Vytautė Žilinskaitė – geriausios 2007 m. vaikų knygos laureatė. Romos Kišūnaitės nuotrauka

Gyvenimas yra džiugesys ir skausmas kartu. Gyvenimas yra šviesotamsa. Mėginu įspėti Vytautės Žilinskaitės gyvenimo ir kūrybos mįslę. Paauglystėje man ši rašytoja (dabar gyvoji  mūsų klasikė, o anuomet dirbusi „Jaunimų gretų“ žurnaliste) buvo lyg dievaitė, kelrodė žvaigždė į žurnalistiką. Darė įspūdį jos ir dabar jau užmiršto Alfonso Judženčio tekstai spaudoje, jie skyrėsi nuo kitų, tik dar nesubrendęs mano protas neįveikė suprasti – kodėl. Tuomet aš, vyresniųjų klasių moksleivė, buvau įsirėminusi iš žurnalo iškirptą Vytautės portretuką ir pasistačiusi ant staliuko, prie kurio ruošdavau pamokas. Vis pagarbiai žvilgčiodavau į tą jauną damą, pasvajodama apie savo būsimą profesiją – žurnalistiką. 

Po daugelio metų gyvenimas suvedė su Vytaute Žilinskaite, jau „Dienovidžio“ laikais mes tapome bičiulėmis, ji mane mokė redagavimo ir mąstymo meno. Pernai gruodžio mėnesį Vytautė atšventė savo aštuoniasdešimtmečio jubiliejų – tyliai, kukliai, sirgdama (gyvenimo paradoksas – savo gimtadienį humoristė pasitiko ligoninėje), oficialiai nepagerbta kultūros ir literatūros valdininkų. Tik Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro darbuotojų dėka jubiliejaus proga buvo organizuotas renginys „Vytautės Žilinskaitės kūryba vaikams ir jos kontekstai“ (tradicinio seminaro „Prano Mašioto skaitymai“ rėmuose). Bibliotekos svetainėje jau sausio pradžioje buvo parengta jubiliejinė rašytojos gausaus kūrybinio kraičio paroda. Visa tai beveik neatsispindėjo Lietuvos kultūrinėje spaudoje (jau nekalbu apie dienraščius). Bet taip jau įprasta, kad  vieniems kūrėjams žarstomas ypatingas dėmesys, o kiti prisimenami ir apgarbstomi tik tada, kai jų nebelieka...

Taigi Vytautė Žilinskaitė prozininkė, humoristė, vaikų literatūros rašytoja. Vilniaus universitete baigusi žurnalistikos studijas. Išgarsėjo humoro ir satyros kūriniais, išsiskyrusi iš kitų šio žanro autorių kaip savito, subtilaus ir intelektualaus braižo kūrėja. Jos kūryba pagrįsta paradoksaliomis situacijomis, išradingai supinta fantazijos ir realybės darna. Siužetuose (net knygose vaikams) persišviečia keletas sluoksnių – buitinis, socialinis, kultūrinis, filosofinis. Toks daugiaprasmis kūrinys stipriau paveikia vaizduotę, jaunąjį skaitytoją skatina mąstyti, ugdo savistabą. Rašytoja dažnu atveju pasitelkia alegoriją, per ją įprasmindama šiuolaikinę tikrovę.

Humoro ir satyros rinkiniai: Humoreskos (1971), Paradoksai (1973), Satyros (1978), Paveikslas (1981), Kvaitulys (1983), Paršiuko puota (1996), Kas atsitiko? (2000). Pasakų ir apsakymų knygos vaikams: Robotas ir peteliškė (1978), Ledinė fėja (1979), Kelionė į Tandadriką (1984), Tiputapė (1996), Nebijokė (2000), Kintas (2006) ir kt.

 Parengė sovietinėje armijoje žuvusių lietuvių kareivių laiškų knygą Prašė neverkti (1991), lietuviškų feljetonų antologiją Įdomiausioji kaukė (1993). Vyt. Žilinskaitės knygos išleistos estų, latvių, vokiečių, anglų, rusų kalbomis.

Vytautė keletą kartų yra laimėjusi geriausios metų knygos vaikams premiją ir IBBY Lietuvos skyriaus karūną, 2007 metais Švietimo ir mokslo ministerija jai skyrė Vaikų literatūros premiją. Taip nuoširdžiai, dosniai, atvirai rašytoją myli ir vaikų literatūros vertintojai, ir maži, jauni bei suaugę jos skaitytojai. V. Žilinskaitė vienu metu apgailestavo, jog ne visą laiką rašiusi tik vaikams. „Rašydama vaikams gali tikėtis paveiksianti skaitytoją daug labiau nei rašydama suaugusiems“, – sakė ji. Vaikams rašomuose apsakymuose ar pasakose Vytautė skatino skaitytojus ne tik svajoti ar ieškoti nuotykių, bet ir pajusti gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Savo kūrybinį moralinį imperatyvą ji yra išsakiusi dar 1979 m. (tais metais rašytoja pelnė Respublikinę valstybinę premiją, dabartinės Nacionalinės literatūros ir meno premijos atitikmenį), kai kalbėjo apie vaikų literatūrą. Anot jos, nereikia bijoti piešti vaikams gyvenimą tokį, koks juos supa, skatinti, kad „vaiko širdis neapaugtų taukais, kad daiktai jam neužgožtų dvasinio prado, kad justų, kas šiandien yra opiausia, svarbiausia“. Ir šiandien nepriklausomoje Lietuvoje  šie žodžiai nesensta, gal dar labiau aktualėja. Gyvenimas toks, koks yra, verčia pažvelgti į jo gelmę ir ten rasti tokių vertybių, kurių nepamatysi žiūrėdamas tik į raibuliuojantį jo paviršių.

Su tūkstantmečiais nesenstančia tiesa, kad žinojimas didina žmogaus kančią, rašytoja nebijo supažindinti vaikus ir paauglius. Minėto seminaro pranešėjos Neringa Mikalauskienė („Vytautės Žilinskaitės veikėjų svajonių maršrutais“), Džiuljeta Maskuliūnienė („Liūdesys Vytautės Žilinskaitės pasakose“), Danguolė Šakavičiūtė („Heroizmas ir aukojimasis Vytautės Žilinskaitės kūryboje“), įvairiais aspektais analizuodamos V. Žilinskaitės kūrybą, akcentavo vaikiškos svajonės ir gyvenimo patirties susikirtimą, kai herojai atsiduria nesusikalbėjimo, vienišumo, troškimų neišsipildymo ar net tragiškos baigties situacijose. Anot Dž. Maskuliūnienės, liūdnumas yra didžioji rašytojos knygų vaikams vertė. „Liūdna, todėl ir gera. Todėl ir tikra“. 

Jaunystėje man darė įspūdį paradoksalūs, kupini absurdiškų situacijų satyriniai kūriniai, kuriuose nebuvo vietos vulgarumui ir lėkštam nešvankumui.  Tada vaikų pasaulio problemos ir jausmų peripetijos, kaip dažnai atsitinka jaunam, man buvo tolimos. Bet jau subrendusi skaitydama „Tiputapę“ ar „Nebijokę“ pajutau tą liūdnumo svorį, užrakintą pasakiškumo siužetuose.  „Kas kuria tragiškai, turi gyvenime atsiliūdėti. Todėl visų karalių juokdariai paslapčia šluostydavosi ašaras“, – tai citata iš kažkurio Vytautės kūrinio. Ir dar: „Rašytojui ne taip sunku sugraudinti, pravirkdyti skaitytoją. Bet prajuokinti – ir taip, kad jis juoktųsi pats iš savęs – ne juokas!“

Krečia šiurpu tas jau stereotipu pavirtęs moteriškų šypsenų karnavalas. Viena dama, ganėtinai garbaus amžiaus, nuotraukose su savo šypsena atrodo kaip giltinė. Ir ko jos šypsosi lyg pro sukąstus dantis, – galvodavau žiūrinėdama portretinių moterų fotografijų „galerijas“. Pasirodo, tai amerikietiškas išradimas, garsioji „cheese“  šypsena. Dirbtinė, kaip ir viskas šiame plastmasiniame vartotojų pasaulyje. Vytautė Žilinskaitė ir gyvenime, ir nuotraukose net glumina savo rūstumu ir akyse šviečiančiu liūdesiu. Tas rūstumas iš pradžių kausto, nes pajunti savo paviršutinišką menkystę santykyje  su tuo, ką slepia liūdesys. Iš jo atsiranda tikroji satyra, kuri, anot rašytojos, tegali gimti iš tikėjimo, nerimo ir skausmo. Iš gyvenimo, kurio pažinimas tik didina kančią.  

Įsiminiau visam gyvenimui rašytojos pasakymą, kad parašytą savo sakinį reikia šlifuoti keliasdešimt kartų, kol jis bus tinkamas spaudai, knygai. O šiandieniniai mūsų žurnalistai ir rašytojai į viešumą paleidžia pusfabrikačius, panašius į visokius kulinarijos „stebuklus“ – mėsainius, dešrainius, tešlainius... Ir gyvenam mes literatūrinės puskalbės pasaulyje, kur viskas netikra ir nepastovu. Paklausta apie savo vaikystę, anot Juditos Vaičiūnaitės, tą veidrodį, savo analgamoje atspindintį  žmogaus esmę, Vytautė Žilinskaitė prisiminė Kauno pakraštį, Neries krantą priešais Kleboniškį. „Kai iš ten išsikėlėme, tų vietų ilgesys nedavė man ramybės, tad po daugelio metų nuvažiavau vėl pažvelgti į širdžiai artimas vietas. Ir nustėrau. Ten, kur tekėta skaidraus kaip kalnų oras vandens, kur net vėžiai veisėsi, dabar stūmėsi niūrūs rudi vandenys, o krantas – anuomet auksinio smėlio juostelė – virtęs klampia juosva dvokiančia koše... Tai, ką mums ištausojo tūkstantmečiai, suniokojo keli dešimtmečiai. Ir niokoja toliau“.

Galvotrūkčiais lekianti mūsų civilizacija ima naikinti pati save. Ar ne todėl satyrikė ir humoristė Vytautė Žilinskaitė geriau jaučiasi vaikų pasaulyje, kur dar galima sutikti neužterštų vietų, nes vaiko siela jautresnė grožiui, geresnė gamtai ir žmonėms. Ir patys vaikai, rašytojos jubiliejaus proga mokytojų paklausti, ką mano apie Žilinskaitės kūrybą, išsakė tai, ką suaugusieji jau yra pamiršę: kad jos knygos moka įsibrauti į skaitytojo jausmų pasaulį, perteikti filosofines mintis per vaikiškus personažus, priverčia susimąstyti... Vaikų literatūros centro direktorė Aldona Augustaitienė pasakojo, kad seminare  buvo gausus būrys klausytojų.  „Vieni atėjo paklausyti, nes užaugo su Žilinskaitės knygomis, kiti – apie jas kalba vaikams mokykloje, skaito namuose... Vytautė vis kuklinosi, kad ji nenusipelnė tokio dėmesio. Bet mes žinome, už ką ją  mylime ir kodėl skaitome jos knygas“. O įžvalgusis literatūros profesorius Vytautas Kubilius, vertindamas jos kūrybą, ją apibrėžė taip: „V. Žilinskaitės knygos – dažniausiai pasakoja ne istorijas, o svarsto kokią nors problemą; ji „filosofuoja“ pasirinkta tema, naudodamasi stulbinančiomis hiperbolėmis, fantastiškais įsivaizdavimais, kurdama absurdiškas situacijas. Jos humoreskos nėra lėkštas šmaikštavimas, jose niekados nėra nė šešėlio vulgarumo ir nešvankumo, bet jos geliantis sąmojis, stebinantis groteskas ir išradingumas taiko į pačią išjuokiamo reiškinio esmę.  Vytautė Žilinskaitė  gana esmingai pakeitė lietuviškojo sąmojo pobūdį, intelektualizuodama jo ištakas ir išraišką dabartinės prozos ir poezijos dvasia“. Taikliau nepasakysi apie jos kūrybą suaugusiems ir vaikams...

---

Straipsnio autorė už pagalbą, rengiant šį tekstą spaudai, dėkoja Vaikų literatūros centro darbuotojoms Aldonai Augustaitienei ir Romai Kišūnaitei.

---

2011 02 12