Zenekos nuotrauka

Labas,

nepyk, šią savaitę – trumpai. Nes buvome užimti, nes iš naujo mokėmės geografijos – Tunisas, Egiptas... Ne taip seniai prisidėjo Libija. Spoksom į BBC ir CNN, kuri retransliuoja masių bangavimą... Stebime tą jūrą, stebime vandenyną – neriame dvidešimtį metų atgal, prisimename... Kažkas tvyro ore, kažkas...

Ir pradedame ilgėtis maišto, imame kalbėti karingai, šūkčiodami, kapodami orą, mes irgi norime revoliucijos, norime... Na, gerai, bent kultūrinio maišto, leidžiančio dar pakvėpuoti tuo oru, tokiu nesuvaržytu...

Kaip tik turėtų vėl išpopuliarėti G. Markesas, manau, ir jo „100 metų vienatvės“, ir „Patriarcho ruduo“ – Buendijos, pulkininkas, dėvintis uniformą be skiriamųjų ženklų. Mes tokius dar pamename... Rūškani veidai, nuo jų valios jėgos per tris sieksnius aplink juos tvyro prieblanda... O čia, visą savaitę, tarsi papuolę į miglų miglas... Pilkuma, pilkuma... Kafkiška...

Ir nejučia supratome, kad laikas mus permetė kažkur... Kas mes? Kur mes? Piliečiai be pilies. Piliečiai, norintys patekti į pilį. Aure tenai, kažkur...

Kažkas parodo kryptį. Va, ten nužingsniuosime, užimsime pilį, mes drąsūs, mes teisėtai pikti. Nusipelnėme geriau gyventi... Taip drąsindamiesi pradedame žingsniuoti jos link, mūsų nedaug.

Užtektų suskaičiuoti ant rankos pirštų, šiek tiek primintume tokias keistas figūras, galbūt pieštas neseniai matyto dailininko. Ypač primintume tuos išmestus žaislus iš knygos „Kelionė į Tandadriką“, kurią kadais parašė nuostabi rašytoja. Tai dabar nesvarbu. Mes keliaujame į pilkumoje skendinčią pilį. Ne, mūsų neišlydi jokie angelai, mes patys keliaujame po šiek tiek pažįstamas vietas, kažkur matytas teritorijas.

Mūsų kelyje daug liūdesio, supratimo, kad vaikomės kažką itin efemeriško, apie ką jau kadaise rašyta ir teberašoma šiandien. Nesvarbu, mes keliaujame į pilį. Tarp mūsų galbūt yra apdovanotų, galbūt turim neblogai išmanančių skaitymo džiaugsmus ir nuopuolius bei jo sukeliamą vienatvę ar atpažįstamą aistrą, bet mes nekalbame apie tai.

Žingsniuojam į pilį, o pilis – lyg to ir telaukusi, rodos, žingsniuoja į mus. Štai jau galim įžvelgti jos kuorus. Galim...

Stovim priešais vartus. Ne, jie neuždaryti, prasižioję, lyg lauktų, o gal pražioti. Dairomės – nei kryžių, nei apskritimų, nei kitokių ornamentų, kurie leistų įvardinti pilį kaip mūsų. Kažkas pajuokauja, kad tuoj išeis pasitikti slibinas, kažkas rimtai prisimena, kad yra girdėjęs apie čia (o gal ir ne čia) buvusią karalienę, kažkam atrodo, kad ant pilies sienų turėtų būti įamžintos jei ne medžioklės scenos, tai bent atminimo lentos. Ne, nieko panašaus... Einame per nelygiai grįstą vidinį kiemą – čia tikrai mažoka lankytojų, nepalyginsi su kitomis šiomis dienomis lankytomis vietomis.

Prieiname pagrindinį įėjimą, ir čia durys praviros – suokalbiškai susižvalgome. Pasala? Bet ar ją galėtų parengti tie, kas leidžia tokią gražią muziką, kurią keičia kita – ne mažiau įdomi ausiai. Einame pro menes, kur sienose kabo įvairiausi paveikslai ir, ko gero, dažnai tose menėse vykdavo džiuginantys sielą pokalbiai apie vaizdus šventovėse, apie kūrybiškiausias knygas, buvo klausomasi istorijų apie tolimųjų šalių keliautojus ar tiesiog po koncerto aptarinėjama muzika.

Pilis viduje pasirodė gerokai gražesnė, nei atrodė iš išorės. Kai kurie iš mūsų nusprendė nebeieškoti joje priešų ar okupantų, sakė, kad tai trukdo mūsų vienybei, tad kai užsukome į biblioteką, jie ten ir pasiliko, motyvuodami tuo, jog seniai jau neskaitė tokių gerų knygų. Na, negalėjome pykti – knygų toje bibliotekoje būta tikrai vertingų – ir mūsų geriausiųjų knygų bei gyvybingiausių leidinių, ir veikalų iš kaimyninių šalių, ir net iš tolių toliausių. Kitiems patiko stebėti judančius (o stebukle!) paveikslus ant lubų. Tačiau atspariausieji ir ištvermingiausieji iš mūsų nenusiramino, lipo laiptais į aukštąjį bokštą, pro kambarius, kuriose kadaise poetai skaitė gražiausius žodžius išėjusioms Mūzoms. Visos patalpos buvo gražios, bet tuščios. Keista, visur buvo ištisos galerijos, kuriose pavaizduotos karietos arba, dar įdomiau, prieplaukų brėžiniai, tačiau tų, kurie jomis naudojosi, neaptikome...

Pamename, bibliotekoje netgi radome labai įdomių įrašų apie gyvenimo esmę ir prasmę įvairiausiomis kalbomis: nuo politinės iki paraštinio žargono, tačiau niekur nebuvo parašyta, kur ieškoti šios pilies valdovų...

...ir tik pačiame aukščiausiame bokšte aptikome užrakintas duris. Supratome, už jų ir slapstosi valdovas, pabaisa... 

Išlaužę duris, radome tik kambario kamputyje susigūžusį vaiką, kokie visi mes buvome ir esame savo apleistų savaičių pilyse.

P. S. Pro nedidelį langelį švietė saulė ir buvo girdėti pasaką pakaitomis sekančių balandžių burkavimas. Pavasarėjo...