Dariaus Jurevičiaus nuotrauka

Praėjusio amžiaus pabaigoje slemas (pašnekovų prašymu slam‘as bus rašomas kaip slemas – aut. past.) įsitvirtino Amerikoje, o vėliau, tarsi virusas, pasklido kituose žemynuose. Šio naujo reiškinio iniciatorius Marcas Smithas buvo pasirengęs atlaikyti tiek susižavėjimo, tiek kritikos bangas – juk slemosofija iš pamatų sudrebino amžių amžius puoselėtas ir nusistovėjusias poezijos formas. Atėjus slemui, pasaulis atrado „gyvąją“ poeziją ir naują kelią jos pažinimo link.

Lietuvą, kiek atsilikęs nuo Vakarų šalių, slemas taip pat pasiekė. Jau beveik metus vykstančiuose kas mėnesiniuose lietuviškuose slemuose į šalis skraido lapai, dūžta bokalai, į viršų kyla kumščiai, poetai šoka, dainuoja, o vienas slemeris jau spėjo dalyvauti Europos slemo varžybose.


Slemas – iš akmens amžiaus

Visų pirma slemas nėra naujovė, kurią „išrado“ Marcas Smithas. Ne veltui straipsnio įžangoje jį pavadinau „iniciatoriumi“. Preslemį jau galima įžvelgti ir akmens amžiuje.

„Jeigu judame istoriškai, nuo viduramžių, antikos galime žengti didelį žingsnį atgal – į akmens amžių. Tada buvo raiška be teksto: garsai, mimikos, ženklai, judesiai, ūkavimai. Tą sujunk su tekstu ir turėsi slemą“, – sakė atlikėjas, poetas, daugelio slemo Vakarų nugalėtojas Žygimantas „Mesijus“ Kudirka.

Nepaisant gilių istorinių ištakų, kai prieš beveik metus Domas Godosbrolis Raibys „Fluxus Ministerijoje“ sugalvojo rengti jau ne preslemio, o slemo varžybas, mažai kas suprato, kas tai per „daiktas“, todėl netrukus per visas įmanomas informavimo priemones pasklido paties Domo ręsti tekstai, pristatantys naująjį žanrą. Įdomu ir tai, jog Domas nebuvo pirmasis Lietuvoje, kurį sužavėjo slemas. Prieš dvejus metus savo kaimelyje, Šakių rajone, slemą su vaikais ir anarchistais organizavo Trūbadūras BacEvyčia.

„Šovė į galvą užimti nišą su anarchistais. Idėja paprasta – įspirti į užpakalį miegančiai poezijai ir miegantiems poetams“, – apie pirmuosius slemus pasakojo Trūbadūras.

Po kelių dienų jau Vilniuje, Mokytojų namų kiemelyje, Trūbadūras suorganizavo ir oficialiai pirmuoju vadinamą slemą.

Tiesa, tuomet slemas neįgavo pagreičio ir nutilo vos po dviejų varžybų. O dabar vykstančias slemo varžytuves jau galima drąsiai vadinti tradicinėmis (vyksta kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį).


Lietuviškojo slemo ypatybės

Nežinia, kaip geriau pavadinti slemą – žanru, filosofija, o gal tai – visas socialinis judėjimas?

Kalbintų Lietuvos slemo entuziastų teigimu, slemas turi skirtingų bruožų kiekvienoje šalyje – Prancūzijoje vyrauja socialinės temos, Vokietijoje – humoristinės, rusiškasis slemas artimesnis „įprastai“ poezijai, juk ten – gilios poezijos šaknys... O Lietuvoje? Tiksliai pasakyti sunku, nes per kiekvieną slemo varžybų vakarą gali pamatyti skirtingų žmonių, skaitančių poeziją, juos jungiantis bendras bruožas gali būti nebent pati slemo poezija. Visgi lietuviškasis slemas, palyginti kaip kūdikis, kurio forma, pasak Žygimanto „Mesijaus“ Kudirkos, lyg debesis tik formuojasi mums virš galvos ir sunku apčiuopti ką nors konkretesnio.

Lietuviškojo slemo amžius nesutrukdė Lietuvos atstovui dalyvauti Europos slemo varžybose Prancūzijoje.

Interneto balsavime Žygimantas laimėjo antrąją vietą.

O daugiau lietuviškojo slemo ypatybių galėsite surasti planuojamoje išleisti knygoje apie Lietuvos slemerius. Kada? Sekite slemo naujienas.

Slemosofija

Kaip jau minėjau, sunku apibrėžti slemą, tačiau ar apskritai to reikia?

Taip savo slemosofija dalijosi poetas Benediktas Januševičius: „Savo karjeros pradžia galėčiau laikyti 1991 m. Tuomet mokiausi 12-oje klasėje ir sužinojau, kad Lietuvos rašytojų sąjungoje vyksta laisvieji naktiniai skaitymai. Iš tikrųjų tai galėtų būti toks lietuviško slemo prototipas. Ir tada galbūt netgi buvo didesnis kaifas skaityti, nes dabar mes spėliojame, kas tas slemas, skeptikai kaltina amerikietiškos kultūros propagavimu, kas yra paika: tiesiog eini ir skaitai. Jei turi ką pasakyti, eini, skaitai ir tiek. Tai svarbiausia“, – slemas sulaukia ir daugybės kritikos, ypač „įprastosios“ poezijos šalininkų. Jiems tai – paprasčiausias popsas. Tačiau kas yra sleme, ką taip sunku pripažinti, kritikams? Greičiausiai, slemo poezija atrodo pernelyg paprasta ir suprantama, tuo labiau, tokie poetai įpratę poeziją suvokti tik kaip tekstą, sleme – tiek tekstas, tiek išraiška yra neatskiriami dalykai.

Anot Žygimanto „Mesijaus“ Kudirkos: „Tekstą jie perskaito taip, kaip parašė. Ir perskaito jį kaip nusikaltėliai, kaip kaltinamieji, lyg patys sau skaitytų verdiktą. Ir nusistovėjęs tas kažkoks „idealus poetinis skaitymas“, kur gali pamatyti, kaip skaito vyresni. Ir gal iš septyniasdešimtmčio žmogaus lūpų skamba visai pagrįstai ir motyvuotai, bet kai pamatai, kad jaunimėlis perima lygiai tą pačią manierą, atrodo, jie pasensta, net nespėję suaugti. Paprastoje poezijoje žmogus tampa teksto tranzistoriumi, tai yra, išlaiko tokį tekstą, koks jis yra. O sleme raiška gali suteikti turinio tekstui, tekstas nėra vien pats savaime visas turinys. Išraiška – kaip papildomas prasminis lygmuo...“


Su kliūtimis slemas susiduria ne tik išorėje, bet ir viduje. Pasauliniu lygmeniu „žymiausias“ yra Marco Smitho ir Bobo Holmano ginčas – kur „dėti“ slemą – eiti su juo į televiziją, vaikščioti ir skleisti žmonėms ar palikti tik motyvuotajai norinčiųjų ir ieškančiųjų grupei žmonių? Viena vertus, sklisdamas slemas rizikuoja išsikristalizuoti į šablonus ir vietoje dabar suteikiamos laisvės virsti „reikia daryti taip, taip ir taip“, kita vertus – likdamas uždaroje grupėje, slemas nejudės į priekį, nesklis, taip prarasdamas dalelę savo idėjos. Vienos tiesos nebus...

Pasak Domo Godosbrolio Raibio, „slemas yra poezija, kuri kalba čia ir dabar, ir kurią turi suprasti čia ir dabar. Tai taip pat gali būti ir tavo pirmas žingsnis į literatūrą. Pagalvojau, kodėl atsirado repas, galbūt tai valdžios inicijuotas socialinis projektas, smurtui mažinti“ (juokiasi).

Ir visgi slemosofija – nėra taisyklių rinkinys, kuriuo reikia sekti visiems, norintiems sleminti, o slemo poezija nėra „elitinis menas“ – mikrofonas atviras visiems, kurie turi, ką pasakyti.

Patirkite slemą čia ir dabar!