Kai dėl vienų ar kitų priežasčių tenka į renginius eiti vienam, tai prisigalvoji visokių keistų dalykų ir niekad nesi tikras, ar čia jau „stogas važiuoja“, ar čia gal kas nors labai gudraus. Taip ir pakeliui į Knygų mugę. Susigūži pažvelgęs į tą didžiulį iš metalo ir betono nulipdytą „Litexpo“ rūmą. Po to dar labiau susigūži, įsisukęs į vis tankėjantį, nuo stendo prie stendo vilnijantį žmonių srautą. Apima mažutė agorafobija (beje, graikiška agora, iš kurios kilo fobijos pavadinimas, ar nebūtų panaši į mūsų muges?). Šen bei ten šmėsteli koks nors iš matymo pažįstamas literatas. Susižvalgote beveik suokalbiškai (o gal iš „Suokalbio“ jis ir pažįstamas). Žiūrėk, gal net ir pasisveikina. O jei sutiktum tą patį kokiame literatūros festivalyje, kur visi savi, nė nemirkteltų. Bet čia, tarp šitiek žmonių, jūs lyg ir artimesni. Kaip sutikus kaimyną, su kuriuo kasdien prasilenkdami nesisveikinate, kur nors užsienyje. O, koks entuziaztingas bus jūsų pasisveikinimas. Gal dar ir vienu kitu žodžiu persimesite, o gal net ir kavos sutarsite kartu išgerti.

Prisėdu mažiausiai apsėstame ir vaikščiojamame mugės kamputyje, netoli 5.3 salės, kuri šiek tiek primena laidojimo rūmus, o atmosferai paryškinti kažkur iš viršaus oro angomis atkeliauja mistiniai šalčio gūsiai. Žiū, ir Parulskis prieš savo knygos pristatymą vienišas prisėda netoliese. Kažkaip jaukiau pasidaro. Visi mes kartais truputį mizantropai ir sociofobai – gal tai mus ir susieja.

Labiausiai man šitoje mugėje patinka stovėti antrame aukšte ir stebėti visus iš viršaus. Lyg būtum į kokį apžvalgos bokštą įsilipęs. Kaip vabalėliai šurmuliuoja mažyčiai žmonės tarp knygų stendų. Kaip nuo nuovargio išsiliejančios raidės knygos puslapyje. Mirguliuojantys gyvenimo teksto ženklai – štai kas mes esame. Literatūros ir žmonių santykis taip pat nuolat mirguliuoja, kinta. Koks keistas jis šiame didžiuliame rūme iš metalo plokščių, kur tiek daug knygų, bet tiek mažai gyvos literatūros.

Ar nesijaučia vienišos šitos iš lentynų kaip kokie konservai prieš stichinę nelaimę paskubomis grobstomos knygos? O gal tai tik mano vienatvė, projektuojama į aplinką? Tokiose vietose būdamas vienas jautiesi vienišas kaip niekur kitur. Net jei šimto kilometrų atstumu nebūtų nė vieno žmogaus, nesijaustum vienišesnis. Tik vietose, visiškai nepritaikytose individualistams, gali šitaip išryškėti vienatvė. Čia tau ne kokia biblioteka. Čia Knygų mugė! Šventinis jomarkas.

Sutinku poetę Ievą Gudmonaitę. – Keista, – sako ji, – kaip visi nori tas knygas turėti, savintis. Visiškai pritariu jai, o tada pasižiūriu į du pilnus maišelius su leidyklų logotipais savo rankose ir susigėstu. Taip, noriu savintis ir aš. Visą šitą knyginę išmintį ir grožį. Taip fotografijomis kelionėse bandau išvogti vaizdus ir vietas. Bet kaip gera kartais pačiupinėti knygelę. Ištraukti iš lentynos, paglostyti, dar kartą perskaityti atsitiktinai atsiverstą puslapį. Tekstai lyg abstrakcijos sklando kažkur tarp mūsų, o knygos tarytum juos įžemina. Juk mes kūniški, taigi beveik ir daiktiški, trapūs, popieriniai. Ir vis dėlto vienas gražiausių atradimų pasaulyje yra bibliotekos – tiesiog įkūninta dalijimosi idėja. Arba projektas BookCrossing.com – perskaityk knygą, atiduok kitam, o šis perskaitęs tegul siunčia ją dar toliau. Ieva dingsta, ir aš vėl lieku viena, įsukta mugės verpetų, liečiama atsitiktinių žmonių – jų tiek daug, kad neprisiliesti neįmanoma, bet tie atsitiktiniai prisilietimai tik dar labiau liūdina ir tolina mane nuo jų.

Rašau visa tai į užrašų knygelę ir staiga prisimenu: betgi aš visada turiu su savimi teksto galimybę! Net jei ir tos užrašų knygelės ar kokio kito popieriaus pasiėmusi neturiu.

Svarbiausia tekstą parašyti, ne užrašyti. Susikurti sau „kitą“. Ir todėl niekada nesu vieniša. Tekstai – tai tarpininkai tarp žmonių, kurie padeda mums susikalbėti. Tekstai paneigia žodžio „tarpininkas“ lyg ir nevisavertiškumo konotaciją. Iš tiesų jie nėra kažkur tarp, pasiklydę erdvėje ir laike, jie kaip tik čia ir dabar, jie yra jungėjai. Lyg glaistas, užpildantis visus nesusikalbėjimo, nesusiėjimo tarp žmonių tarpus.

Tekstas sujungia rašantį ir skaitantį. Tai du teksto kūrėjai, susieinantys iš skirtingų pusių. Skaitymo ir rašymo procesai labai artimi. Perskaitęs ar užrašęs gerą eilėraštį išgyveni panašų pilnatvės pojūtį. Todėl sėdžiu, rodos, vis dar lygiai taip pat atokiausiame metalo ir betono rūmo kamputy, rašau šitą tekstą, skaitinėju ką tik įsigytas knygas ir jaučiu, kad nesu vieniša. Ir išgyvenu vieną gražiausių pojūčių – kai aš ir tekstas, o su juo ir visas pasaulis, susilieja į vienį.