Kauno dramos teatras turi labai daug mažųjų scenų, tačiau visai nedaug mažiesiems žiūrovams skirtų spektaklių. O šios scenos jiems tikriausiai labai patiktų. Mažas ir jaukus pasaulis pritaikytas vaiko masteliams. Jame nepasiklysi, nes viskas atrodo arčiau ir įgiję ribas. Todėl labai džiugu, kad pagaliau vienas tokių pasaulėlių jau apgyvendintas sceniniais zuikiais ir lapėmis. Spektakliuose suaugusiesiems dažniausiai naudojami specifiniai santykiniai gyvenimo modeliai, kuriuos dar reikia išskleisti iki norimų, gana abstrakčių mentalinių ribų, o vaikams viskas lyg ir pro apverstą žiūroną – imama iš toli ir plačiai pasklidusių erdvių, o tada sutraukiama iki mažajam žiūrovui aprėpiamų matmenų. Ką su tuo veikia vidiniai vaikų dvasios mechanizmai, lieka visiška paslaptis. Tačiau mėginti verta.

Vienas toks rašytojas Liudvikas Jakimavičius, parašęs knygą vaikams „Lapė ir kaliošai“, teigė: „Stengiausi, kad tie siužetai taptų vaikui aktualūs, kad jis kai ką atpažintų ir gautų kokią nors žinią apie pasaulį.“ Visai neaišku, kaip vaikai elgiasi su tetų ir dėdžių pateikiamomis „žiniomis apie pasaulį“, nes jie turi labai individualų ir ypač erdvų savąjį. Tačiau atrodo, kad mažieji ir suaugusiųjų žiniomis domisi – knygas skaito, spektaklius lanko.

Kauno valstybiniame dramos teatre dar visai neseniai pradėtas rodyti naujas spektaklis-muzikinė pasaka „Kiškis pabėgėlis“, pasakojantis apie svetur ieškoti laimės išvykusį smulkųjį miško verslininką kiškį Bernardą, primena kasdien girdimas emigrantų istorijas. Žodžiu, režisierės žiūrovams norima pranešti žinia apie pasaulį parašyta labai didelėmis ir net šviečiančiomis raidėmis. Tiesa, ji šiek tiek nutolusi nuo L. Jakimavičiaus istorijos, kurios pagrindu sukurta spektaklio pjesė. Rašytojas teigė, kad svarbiausias jo pasakojimo moralas ir esmė slypi biblinėje istorijoje apie Kristaus stebuklus su žuvimi ir duona, kuriais pasotino daugybę alkstančiųjų. Istorija apie realius ir menamus stebuklus perkeliama į miško žvėrelių gyvenimo peripetijas ir moko atpažinti tikra nuo tariamo, apsimesto. Kiškis Bernardas prisikišęs ausis lapės įduotų monetų, tačiau „stebuklai“ greitai baigiasi. Kai kam ši istorija primena net improvizuotą verslo vadovėlį vaikučiams... Na, o režisierei Agnei Sunklodaitei labiausiai rūpi namai, gimtinė, tėvynė ir kiti sielos ramybę užtikrinantys dalykai. Tiesą sakant, net ir juos turint anksčiau ar vėliau sielą ima drumsti nerimas, ilgesys ir troškimas ištrūkti, ateina išbandymų ir pervertinimų metas. Tokie laikai ir mintys užklupo kiškį Bernardą, gyvenantį baimėje ir nepritekliuje savo gimtajame miške. Tenka traukti į Vilnių, kuris spektaklyje atrodo dar nerealesnis nei miškas. Dažnai nutinka, kad scenoje, kurioje viskam vadovauja iliuzija, tikroviškos detalės, turinčios priartinti žiūrovą, tampa labiausiai „mistifikuotos“ ir nenatūralios. Na, bet tai, kad šis Vilnius pilnas gyventojų gyvūnų, grąžina jį į deramą spektaklio erdvę. Pakeliui kiškis sutinka bendraminčių ir smagina juos Vilniaus smuklėse savo nuostabiais piniginiais stebuklais. Emigrantai iš Petruškos ūkio – kiaulė Kleopatra, šuo Cezaris, ožys Makedonas – sužavėti tiek stebuklų, tiek didelio spalvingo miesto. Ir čia spektaklio stilistika puikiai pasiteisina – didelio ir judraus miesto iliuzija sukuriama pačiomis minimaliausiomis priemonėmis. Vikriai besikeičiantys ir besitransformuojantys personažai, kurie labai lengvai perima ryškią charakterio ir kalbos stilistiką, kaitaliojamos negausios dekoracijos, garsų kuriamos iliuzijos, net žiūrovų įtraukimas į veiksmą taip pat sukuria „gausos“ įspūdį. Šis sumaniai sudėliotas spektaklio „organizmas“ primena tiksliai veikiantį laikrodžio mechanizmą, o stilistika – mezginį, kuriame viskas išnerta ir sunerta ten, kur reikia. Jokios sumaišties, bėgiojimo ir perdėtų emocijų, kurių neretai pasitaiko spektakliuose vaikams. Sudėtinga, tačiau lengva. Tiesa, mažiesiems žiūrovams tai nerūpi, nes A. Sunklodaitė žino, kad su jais reikia žaisti. Ir žaisti labai rimtai. O šį kartą puikus dialogas mezgamas ir su vaikų tėveliais, nes tos detalės, kurių nesugaudo mažųjų galvelės, kaip tikras teatrinis desertas atitenka vyresniesiems. Visos ironiškos detalės ir šaržuoti veikėjai, primenantys kasdienos vaizdus, kloja skirtingus spektaklio klodus ir niekam neleidžia nuobodžiauti. Net ir aktoriams, kurie bent jau iki šiol vis dar pilni entuziazmo – dūksta ir linksminasi iš peties, užkrėsdami publiką. Ir, žinoma, dainuoja, nes spektaklio režisierė sukūrė dainelių tekstus, kompozitorius Deividas Gnedinas – nuotaikingą, lengvai įsimenamą muziką, kurią iš tiesų gana sunku užmiršti. Prie liežuvio prilimpančios melodijos – geriausias spektaklio variklis, nes jas tenka dar ir namo parsinešti. Aktoriai įrašė dainelių kompaktinę plokštelę, jei kam norėtųsi spektaklį patiems improvizuoti. D. Gnedinas teigė, kad vietoj spektaklio muzikoje įprastų mušamųjų instrumentų įrašęs virtuvės rykais ar sandėlyje surastais seniai nenaudojamais daiktais išgautus garsus – gal todėl dainelėse ir liko tiek daug nuoširdumo.

Atrodo, panašiai dirbo ir spektaklio dailininkė Ramunė Skrebūnaitė. Išskirtinė jos kurta ,,Kiškio pabėgėlio“ programėlė, kurioje vaikai ras nuotykių kupiną stalo žaidimą ir galės tapti spektaklio personažais, pakeliauti emigrantų keliais ir vėl grįžti namo. Scenografija atrodo kaip ką tik atkeliavusi iš jaukių šeimos namų, kuriuose gyvena geraširdė, virbalais apsikaišiusi senelė ir nuolat aplink ją zujantys anūkai. Spektaklyje panaudota gausybė megztų kilimėlių, kuriuos bus galima perkelti ir į kitą spektakliams pritaikytą sceną. Viskas lengvai pakeičiama, naujai pritaikoma, atsegama, užsegama – visai kaip „gerieji“, išradingieji vaikų žaislai, kurie pakeri jaukumu ir begalinėmis galimybėmis. Megztas kilimėlis gali būti miškas, smuklės stalas, troleibusas ir net žemėlapis. Nieko keisto. Puikiausios ausys – mediniai šaukštai, smailiausi ragai – bananai, kurie dar kartą įrodo režisierės ir dailininkės jautrumą. Jos žino, kad geriausi ir įdomiausi vaikų žaislai – namų rakandai. O toks spektaklis – skatinimas kurti patiems.

Tačiau jei aktorius visai netyčia prieš spektaklį suvalgytų savo ragus, galime net neabejoti, kad žiūrovai jį ir taip pažins. Puiki ir subtili vaidyba sukuria gana keistus, tačiau labai įtikinamus veikėjus, turinčius ne tik žvėriškų-gyvūniškų, bet ir labai pažįstamų žmogiškų bruožų. Tie savi gyvūnai nekalba su žiūrovais „pasakiška“, „vaikiška“, perdėm akcentuota kalba, o taip, kaip šnekamasi su žmonėmis. Kiškio istoriją pasakoja aktoriai: Gabrielė Aničaitė, Saulius Čiučelis, Aleksandras Kleinas, Inga Mikutavičiūtė, Neringa Nekrašiūtė, Henrikas Savickis, Artūras Sužiedėlis, Mikalojus Urbonas, Ugnė Žirgulė bei Ridas Žirgulis. Pats svarbiausias kiškis Bernardas turi ir sudėtingiausią charakterį – geraširdis, simpatiškas pagrindinis veikėjas, kuriam pridera vaikiškame spektaklyje būti teigiamam, tačiau pilnas visiems vaikams būdingų paikysčių ir „išdykysčių“, suteikiančių gyvumo ir atpažinimo džiaugsmo. Niekam neteks žiovauti žvelgiant į nuobodžius teigiamus veikėjus, kurie mus moko gyvenimo išminties ir grūmoja pirštu – visi jie tikros ir gana įvairiaspalvės gyvūniškos asmenybės. Net ir ožys Makedonas, niekada neturintis savo nuomonės. Tikri ir nesumeluoti personažai, kurie visi gyvena ir tarp mūsų.

Spektaklio veikėjai pagaliau sugrįžta namo, palieka Vilnių tikriesiems vilniečiams ir sugrąžina žiūrovus prie seno posakio: „Visur gerai, bet namie geriausia.“ Tačiau spektaklio režisierei A. Sunklodaitei, rodos, visai patiko svečiuotis Kaune, todėl ji leido suprasti, kad tai gali būti ir nepaskutinė kūrybinė viešnagė. O jei dar režisierė atvyksta nešina pačiomis geriausiomis Keistuolių teatro tradicijomis ir prisimena vaikus teatre ne vien prieš Kalėdas, galime tik paploti. Bravo.