendruomenių konferencija? Koks jo tikslas?

Bendruomenių konferencijų tikslas – sustiprinti vietos krikščioniškas bendruomenes ir padėti joms praktiškai įgyvendinti savo misiją. Šie renginiai pirmiausia skirti bendruomenių vadovams, kurie perduoda tai, ką sužiojo kitiems bendruomenės nariams. Aš tikiu, kad Dievui labai rūpi Bažnyčios reikalai – juk tai yra paties Dievo patvarkymas, kad Jo veikimas pasaulyje atsiskleidžia per vietines bendruomenes.    

Šios konferencijos, rengiamos LCC tarptautiniame universitete, tikslas – įkvėpti Bažnyčių vadovus, ne vien kunigus ar pastorius, bet ir neįšventintus žmones, vadovaujančius įvairioms tarnystėms. Siekiame, kad jie atrastų naujų jėgų ir turėtų galimybę naujai pažvelgti į savo darbą.

Kadangi ši konferencija sukviečia vadovus iš skirtingų krikščioniškų tradicijų, mes siekiame susitelkti ties tais bažnytinio gyvenimo ir liudijimo aspektais, kurie bendri visiems, išpažįstantiems Jėzų Kristų.

Ankstyvieji krikščionys išsiskyrė iš kitų tarpusavio meile ir būtent tokia meilė parodo, kad mūsų tikėjimas yra tikras. Tokios konferencijos suteikia galimybę pažinti vienas kitą, ir ugdyti tarpusavio santykius pagrįstus meile. Tokie krikščionių tarpusavio santykiai taip pat liudija pasauliui, kuris su nepasitikėjimu žiūri į Bažnyčią, kad Kristus yra tarp mūsų, kad jis kviečia mus ir trokšta mūsų vienybės.

Šiemetinis renginys – jau antrasis, nuo ko viskas prasidėjo?

Mūsų pirmoji konferencija sukvietė įvairių krikščioniškų tradicijų atstovus ir teologus kartu aptarti pastoracinio darbo posovietinėje visuomenėje ypatumus. Pastoracinis darbas svarbus visoms Bažnyčioms, todėl mes norėjome sukviesti vadovus diskusijai apie tai, kuo šis darbas yra išskirtinis Lietuvos kontekste. Kol mes rimtai neapmąstome, kuo Dievas mus sukūrė būti ir kas mus nutolino nuo to, kas mes esame sukurti būti, mes negalime pajudėti iš vieno taško į kitą.

Mums reikia vietos, kur galėtume diskutuoti, kaip Šventasis Raštas kalba Lietuvos visuomenei.

Mums reikia erdvės, kurioje galėtume kartu mąstyti ir kurti šiuolaikinę lietuvišką teologiją. Mums reikia vietos, kur galėtume diskutuoti, kaip Šventasis Raštas kalba Lietuvos visuomenei. Skatindamas tokį dialogą, krikščioniškas universitetas prisideda prie matomų Evangelijos išraiškų kūrimo. Mes viliamės, kad gali tapti tiltu tarp krikščioniškų bendruomenių ir suteikti galimybę būtent tokiam dialogui, ir tai, kad mes nesame susieti su nei viena krikščioniška tradicija, gali būti dovana visai Bažnyčiai. LCC jau ne kartą yra pasitarnavęs kaip „neutrali vieta,“ kurioje krikščioniškų bažnyčių vadovai gali rengti bendrus reginius ir susirinkti bendrai veiklai.

Kaip pasirinkote pranešėjus?

Šiais metais mes pasirinkome temą, kuri aktuali visoms Bažnyčioms ir tarnystėms – evangelizacija šiuolaikinėje Lietuvoje. Stebėdami, kaip bendrauja Bažnyčių vadovai, kaip rašoma tokiuose krikščioniškuose puslapiuose kaip Bernardinai.lt ir diskutuodami su įžvalgiais Bažnyčių vadovais iš įvairių konfesijų, mes nusprendėme pakviesti tokius lektorius, kurių veikla yra glaudžiai susijusi su mūsų pasirinkta tema.

Pakvietėme ganytojų, žurnalistų, dėstytojų, kurie suvokia, kaip evangelizacija susipina su kiekvieno žmogaus kasdieniu gyvenimu.  Stengėmės įtraukti kuo įvairesnių tradicijų atstovus, kad ši konferencija būtų svetinga visiems. 

Ko tikitės iš šio renginio?

Tikiuosi, kad ši konferencija paskatins platesnį pokalbį apie tai, kaip bažnyčių vadovai ir tikintieji, kuriems jie vadovauja, gali gyventi remdamiesi savo tikėjimu ir atrasti naujų progų evangelizacijai. Vadovams yra pavesta mokyti ir ugdyti tikinčiuosius, kad šie galėtų tinkamai tarnauti liudydami savo tikėjimą kad ir kur jie atsidurtų.

Jeigu mes galėtume naujai uždegti tikinčiuosius aktyviai darbuotis pasaulyje, dalytis savo viltimi tikėjime – tai būtų didelis pasiekimas. Jeigu konferencijos dalyviai pastebės, kad jie tapo artimesni vienas kitam ir kad jie atrado naujų galimybių – mes jau būsime pasiekę viską, ką užsibrėžėme.

Universitetas yra vieta, kurioje natūraliai vyksta dialogas ir keičiamasi idėjomis, jos svarstomos ir kritikuojamos. LCC universiteto dėstytojai ir darbuotojai atstovauja įvairioms krikščioniškoms tradicijoms ir sugyvena tarpusavyje, nepaisydami šių skirtumų. Svarbu ir tai, kad mes esame universitetas, įsikūręs Lietuvoje , ir mūsų tikslas yra pasitarnauti tai šaliai, kurioje esame.

Konferenciją kelią klausimą, kaip skelbti Evangeliją šiuolaikinėje Lietuvoje? Bet ar evangelizacija Lietuvoje tikrai yra problema? Ar išties reikia ieškoti kažkokių naujų kelių, naujų būdų?

Krikščioniškos bendruomenės kviečia netikinčius apsilankyti pamaldose ir Bažnyčios renginiuose. Atėjusieji turi galimybę išgirsti ir pamatyti, kaip skelbiama Evangelija ir kaip ji įgyvendinama pagal tos Bažnyčios tradicijas. Man ir pačiai daug džiaugsmo suteikė apsilankymai įvairiose bažnyčiose ir patyrimas, kaip jos dalijasi Gerąja Naujiena. Bet realiai žiūrint, žmonių, kurie ateina į tokius renginius, skaičius yra labai nedidelis.

Viena iš sąvokų, kurią mes aptarsime, – tai Dievas – misionierius. Mes esame sukurti pagal jo paveikslą ir kviečiami juo sekti. Mes taip pat esame kviečiami bendrauti su aplink mus esančiu pasauliu. Mūsų pašaukimas – įkūnyti Evangeliją taip, kaip tai darė Jėzus gyvendamas Žemėje. Daugeliui iš mūsų tai vis dar atrodo keista.

Evangelija išvertus reiškia Gerąją Naujieną. Bet kai mes apie tai kalbame religiniu žargonu, daugeliui ji visiškai nepanaši į jokią gerą naujieną.

Konferencijos metu kalbėsime apie tai, kaip vadovai gali daugiau bendrauti su tais, kurių nėra Bažnyčioje, kaip jie gali padėti savo bendruomenės nariams gyventi pagal savo tikėjimą kiekvieną dieną ir išlikti principingiems ir doriems. Kai kurie iš vadovų turi sukaupę naudingos patirties, kuria pasidalys su kitais. Kitiems tai bus padrąsinimas, naujas požiūris į tai, kaip Gerąją Naujieną galima skelbti tautiečiams.

Evangelija išvertus reiškia Gerąją Naujieną. Bet kai mes apie tai kalbame religiniu žargonu, daugeliui ji visiškai nepanaši į jokią gerą naujieną. Kai kuriuos žmones Geroji Naujiena apie laisvę Kristuje, džiaugsmą ir ramybę pasiekia netikėtais būdais – per tai, kuo jie jau domisi, ta kalba, kuria jie ir taip kalba.

Todėl aš nedrįsčiau sakyti, kad mes kalbame apie naujus ar moderniausius būdus skelbti Evangeliją, bet greičiau apie tai, kaip praplėsti savo evangelizacijos suvokimą ir praktiką, kad taptume panašesni į Jėzų. Jis praleisdavo daug laiko už šventyklos sienų. Jis bendravo su žvejais, vaikais, mokesčių rinkėjais, prostitutėmis, samariečiais. Bažnyčia augo pritraukdama žmones iš įvairiausių situacijų. Jie pamilo Kristų ir sekė juo taip, kad jų gyvenimas ėmė skirtis nuo juos supusios kultūros.

Žmogiška prigimtis mus traukia prie to, kas mums pažįstama.

Tarkim, bendraudami su vaikais ir jaunimu, mes aiškiai matome, kad informacinės technologijos yra dalis jų įprasto gyvenimo ir priimtiniausias informacijos bei naujų idėjų perdavimo būdas. Kai aš augau, viskas buvo kitaip. Jėzaus mokiniai taip pat naudojosi tuometinėmis technologijomis – romėnų keliais – skelbdami Gerąją Naujieną. Viena iš technologinių naujovių šiandien – socialiniai tinklai ir Internetas, kurie daugeliui patyrusių bažnyčių vadovų dar yra mažai pažįstami.

Žmogiška prigimtis mus traukia prie to, kas mums pažįstama, todėl Bažnyčiai kiekvienoje visuomenėje reikia nuolatos prisiminti, kad ji turi ištikimai sekti Kristumi ir dalytis Gerąja Naujiena su kitais. Kadangi esame sukurti pagal kuriančio Dievo paveikslą, ta kūrybinė energija yra būdinga ir mums, ji – dalis Dievo plano. Dalyvaudami tokiose konferencijose galime iš naujo įpūsti tą kūrybinę ugnelę darbui, kurį Dievas jau pradėjo mumyse.

Susirašinėjo S. Žiugždaitė