Zenekos nuotrauka

Tai prof. Pranciškaus Narušio sudarytas 2 CD rinkinys, dedikuotas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros 30-mečiui. Šiuose 1971–2010 m. įrašuose atsispindi ne tik klaipėdietiškos džiazo mokyklos istorija, bet ir išskirtinis jos indėlis į visos Lietuvos džiazo muzikos raidą

20 psl. lankstinukas gausiai iliustruotas nuotraukomis, pateikiama informacija apie Pr. Narušio – KU Džiazo muzikos katedros įkūrėjo ir ilgamečio vadovo – trijų dešimtmečių kūrybinius pasiekimus.

Leidybinis projektas, kurį iš dalies finansavo Kultūros rėmimo fondas, Klaipėdos m. savivaldybė ir Klaipėdos universitetas – ženklus indėlis į Lietuvos instrumentinės muzikos atlikėjų atminimo įamžinimą. Įrašų restauravimą ir galutines korekcijas atliko Kristijonas Lučinskas.

Prof. Pranciškus Narušis. Kelionė į džiazą: 30 metų laisvės ir saviraiškos

„Džiazas – tai visų pirma laisvė ir saviraiška, kurią atlikėjui suteikia improvizacija. Pasaulyje

nėra nieko demokratiškesnio ir laisvesnio už džiazą. Ne veltui džiazmenai yra kaip viena šeima.“ Romas Malinauskas, 2005 m.

1975 metų pavasarį Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Mažojoje salėje įvyko Klaipėdos fakultetų džiazo studijos koncertas. Tai ir buvo pirmieji būsimųjų bigbendo ir diksilendo muzikantų kūrybiniai žingsniai. Dar prieš įsteigiant Estradinės muzikos katedrą, buvo aiškiai matomas orkestrinio dirigavimo (pučiamųjų muzikos) specialybės studentų rimtas požiūris į lengvąją muziką. Jie dalyvavo pirmuosiuose koncertuose, įrašinėjant pirmąsias plokšteles ir darant įrašus radijo studijose. Vieni pirmųjų orkestrinio dirigavimo katedros studentų, pamėgusių džiazo muzikos interpretaciją, buvo A. Lapė, R. Mockus, R. Pečiūra ir kiti.

Visais orkestro gyvenimo periodais, įkvėpdamas muzikantus ir skatindamas orkestro kūrybinį meistriškumą, skambėjo Vytauto Grubliausko trimitas. Jis – jau II laidos absolventas.

Dar studijų metais V. Grubliauskas nusprendė pasirinkti džiazo kryptį. Nuo to laiko V. Grubliauskas „sucementavo“ ne vieną gerą koncertą, įrašą. Jis ir iki šių dienų yra Klaipėdos bigbendo lyderis.

T. Balčytis studijų metais mokėsi ne tik dirigavimo ir klarneto specialybės, bet, kaip populiarus to meto estradinės dainos konkursų laureatas, aktyviai dalyvavo tuometiniuose orkestro koncertuose. Studijų metais su Klaipėdos fakultetų orkestru (dirigentas Pr. Narušis) įrašė plokštelę „T. Makačino dainos“.

Netrukus pasirodo pirmosios diksilendo ir bigbendo plokštelės. Darant įrašus aktyviai dalyvavo gitaristas J. Cechanovičius ir pianistas P. Jaraminas. O S. Šiaučiulio džiazo ansamblis ir jo dalyviai A. Dunis ir R. Malinauskas tampa Estradinės muzikos katedros meninio gyvenimo ašimi. S. Šiaučiulis suburia džiazo kvartetą ir įrašo pirmąją plokštelę „CREDO“ – džiazo improvizacijos. Dėstytojų P. Narušio orkestro ir S. Šiaučiulio džiazo ansamblio repeticijos, koncertai, įrašai ir individualus darbas su studentais subrandino nemaža gabių jaunų specialistų, suformavusių profesionalų žvilgsnį į „saviveiklinį“ (kaip mes vadiname) estradinės muzikos meną. Klaipėdos universiteto absolventai gerokai praturtino lengvosios muzikos raidą Lietuvoje.

Įvairių kursų studentai iš Orkestrinio dirigavimo katedros, 1979 m. įsteigus estradinės muzikos specializaciją, buvo pagrindinė katedros brendimo jėga. Bėgo metai. Bigbendo, diksilendo atlikėjų profesinio meistriškumo augimas atsispindi ne viename koncerte, festivalyje. Natūralu, kad prie pultų ir mikrofonų muzikantai keičiasi, bet vienas kitas sugrįžta vėl. Ypač didelė sėkmė orkestrą lydėjo 1980 metais tradiciniame „Liepojos gintaro“ festivalyje. Žiuri, kuriai vadovavo R. Paulas, jam skyrė net septynis prizus.

1996–2004 m. katedrai vadovavo doc. Vytautas Grubliauskas. Jo dėka Klaipėda tapo pripažintu Europoje džiazo miestu! Doc. V. Grubliauskas yra tarptautinių Klaipėdos pilies džiazo festivalių organizatorius. Šie festivaliai – tai ne vien didžiulė džiazo muzikos šventė, bet ir puiki galimybė plėsti tarptautinius ryšius su daugeliu užsienio institucijų.

Festivalio scena bei gausybė renginių tampa puikia galimybe Džiazo muzikos katedros studentų kolektyvams ir solistams koncertuoti itin gausiai ir reikliai auditorijai, o tai, be abejo, yra būtina ir svarbi sąlyga jauniesiems menininkams bręstant ir augant jų profesiniam lygiui.

1979–2009 m. Džiazo muzikos katedra išleido 153 absolventus. Iš jų 51 – pučiamųjų instrumentų specialybės absolventas, kitų specialybių absolventai: vokalo – 22, fortepijono – 23, gitaros – 26, bosinės gitaros – 14, mušamųjų instrumentų – 9, smuiko – 4, aranžavimo – 3. Klaipėdos universiteto ir „Druka“ leidyklose išleisti doc. Sauliaus Šiaučiulio, prof. Pranciškaus Narušio, doc. Romualdo Malinausko, doc. Vytauto Grubliausko metodiniai darbai. Katedros meninė veikla aprašyta muzikologų Liudo Šaltenio, Olego Sotnikovo, informacija pateikiama enciklopedijose, kompaktinių plokštelių albumuose.

Laikraštis KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS, 2009 m. gruodis, Nr. 10 (144)

Nuo įkūrimo Džiazo muzikos katedroje tebedirbantys prof. Pranciškus Narušis ir doc. Saulius Šiaučiulis atsako į proginius rašytojo Gintaro Grajausko, buvusio katedros auklėtinio, „klausimėlius“.

Džiazo katedra gyvuoja jau 30 metų. Nemažą savo gyvenimo tarpsnį su ja susiejote ir Jūs. Gal jau išdrįstumėte atsakyti: kas vis dėlto yra džiazas?

P. Narušis. Džiazas – alternatyva nuosekliai per amžius besivystančiai akademinei muzikai. Bet galiausiai reikia susivokti, kad muzika viena, tik akademinės muzikos raktas yra bėgimas nuo ritmo, o džiazo – beprotiškas veržimasis į ritmą.

S. Šiaučiulis. Absoliučiai laisva, nesusijusi su įprastais muzikinės kalbos kanonais muzikinio bendravimo tarptautinė forma. Džiazmeno idealas – nepaliaujamas meninis kūrybinis procesas. Į jo gelmes „neria“ drąsiausieji. Dar egzistuoja džiazo pedagogika, ir būtent jai mes visi, pašėlę ir ne tokie pašėlę DM katedros „personažai“ skiriame didžiausią savo gyvenimo dalį. Jaučiame didelę palaimą, kai mūsų absolventai atsiduoda kūrybiniams ieškojimams ir nevengia sunkumų. Pedagogo darbo kūryba mokant džiazo – Dievo pašauktųjų kelias, dažnai spygliuotas, bet neįtikėtinai prasmingas. Džiazas – tai gyvenimo būdas.

Tiek talentingų, laisvų, dantingų, pašėlusių personažų vienoje komandoje anuomet vargiai būtum radęs ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Kokios ryškios asmenybės, kokie spalvingi nutikimai labiausiai įsiminė?

P. Narušis. Gal geriau manyti, kad iš prigimties ryškių asmenybių nebūna – jos išryškėja intensyviai siekdamos to, kas nepasiekiama. Tai pelnoma netausojant apvaizdos dovanoto energijos šaltinio: LR Seimo narys doc. Vytautas Grubliauskas, poetas Gintaras Grajauskas, doc. Romualdas Malinauskas, kompozitorius Rimantas Bagdonas...Tai ir yra spalvingi nutikimai Džiazo muzikos katedros istorijoje.

S. Šiaučiulis. Kažkuris iš mūsų katedros pedagogų galėtų, netgi privalėtų parašyti „Džiazo katedros 30-mečio istoriją“. Joje būtų ne tik sausas, vien oficialiais faktais paremtas katedros dėstytojų ir studentų nueitas kelias, nuveikti darbai, bet ir juokingos istorijos iš mūsų pačių gyvenimo ir koncertinių išvykų (ne tik po Lietuvą). Galbūt tai kada nors išsipildys, gal kada atsiras toks džiazmenas rašytojas.

Kuo skiriasi dabartinė Džiazo katedra nuo anuometinės, tuomet besimaskavusios po neutralesne „Estradinės muzikos“ iškaba? Kokie vyksta pokyčiai ir kur link?

P. Narušis. Yra dvi mokyklos: patirtinis pažinimas ir įprastasis pagrindinių principų perėmimas, edukacija. Jei pradedame nuo pirmosios, jos tarpusavyje glaudžiai susisieja.

S. Šiaučiulis. Kad mes seniai „išaugom iš marškinėlių“, nors ne visi iš mūsų, dėstytojų, tuos marškinėlius ir turėjo (mamoms trūko pinigų)... Iki šiol vaikštom be jų.

Mėgstamiausias Jūsų posakis?

P. Narušis. „Kas slegia – stipru, kas tikra – trapu“. Arba – „Ne viskas gražu, kas kreiva“.

S. Šiaučiulis. „Nei žvyno, nei uodegos“, – kažkaip šiame posakyje jungiasi žvejo biblijos elementai ir svingo formulės paslaptis.

Jei pasaulis staiga išprotėtų ir uždraustų Jūsų instrumentą... – pratęskite.

P. Narušis. Pasaulis jau ir taip pakankamai išprotėjęs – su visais savo instrumentais. Kartais Bethoveno 5-oji simfonija verčia suklusti.

S. Šiaučiulis. Jei pasaulis staiga išprotėtų ir uždraustų mano instrumentą, tapčiau pagaliau laimingu žmogumi. Aš savo kubilą išsėmiau, tad norėčiau lankyti koncertų sales, įdomius dramos teatro ir operos spektaklius bei bendrauti su kitais „nelaimingaisiais“ mano likimo broliais. Pagaliau atsirastų galimybė tapti žmogumi, gyvenančiu menu, o ne... neaiškiu vargo vabalėliu.

W. Hudson, aranž. B. Goodman „Moonglow“