Siūlome evangelikų teologo Holger Lahayne provokuojančias pastabas apie tai, jog atėjo laikas iš naujo sąžiningai permąstyti, kaip įvairios krikščionių bendruomenės suvokia “ekumenizmo” sąvoką.

I

Nuo liepos pradžios Romos katalikų bažnyčia turi naują aukščiausią įgaliotinį ekumenizmo klausimais, vyskupą Kurtą Kochą. Šis 60-metis šveicaras jau kuris laikas reiškiasi kaip ekumenizmo temos ekspertas. 1991 pasirodė jo knyga "Gelähmte Ökumene. Was jetzt noch zu tun ist" (Bejėgis ekumenizmas. Ką dar galima padaryti), 2006 išleista kita – "Dass alle eins seien. Ökumenische Perspektiven" (Kad visi būtų viena. Ekumenizmo perspektyvos).

Didžiausia nepasitenkinimo priežastimi Kochas nurodo tai, "kad mes kaip bažnyčios vis dar esame atsiskyrę, o kaip krikščionija susiskaldę". 1995 Kochas buvo paskirtas Bazelio vyskupu, o nuo 2007 iki 2009 vadovavo Šveicarijos vyskupų konferencijai. Nuo 2002 jis yra 1960-aisiais įkurtos Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos narys. 2010 iš vokiečių kardinolo W. Kasperio perėmė šios tarybos vadovo postą.
Naujasis Vatikano ekumenizmo "ministras", kaip tarnybos pradžioje ir pridera, pateikia savo požiūrį apie ekumenizmo būklę. Viename "Radio Vaticana" pranešimų, paskelbtų ir bernardinai.lt (2010 07 21), teigiama:
"Pasak vyskupo Kurto Kocho, bene rimčiausia ekumenizmo kliūtis yra ta, kad kiekviena Bažnyčia ekumenizmo tikslu laiko savąją krikščionių vienybės viziją, o iš tiesų kol tos vizijos bus labai skirtingos ir tarpusavy nesuderinamos, neįmanoma bus pasiekti ir bendro tikslo. Tad ir vienas pagrindinių ekumenizmo tikslų turėtų būti visų pirma bendros, visoms Bažnyčioms priimtinos, būsimosios vienybės vizijos kūrimas."

Pranešimas remiasi Kocho interviu, duotu laikraščiui "Neue Zürcher Zeitung", pavadintu "Die Ökumene ist eine Existenzfrage der Kirche" (Ekumenizmas yra Bažnyčios egzistavimo klausimas; žr. http://www.nzz.ch , 2010 07 16). Interviu Kochas sako:

"Teigiama prasme aš jaučiu daugelio žmonių siekį vienytis, norą gyventi kartu. Kita vertus, kaskart tampa vis mažiau matomas ekumenizmo tikslas. Tai priklauso nuo to, kad kiekviena bažnyčia savaip supranta pačią Bažnyčią ir vienybę. Kiekviena neatsispiria pagundai ekumenizmo tikslu versti savo vienybės sampratą ir pagal ją nustatinėti, kas yra ekumeniška. Dėl to aš esu įsitikinęs, kad mes visi bendrai turėtume daugiau kalbėtis apie Bažnyčios sampratą, idant suformuluotume vieningą Bažnyčios vienybės viziją."

Bendras tikslas, bendra vizija – geros mintys. Be to, skatinamas atvirumas, kritiškas požiūris kiekvienos konfesijos atžvilgiu – norisi iš karto pritarti. Tačiau neskubėkime. Perdėm pasvertai skambantys citatų žodžiai, giliau pažvelgus, pasirodo gana problemiški, kadangi, kaip vėliau matysime, atspindi vien Romos katalikų bažnyčios požiūrį.

Kiekviena konfesija turi savo mokymą apie Bažnyčią ir jos vienybę, ir tai visiškai natūralu bei normalu. Ko moko evangelikai? Kaip prieš 500 metų, taip ir dabar, evangelikams tenka aiškintis ir gintis kaltinimo Bažnyčios vienybės skaldymu. Dėl to dar Augsburgo išpažinimo (Confessio Augustana, CA) pratarmėje jie akcentuoja, kad "visomis išgalėmis stengėsi prisidėti prie krikščionių santarvės". Šio bene svarbiausio evangelikų išpažinimo, sudaryto 1530 metais, 7 ir 8 straipsniuose trumpai ir aiškiai apibrėžiama evangelikų Bažnyčios samprata (str. 7):

"Jos taip pat moko, kad viena šventoji Bažnyčia išliks visada. Tačiau Bažnyčia yra šventųjų su(si)rinkimas, kuriame teisingai mokoma Evangelijos ir teisingai teikiami sakramentai. Ir kad tikrajai Bažnyčios vienybei pakanka pritarti Evangelijos mokymui bei sakramentų teikimui. Ir nebūtina, kad visur būtų vienodos žmogiškosios tradicijos arba žmonių įsteigtos apeigos ar ceremonijos."

Taigi šiomis eilutėmis patvirtinama, kad egzistuoja tik viena Bažnyčia. Kad ji iš esmės yra tikinčiųjų bendruomenė, "šventųjų ir tikrų tikinčiųjų su(si)rinkimas" (str. 8), o šventais ir tikinčiais tampama vien per tikėjimą. Tai ne ta bažnyčia, kuri pati pirma tiki, o su ja ir atskiras jos narys (tai Romos katalikų samprata; žr. KBK 168: "Pirmiausia tiki Bažnyčia..."). Nes ne bažnyčia kuria tikėjimą, o tikėjimas sukuria Bažnyčią.

Pagrindinis Bažnyčios ženklas yra Dievo žodis – girdimas Evangelijos skelbime ir regimas sakramentuose, nes Dievo žodis sukuria tikėjimą. Anot Liuterio, "kur yra Žodis, ten yra ir Bažnyčia". Liuterio laikais buvo (ir dabar yra) šis teologinis teiginys labai opus. Nes tuo atmetamas visiškas tapatumas tarp tikrosios Bažnyčios kaip Kristaus kūno ir regimos organizacijos. Jei iš išorės matai Bažnyčią, tai nebūtinai ją pamatysi ir iš vidaus. Nes Bažnyčia yra Evangelijos skelbimo vieta. Kur nėra tikro skelbimo, nėra ir Bažnyčios. Dėl to, kita vertus, kartais išoriškai Bažnyčios gali ir nepamatyti, t. y. neišvysti pastato, panašaus į bažnyčią, bet Bažnyčią gali rasti viduje, tikinčių žmonių bendruomenėje, nes joje ištikimai skelbiamas ir išgyvenamas Dievo žodis. Tad evangelikai kalbėdami apie Bažnyčią, visų pirma omeny turi ne organizaciją.

Augsburgo išpažinime išdėstyta evangelikų ekumenizmo ir krikščionių vienybės esmė. Antrasis septinto straipsnio sakinys patvirtina, kad "tikrajai Bažnyčios vienybei pakanka..." Eilučių autorius Melanchtonas pabrėžtinai ir beveik provokuojančiai sako, kad vienybei nereikia nieko daugiau, kaip tik ištikimybe Dievo žodžiui pagrįsto tikėjimo; jokios formalios organizacinės priklausomybės, jokios apaštalinės sukcesijos, jokio popiežiaus ar ypatingų apeigų.

Romos katalikų bažnyčios samprata yra iš esmės kitokia. Pagal ją Bažnyčia yra "regima ir apčiuopiama tapusi Dievo malonė" (Neuner-Roos, "Der Glaube der Kirche"). Pati Bažnyčia yra tiek išganymo tarpininkė, tiek jungiamoji grandis tarp Dievo ir žmogaus. Vatikano II susirinkimo Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią (Lumen gentium, LG) ji net palyginama su sakramentu: "Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis..." (1) KBK rašoma: "Kaip sakramentas, Bažnyčia yra Kristaus įrankis. Kristaus rankose jis yra 'visų žmonių atpirkimo įrankis’" (776). Bažnyčios tarnuose prie tikinčiųjų priartėja pats Kristus: "Vyskupų, kuriems padeda kunigai, asmenyje tikinčiųjų viduryje dalyvauja Viešpats Jėzus Kristus, vyriausiasis kunigas." (LG 21)

Į Dievo ir žmogaus santykį įsibrauna bažnyčia ir jos atstovai. Skirtumą nuo evangelikų sampratos gerai atspindi Vatikano II susirinkimo Unitas redintegratio (UR) 2:

"Jėzus Kristus nori, kad jo tauta augtų per apaštalus ir jų įpėdinius vyskupus su jų galva, Petro įpėdiniu, kurie, Šventosios Dvasios veikiami, ištikimai skelbia Evangeliją, teikia sakramentus ir su meile valdo; jis tobulina tos tautos bendrystę vienybėje vieno tikėjimo išpažinimu, bendruomeniniu Dievo garbinimu ir broliška Dievo šeimos santarve."

Kaip ir Augsburgo išpažinime, čia minimas Evangelijos skelbimas ir sakramentai. Bet vienybei to neužtenka. Reikia priedų, kurie esą norėti paties Kristaus: būtent bažnytinės hierarchijos ir popiežiaus tarnystės. Pastaroji, anot katalikų, yra "vienybės pradmuo bei pamatas" (LG 18). 1995 metų Jono Pauliaus II enciklikoje Ut unum sint – apie ekumeninę pareigą (UUS) sakoma: "Visos Bažnyčios yra visiškoje ir regimoje bendrystėje dėl to, kad visi ganytojai yra bendrystėje su Petru ir per tai vienybėje su Kristumi." (94)

Todėl kai Romos katalikų yra kalbama apie Bažnyčią, kai minima "vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką" (LG 8), tai omenyje turima būtent jų pačių bažnyčia. LG 8 toliau teigia:

"Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų, nors ir už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei."

Romos bažnyčia pripažįsta, kad tikinčiųjų bei "tiesos elementų" esama ir už jos ribų, tačiau vienybė "neprarandamai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje" (UR 4), taigi institucijoje. Jonas Paulius II patvirtina, kad "vienintelė Kristaus Bažnyčia egzistuoja Katalikų Bažnyčioje" (UUS 86), "šios jau duotos Bažnyčios elementai pilnatviškai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje ir be tokios pilnatvės kitose bendruomenėse" (UUS 14). Dėl to "Visiška vienybė taps tikrove tada, kai visi dalysis išganymo priemonių pilnatve, Kristaus patikėta savo Bažnyčiai." (UUS 86) Dokumente "Atsakymai į klausimus dėl kai kurių mokymo apie Bažnyčią aspektų" (2007)akcentuojamas "Kristaus Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios visiškas tapatumas".

Taigi tikra vienybė yra tik tokia, kuri įgyvendinama popiežiaus vedamoje Romos katalikų bažnyčioje: "Galutinis ekumeninio sąjūdžio tikslas yra atkurti visišką regimą visų pakrikštytųjų vienybę".

Popiežiaus tarnystė yra neišvengiamai būtina ir nediskutuotina: "Iš tiesų visiška bendrystė, kurios aukščiausia sakramentinė apraiška yra Eucharistija, turi būti regimai išreikšta tarnyba, per kurią visi vyskupai pripažintų savo vienybę Kristuje... Ši Petro funkcija turi Bažnyčioje išlikti..." (UUS 97) Tikslas visiškai vienareikšmiškai yra regimoji bažnyčia, vadovaujama vieno vadovo ir pasižyminti viena šventąja vakariene, būtent katalikų eucharistija: "koks dar atstumas mus skiria nuo tos palaimingos dienos, kai bus pasiekta visiška tikėjimo vienybė, ir mes galėsime santarviškai kartu švęsti Viešpaties šventąją Eucharistiją?" (UUS 77)

Neišvengiamą bažnytinės hierarchijos su popiežiumi viršūnėje būtinybę patvirtina ir Telšių vyskupas J. Boruta SJ interviu "Primityvių prisitaikymų kelias – pražūtingas" (bernardinai.lt, 2011 01 25):

"Vietinės Bažnyčios – vyskupijos – yra dalinės bažnyčios, t. y. Katalikų – Visuotinės Bažnyčios padaliniai – jos yra viena per Petro įpėdinį popiežių ir vieningai veikiančią Apaštalų įpėdinių vyskupų kolegiją. Jei šito nepriimame, su tuo nesutinkame, turime konstatuoti, kad pasiekti tą norimą krikščionių vienybę praktiškai neįmanoma. Be vadovų, turinčių per šventimų sakramentą iš Dievo gaunamą specialią vadovavimui reikalingą malonę, grynai žmogiškų subjektų vadovaujama Bendrija bus draskoma jų skirtingų nuomonių."

Katalikų publicistas T. Viluckas, realistiškai vertindamas ir "nevyniodamas į vatą", griežtai sukritikavo šio interviu teiginius (žr. viluckas.lt/ekumenizmas-pagal-jona-boruta). Nors visi evangelikai šiam Lietuvos Vyskupų Konferencijos Ekumeninių reikalų tarybos pirmininkui visai nepritaria, jie galėtų jam padėkoti už atvirumą ir sąžiningumą.

Bet grįžkime prie Kocho minčių. Visiškai teisinga, kad mes turėtume daug daugiau šnekėtis apie Bažnyčios sampratą. Netgi, kaip matėme, būtinai turėtume. Bet kai Kochas sako, kad "mums reikia bendros vizijos apie Bažnyčios vienybę", tai, atsižvelgus į visą interviu ir Romos bažnyčios mokymą, matosi, kad jis omeny turi regimąją vienybę. Žinoma, evangelikai nėra priešiški regimai vienybei kaip tokiai; jos irgi galėtume ir turėtume siekti. Bet evangelikams visų pirma svarbu tikėjimo vienybė, o tikėjimas būtent yra neregimas dalykas.

Evangelikai laikosi, galima sakyti, minimalistinės vienybės vizijos, kaip CA 7 gerai pasakyta: "tikrajai Bažnyčios vienybei pakanka..." Skirtingos bažnytinės organizacijos yra ir, atrodo, kad išliks. Tai jokia katastrofa. Svarbiausia, kad visose jose Evangelija būtų ištikimai skelbiama žodžiu ir ženklu.

Romos katalikų bažnyčiai, pagal jos sampratą, būtinai reikia plačios, visuotinės vienybės vizijos. Jos netenkina maži žingsneliai, konkretūs, praktiniai tikslai (pvz., socialinės etikos srityje). Šiai bažnyčiai reikia visumos. Įgyvendinant šitą vienybę tokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis labai sunku galvoti apie tikras diskusijas, kompromisus, įsiklausymą ir partnerių supratimą. Nes kertiniai Romos bažnyčios mokymo principai nėra diskusijų objektas: "Dievo norimą vienybę galima įgyvendinti tiktai visiems pritariant visam apreikštojo tikėjimo turiniui. Tikėjimo srityje kompromisas yra prieštaravimas Dievui, kuris yra Tiesa." (UUS 18) Be to, kaip žinoma, visos dogmos nėra ir jokiais būdais negali būti atšaukiamos.

Kai skaitai Kocho žodžius, atrodo, tarsi visi keliai diskusijai ir susitarimui yra atviri. Tik kur jie, tie keliai? Kur tos erdvės, kuriose būtų pakankamai laisvės kompromisams? Bažnyčios institucinė samprata, hierarchinės struktūros, Petro tarnystė – juk visa tai nepajudinama?! Argi ne nuo pat pradžių aišku, kad vienybės vizija neišvengiamai turi būti Romos katalikiškoji?!

Kiekviena konfesija savaip supranta vienybę. Tai visiškai pateisinama. Bet Kocho priekaištas, kad visos tą savo sampratą nori įpiršti ekumenizmo pagrindu, argi nėra būtent tai, ką daro Romos bažnyčia? Nes Romos bažnyčiai nepakanka to, ko siekia evangelikai.

Aptarkime dar vieną mums svarbią mintį, kurią Kurtas Kochas išreiškė interviu laikraščiui "Neue Zürcher Zeitung":

"Čia aš svarbiausia taisykle laikyčiau tai, kad visi vieni kitus priimtų tokius, koks kuris yra, ir nebandytų vienas kitam primesti to, ko neįmanoma suderinti su tikėjimo įstikinimais. Mes neturėtume reformuotiesiems grūsti popiežiškosios valdžios, iš reformuotųjų pusės norėtume tikėtis, kad jie mūsų nevers laikytis vienodos su jais šventosios vakarienės ir mišių sampratos."

Šias mintis skaitant, galima susidaryti vaizdą, kad ekumenizmo pasaulyje jokių rimtų problemų nėra. Atodairos, pagarbos, lankstumo – kiek tik nori. Popiežiaus valdžios taip pat negalima primesti. Nuostabu! Tik, kaip aukščiau pateiktų Romos katalikų bažnyčios dokumentų citatos rodo, Petro tarnystė yra katalikų ekumenizmo sampratos alfa ir omega. Ir Ut unum sint daugelyje vietų skamba labai taikiai: "regiu daugelį krikščioniškųjų bendruomenių degant ekumeniniu troškimu ir girdžiu į mane kreipiamus prašymus surasto primato vykdymo formą, kuri, neatmetant nieko, kas esminga jo misijai, būtų atvira naujai situacijai." (95) Nauja situacija – nejaugi tikrai popiežius nusileis ir ims ieškoti kompromisų su evangelikais? Būtent kad ne! Nes skyriuje prieš tai sakoma (jau citavome):

"Visos Bažnyčios yra visiškoje ir regimoje bendrystėje dėl to, kad visi ganytojai yra bendrystėje su Petru ir per tai vienybėje su Kristumi. Visų Bažnyčių bendrystę Romos vyskupas turi garantuoti galia ir valdžia, be kurių ši tarnyba būtų iliuzinė. Dėl šios priežasties jis yra pirmas tarp vienybės tarnų." (94)

Popiežiaus galia ir valdžia privalo būti išlaikyta. Tai kur tie pasikeitimai, toji nauja sitacija? Kas tikrai nauja – tai retorika! Nauji žodžiai, naujos formuluotės, draugiškesnė išraiška, tai ir viskas. Nes turinys lieka senas, nepajudinamas, kaip Petro uola.

Valdžia. Galios. Štai kas svarbiausia! Jos būtinos vienybei su Roma. Tai atsakymas į klausimą: kodėl taip teisingai kalbama, o veiksmingo ekumenizmo nėra? Ogi todėl, kad nepajudinamu akmeniu vienybės kelyje guli popiežiškoji valdžia. Stačiai absurdiška, kad XIX–XX a., Romos bažnyčiai palaipsniui atsiveriant vienybei ir bendradarbiavimui, lygiagrečiai buvo plečiama ir tvirtinama popiežiaus valdžia. 1870 paskelbta popiežiaus neklystamumo dogma. Po gero šimtmečio, 1983, patvirtinta nauja katalikų bažnyčios kanoninė teisė (Codex Iuris Canonici, CIC), apibrėžianti visą šios bažnyčios veiklą. Visiems pasakytiems ir sakomiems gražiems žodžiams uždėtas sunkus ir nepajudinamas popiežiaus valdžios antspaudas.

Popiežius yra "Kristaus vietininkas ir visuotinės bažnyčios ganytojas čia, žemėje" (tuo "Kristaus vietininko" sąvoka pirmą kartą patvirtinama bažnyčios teisėje); jis turi "dėl savo tarnystės bažnyčioje aukščiausią, visišką, betarpišką ir universalią valdžią, kurią įgyvendina laisvai savo nuožiūra" (Can. 331). Can. 333 § 2 rašoma:

"Popiežius, įgyvendindamas savo tarnystę, veikia kaip vyriausiasis bažnyčios ganytojas, drauge su visais vyskupais ir net su visa bažnyčia; bet jis turi teisę, atsižvelgdamas į bažnyčios poreikius, pats nuspręsti, ar savo tarnystę įgyvendins vienas, ar kolegialioje bendrystėje su kitais."

Tai reiškia, kad popiežius tol veikia kolegialiai, kol jam tai atrodo tinkama. Kolegos vyskupai jo galių neriboja. Jei veikia kolegialiai, tai ši kolegija gali būti tik "kartu su savo vadovu ir niekada be jo, aukščiausios valdžios turėtoja visos bažnyčios atžvilgiu" (Can. 336); šaukti konsiliumą ar kelti apeliaciją prieš popiežių yra draudžiama (Can. 1372); konsiliumo sprendimai galioja tik pritarus popiežiui (Can. 341 § 1); popiežius yra vyriausiasis teisėjas, kuris pats negali būti teisiamas (Can. 1404); be popiežiaus leidimo jokie konsiliumai neturi nei rinkimo, nei sprendimo galios (Can. 336–341); popiežius yra neklystantis visuose mokymo reikaluose (Can. 749 § 1); "prieš popiežiaus sprendimą ar dekretą negali būti keliama prieštaravimų nei skundų" (Can. 333 § 3; apie šiuos klausimus KBK § 883); paskutinio žodžio teisę visuomet turi popiežius, kuria jis gali pasinaudoti kaip tinkamas. Dėl to T. J. Reese popiežių vadina "paskutiniuoju Europos absoliutiniu monarchu", kuris valdo turėdamas "absoliučią legislatyvinę, egzekutyvinę ir judikatyvinę valdžią" ("Inside the Vatican").

Ir ši valdžia nepajudinama. Ji yra didžiausia kliūtis kelyje į vienybę. Dėl to Kocho (ar pirmtako Kaspero) švelnūs žodžiai labai klaidina, nes pats popiežius laikosi nuomonės, patvirtinančios mūsų išvadą. Antai 1984 liepos 12 Ženevoje Jonas Paulius II savo kalboje ekumeninėje Pasaulio bažnyčių taryboje patvirtina: "Ji [katalikų bažnyčia] yra įsitikinusi, kad Romos vyskupo tarnystėje... yra išlaikiusi... regimąjį vienybės centrą ir garantą... Būti bendrystėje su Romos vyskupu reiškia būti regimu ženklu, jog esama bendrystėje su visais tais, kurie išpažįsta tą patį tikėjimą..." Tai tvirtas Romos bažnyčios įsitikinimas. "Ištikimybė Kristui mums draudžia šito atsisakyti". Tiesa, žodžiais čia popiežiškoji valdžia niekaip neperšama; tačiau jais dar kartą patvirtinama, kad "bendrystė su Romos vyskupu" yra būtina ir privaloma.

Reformacijos laikais popiežiai morale bei dvasia kad ir žemiau stovėjo, užtat jų bažnytinė valdžia buvo daug labiau apribota. Dėl to dar daug metų po reformacijos pradžios buvo viliamasi bendro konsiliumo, kuriame ginčytini klausimai pagaliau būtų kolegialiai bei draugiškai išspręsti. Šiandien konsiliumas, greta popiežiaus, jau nebėra aukščiausiasis organas. Aukščiausiuoju pasidarė vien popiežius (būtent konsiliumo nuvertinimas naujojoje bažnyčios teisėje laikytinas rimtu žingsniu atgal; senasis 1917-ųjų teisynas konsiliumą ir popiežių dar laikė lygiateisiais).

Todėl neturėtume leistis užliūliuojami šiandieninės Vatikano (pvz., II susirinkimo) retorikos apie tariamą kolegialumą. Jokio tikro kolegialumo nėra ir negali būti, nes viskas priklauso nuo popiežiaus. Be jo žinios nieko nevyksta (žr. LG 22). Ir LG 25 pabrėžia mokymus, kurie įtvirtinti 1983 katalikų bažnyčios teisėje:

"Šis neklystamumas, kurį dieviškasis Išganytojas panoro suteikti savo Bažnyčiai, kai ji apibrėžia tikėjimo ir dorovės mokymą, aprėpia visą dieviškojo Apreiškimo lobį, kuris turi būti šventai saugomas ir ištikimai perteikiamas. Romos popiežius, vyskupų kolegijos galva, pačių savo pareigų dėka yra neklystantis, kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą (plg. Lk 22, 32), galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo arba dorovės mokymo dalyką. Todėl pagrįstai sakoma, kad jo apibrėžiami dalykai yra nepakeičiami patys savaime, o ne dėl Bažnyčios pritarimo, būdami paskelbti su Šventosios Dvasios pagalba, jam pažadėta palaimintojo Petro asmenyje, todėl nereikalingi jokio kito patvirtinimo ir negalimi apskųsti jokiam kitam teismui."

Maždaug prieš dešimtmetį kai kurie Vokietijos evangelikų vadovai buvo prakalbę apie popiežių kaip "pasaulio krikščionijos atstovą" arba "simbolinę vienybės figūrą", net svarstė apie tam tikrą ribotą popiežiaus tarnystės pripažinimą. Taip darydami, jie omenyje turėjo būtent popiežių kaip tikrą primus inter pares, pirmąjį tarną tarp kitų. Iš tiesų evangelikai niekada nebuvo iš principo nusistatę prieš kokį nors vieną krikščionijos balsą, vadovą, vyriausią vyskupą, ganytoją, sielovadininką. Kas visuomet jiems buvo ir tebėra problema, tai to vienintelio valdžia ir galios. Dėl šios problemos minėtosios bei daugelis kitų evangelikų vadovų minčių liko bevaisės.

Austrų katalikų diakonas J. Fichtenbaueris straipsnyje "Apie širdies ekumenizmą", be kitų dalykų, teisingai pastebi: "Klasikinis ekumenizmas tam tikru atžvilgiu yra atsidūręs akligatvyje..." Anot jo, "Naujasis ekumenizmas prasideda nuo širdžių nuolankumo... Naujasis ekumenizmas atrodo veiksmingas, jei tik yra ryšys ir tarpusavio pasitikėjimas." Fichtenbaueris taip pat teisingai konstatuoja, kad "Bažnyčios vienybė neįmanoma be galios atsisakymo." Tad regis, kad šiuo atžvilgiu katalikų laukia ypač sunkūs, jei apskritai įveikiami namų darbai. Iki tol kalbos apie naująjį ekumenizmą, deja, pasmerktos likti tik gražiais pasišnekėjimais ir niekuo daugiau.

II

Evangelikams dėl namų darbų demokratinimo dalykuose, atrodo, nėra ko jaudintis. Užtat kai kurie kiti reikalai ima taip smarkiai prastėti, kad juos jau greitai gali tekti "nusirašinėti" nuo katalikų. Popiežius Benediktas XVI savo naujojoje knygoje nurodo šią problemą:

"Iš tiesų būtina pastebėti, kad protestantizmas padarė žingsnių, kurie juos, ko gero, labiau atitolino nuo mūsų; tai moterų ordinacija, homoseksualių partnerysčių pateisinimas ir daugiau kitų dalykų. Esama ir tam tikrų etinių nuostatų, susitapatinimų su laiko dvasia, kurie pokalbį apsunkina." ("Licht der Welt", P. Seewaldo interviu)

Kocho pirmtakas kardinolas Kasperas šią tendenciją yra pastebėjęs prieš keletą metų: "Mėginant susitarti senais ginčus keliančiais klausimais, šiandien atsiveria naujų nesusikalbėjimų dėl etinių dalykų. Tai ypač taikytina gyvybės apsaugai, santuokai ir šeimai, žmogaus lytiškumo klausimams. Tai silpnina arba išvis negalimą daro bendrą viešąjį liudijimą." Jis apgailestauja, kad "grįžtama prie liberaliosios teologijos. To padarinys dažnai yra iki šiol bendru laikyto trinitarinio ir kristologinio pamato susilpnėjimas. Tai, ką vadiname bendruoju paveldu, kaip ledynas Alpėse ima tai šen, tai ten tirpti." Todėl kardinolas sako,

"kad privalome iš naujo įsisąmoninti bei sustiprinti mūsų bendro tikėjimo pagrindus. Juk be tikėjimo į gyvąjį trivienį Dievą, be tikėjimo Kristaus dievyste, kryžiaus reikšmingumu išganymui ir Kristaus prisikėlimu visa kita tiesiog pakimba ore. Kas nieko nebežino apie nuodėmės tikrovę bei įpintumą į nuodėmę, tam nusidėjėlio nuteisinimas menkai ką sako arba apskritai nieko nesako." ("Bažnyčios žinios", 2007 Nr. 23; bernardinai.lt, 2011 01 17)

Ledynas tirpsta, o kai kurios didžiosios evangelinės bažnyčios tarytum tikslingai daro viską, kad tik teologinio ir etinio klimato atšilimas kuo sparčiau didėtų. Jau pasiekta tiek, kad Romos katalikų kardinolas turi evangelikams priminti apie nuodėmės tikrovę ir rimtumą – o juk būtent evangelikų pusėje visada buvo griežtesnė nuodėmės samprata.

Kai kurių šalių evangelikai, sistemingai veikdami, baigia šią sampratą išplauti. Antai Vokietijos evangelikų bažnyčios (EKD) sinodas metų pabaigoje priėmė naują kunigų tarnystės įstatymą, įsigaliojusį nuo šių metų sausio pradžios. 39 paragrafe greta santuokos sąvokos įvesta labai miglota "bendro šeiminio sugyvenimo" samprata, kurią aiškina pridėtas komentaras (neįeinantis į įstatymą). Anot jo, esą tokiam sugyvenimui svarbiausia "abipusis ryšys, atsakomybė ir patikimumas". Komentare rašoma, kad "tos pačios lyties sugyventinių partnerystės" esančios lygiavertės vyro ir morters santuokai. Dėl to tokiose partnerystėse gyvenatys tos pačios lyties dvasininkai gali būti paskirti kunigų tarnystei, jeigu jie savo santykius išgyvena tokiu pat pavidalu kaip sutuoktiniai. Šiuo žingsniu bažnyčiose oficialiai atveriamos durys tos pačios lyties partnerystėse gyvenantiems kunigams. Beje, neužmirštama priminti, kad "abu partneriai turi būti evangelikai" (kitaip tariant, anot D. Klenko, "verčiau gėjus negu katalikas").

Bet kadangi, kaip minėta, evangelikai yra pakankamai demokratiški, tai šis įstatymas ir jo komentaras, žinoma, sulaukė ir labai daug priešininkų. Tarp jų ir iškilių asmenybių. Žymus Miuncheno evangelikų teologas W. Pannenbergas biblinį požiūrį į homoseksualų elgesį laiko "vienareikšmiškai daugiau ar mažiau griežtai atmetančiu, o visus biblinius teiginius šia tema be išimties tam atmetimui pritariančius". Panašiai pasisako ir Erlangeno teologijos profesoriai M. Seitzas bei R. Slenczka.

Iškart po įstatymo pasirodymo dar sausį atviru laišku kreipėsi ir aštuoni buvę evangelikų bažnyčios vyskupai (laišką išspausdino savo priede savaitraštis "Zeit"; internete: žurnalas "Salzkorn", 2011/1, http://www.ojc.de ). Anot aštuonetuko, jeigu bažnyčia paiso pagrindinių Biblijos teiginių, tai homoseksualumą ji turėtų laikyti "nenatūraliu ir pažeidžiančiu sukūrimo tvarką". "Iškreipti ar performuluoti pagal norą tokius svarbius Šventojo Rašto teiginius" krikščionijai neleistina ir "tokia, šiandieninio pasaulio gyvenimo būdui pritaikyta praktika Kristaus Bažnyčioje" nėra pateisinama. Be to, vyskupai pabrėžia:

"Iš esmės svarbiausia ne kas kita, kaip tik klausimas, ar evangelikų bažnyčios išliks tvirtai įsitikinusios, jog Šventasis Raštas yra vienintelis pagrindas jos narių tikėjimui ir gyvenimui bei jos ordinuotų kunigių ir kunigų tarnystei bei gyvenimo būdui, ar krašto bažnyčios viena po kitos susitapatinimą su visuomenėje įprastomis gyvenimo formomis palaikys tokiu svarbiu, kad atsisakys arba ims pro pirštus žiūrėti į Šventojo Rašto laikymąsi."

Baigdami buvę vyskupai prideda, "kad su šiuo kunigų tarnystės įstatymo (kaip jis išaiškintas komentare) priėmimu bus blokuojama bet kokia pažanga ekumeniniame dialoge su pasaulio katalikų ir ortodoksų bei kai kuriomis liuteronų bažnyčiomis".

Vyskupai pamini kitas liuteronų bažnyčias. Iš tikrųjų naujieji mokymai smarkiai ardo ir liuteronų bažnytinę vienybę. Antai Švedijos (liuteronų) bažnyčios generalinis sinodas 2005 spalio 27 d. nusprendė laiminti įstatymu įteisintas tos pačios lyties asmenų "registruotas partnerystes". Baltijos šalių liuteronų vyskupai viešame laiške Pasaulio liuteronų sąjungai ir Švedijos arkivyskupui 2006 kovo 6 d. pareiškė, kad Švedijos bei kitų bažnyčių nusigręžimas nuo Biblijos, išpažinimo ir tradicijos reiškia nusigręžimą nuo krikščioniškosios protestantų bendrystės pagrindų, kas Baltijos šalių liuteronus verčia trauktis ir iš tarpbažnytinės bendrystės. Apie pasekmes evangelikų ekumeniniams santykiams rašoma:

"Esame labai nuliūdę dėl to, kaip šis sprendimas pakenkė ekumeninėms pastangoms ir dar labiau nutolino galimybę pasiekti regimą Bažnyčios vienybę bei, mūsų manymu, sumažino pasitikėjimą visa Liuteronų Bažnyčia kitų bažnyčių akyse. Mums sunku suprasti, kodėl homoseksualumo klausimui suteikiama tokia svarba, kad dėl jo aukojama bažnyčios ekumeninė atsakomybė ir silpninama PLS bendrija."
(žr. "Mažumos prieštara (II)", skyrius "Kam tolinatės nuo ekumeninio susitarimo?" ir "Kodėl nesate solidarūs su Pietų bažnyčiomis?")

Bet tarp iškilių evangelikų asmenų esama ir visiškai priešingų nuomonių. Buvęs EKD (Vokietijos evangelikų bažnyčios) vadovas vyskupas M. Kockas nelaiko homoseksualių partnerysčių nusižengiančiomis Biblijai ir jaučiasi tuo visiškai užtikrintas. Jo nuomone, šūkauti neverta, nes traukinys jau nuvažiavo:

"Laikui bėgant, prasivers visos durys. To nesustabdysi. Ir gerai. Nes dabar, kai jau žinome, kad homoseksualumas – vertinant visiškai neutraliai – yra vienas iš žmogaus lytiškumo bruožų, turėtume daryti viską, kad jis būtų ir išgyvenamas – ne slaptai, bet atvirai ir atsakingai." (interviu "FR-online", 2011 01)

Iš tiesų Vokietijoje iš 22 žemių evangelikų bažnyčių devynios jau praktikuoja homoseksualių porų laiminimą; homoseksualių kunigų ordinacija įmanoma visose šalies evangelikų bažnyčiose, tarp jų jau esama 14, kurios leidžia savo dvasininkams apsigyventi kartu su homoseksualiu partneriu parapijų kunigams gyventi skirtuose butuose.

Minėtasis D. Klenkas, kuris yra ir vienos evangelinės bendrijos vadovas, praeitų metų lapkritį katalikų laikraščiui "Tagespost" sakė:

"Tenka konstatuoti, kad lyčių lygybės ir homoseksualumą palaikanti ideologija jau yra giliai įsiskverbusi į bažnyčios kūną. Ji nenumaldomai ardo Biblija grįstą pamatą, ant kurio stovi Bažnyčia. Ekumenizmo atžvilgiu tai reiškia didžiulį pasitikėjimo praradimą. Kalbant apie katalikų bažnyčią, ji, ačiū Dievui, šeimos ir santuokos mokyme absoliučiai aiškiai stovi ant Šventojo Rašto pagrindo."

Jis apibrėžia ir pagrindinę problemą:
"Modernioji bažnyčia nieko nenori girdėti apie Dievo žodį. Ji pati sprendžia, kuo tikėti, o kuo ne. Vien tik iš savo pastangų ji ir gyvena. Iš šios 'kaip noriu, taip darau’ laikysenos akivaizdu, minta ir įsitikinimas esant elitine naujos, geresnės etikos vėliavneše. Etikos, kuri esą ne diskriminuoja, o priima ir toleruoja. Bet tai darydama, ji nustoja galios skirti gerą nuo blogo. Tai pasekmė, kai aiškiai nusisukama nuo biblinės tiesos. Ypač skaudu prisimenant, kad reformacijos bažnyčia yra ypatingu būdu įsipareigojusi Dievo žodžiui."

Daug (nors toli gražu ne visos!) evangelinių bažnyčių bei jų vadovų nebeklauso Dievo žodžio, nepaiso ir savo veiksmais ardo juo grįstą Bažnyčios pamatą, iškelia ir puoselėja savo susikurtus autoritetus. Evangelikai neturi popiežiaus, bet turi stabų, laikomų aukštesniais už Dievo ir Biblijos autoritetą – proto neklystamumas, postmodernioji kultūra.

Šis atsitolinimas nuo tiesos šaltinio kenkia ekumeniniam bendravimui ir atveria naujas fronto linijas, kokių reformacijos laikais visai net nežinota. Kur Kalvinas savo Institutio IV,1,1s aprašo tikros ir netikros bažnyčios skirtumus, kur perspėja dėl "bažnyčios žlugimo", nes apleistas ir paliktas "bažnyčios pagrindas", "pranašų ir apaštalų mokslas"; kur įspėja, jog į "religijos bastioną" veržiasi melas "iškreipdamas visą būtinąjį mokymą" ir klausia "kaip šiam statiniui toliau išsilaikyti, jei griaunamas jo pamatas?", tai šiandien tenka galvoti ne tiek apie Romos bažnyčią, kiek apie gausėjančias netikras bažnyčias evangelikų stovykloje, kurios daro viską, kad sunaikintų ir menkiausią Dievo žodžio tiesa paremtos vienybės galimybę.

LKSB logo