„…O darbo stalas tebūna Lietuva”. Justinas Marcinkevičius „Donelaitis“. 

Tautą vedė žodžiais

Gal atrodys keista, bet savo straipsnių ciklą apie emigrantus pradedu per lietuvį, kuris neišvažiavo iš savo tėvynės. Per žmogų, kuris tikrai mylėjo Lietuvą. Manau, kad per jį – tarsi lakmuso popierėlį galima pajusti, kas vyksta čia ir svetur: Ispanijoje ir Airijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV, kur tautiečių gali sutikti tiek, kad nebereikia nė mokytis užsienio kalbos.

Kas man buvo, yra ir bus Justinas Marcinkevičius? Pranašas, kalbėjęs nuo Dievo, skelbdamas gėrį, grožį, laisvę, teisingumą. Tautos vedlys ir šauklys, nors nešaukė, kalbėjo tyliai, tik mes šaukiame jo žodžius – gal iš baimės, gal iš laimės, gal norėdami, kad mus girdėtų. Kodėl nebevedė tautos? Suabejojo kaip pavargęs Mozė? Ar pabijojo prarasti savąją nepriklausomybę, įkliuvęs į partijų, struktūrų gniaužtus? Gal jo kažkas neleido į politiką – sąžinė, teisingumas, meilė savo artimiesiems, juk negalėjo jų atsisakyti, kaip tą padarė Kristus.

O juk iš tiesų Justinas Marcinkevičius vedė, tik kitaip, nei įprasta. Be karūnos ir skeptro. Vedė žodžiais, net nesigindamas to, kaip Henrikas Radauskas: „Aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“. Jis vedė, nes jo darbo stalas, kaip ir jo apdainuotojo Donelaičio, buvo visa Lietuva, o jo instrumentas, jo rašiklis, jo kompiuteris buvo Žodis (o juk nuo žodžio viskas ir prasidėjo…).

Justinas Marcinkevičius buvo genialus Žodininkas. Jis nebuvo tas genijus, kuris antikinėje Graikijoje buvo vadinamas demonu, nebuvo apsėstas, todėl jam nereikėjo skandinti savęs alkoholyje, ryti narkotikus, blaškytis po įtartinas vietas su dar labiau įtartinomis kompanijomis (dar tiksliai neišsiaiškinau žodžio „įtartinas“ reikšmių, tikiuosi, jų nebus tiek daug, kaip kad turi senovės graikų žodžiai, tai padarysiu vėliau, o dabar man tiesiog tas žodis patinka savo kvapniu skambesiu).

Užteko lietuviškų žodžių

Justinas Marcinkevičius tiesiog rašė. Negražbyliaudamas, taupiai pasakydamas labai daug. Svarbiausia, kad jam pakako lietuviškų žodžių. Jis neišnaudojo nė šimtadalio tų iš pusės milijono žodžių, kurie užrašyti Lietuvių kalbos žodyne.

Justinui Marcinkevičiui nereikėjo griebtis tarptautinių ar angliškų žodžių, taip kaip dabar daro daugelis. Juk ir anų šimtmečių inteligentija vartojo daug lenkiškų ar prancūziškų, kunigija neišsiversdavo be lotyniškų, o sovietmečiu visi bijojo rusiškų, bet labai gausiai kalbą sūdė tos kalbos keiksmažodžiais, kartais net trijų aukštų, beje, negali be jų ir dabar.

Šiuo metu yra galybė kalbų vienoje kalboje, kartais jų net nepastebime. Čia jau nekalbu apie tarmes, kurias taip gerai išmano profesorius Zigmas Zinkevičius, kuris buvo ir mano profesorius Vilniaus universitete. Dabar mūsų kalboje vietos randa medikų, teisininkų, intelektualų, interneto, gatvės (pasirinkimas itin didelis) ir dar daug visokių kalbų. Bet Justinui Marcinkevičiui jų visai nereikėjo.

Jis buvo tiesiog POETAS. Tikras, o ne apsišaukėlis, kokių dabar pilnos pavartės, išleidusių po 11 ar daugiau knygų, kurių niekas nenori skaityti. Štai taip ir išnaikinami mūsų miškai (tik vieno gailiuosi, kad lietuvių kalba neįteisino šypsenėlių).

Poeto mirtis – naujos eros pranašė?

„Dievas juokiasi iš mūsų planų“, – pasakė Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas per Nacionalinių premijų teikimo ceremoniją.

Didžio tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus mirtis ne tik pakoregavo ministro kalbą, ji sudrebino visą Lietuvą, įrodė, kad iškili asmenybė, pastaruoju metu pasitraukusi į tylos pogrindį, neišdyla iš žmonių atminties, kad Poetas gali būti Pranašas ir savoje šalyje (apie poetų sugebėjimą pranašauti daug kartų girdėjau ir pati įsitikinau per individualius susitikimus, per „Poezijos pavasarius“ bei per „Panevėžio literatūrines žiemas“, kurių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė pati yra tokia).

Poeto mirtis stipriai paveikė žmonių gyvenimus. Taip stipriai, kad viena jo gerbėja pasakė: „Su jo mirtimi pasibaigė mano gyvenimas.“

Manau, kad su Justino Marcinkevičiaus gyvenimu pasibaigė tam tikras Lietuvos gyvavimo (gal šiek tiek ir merdėjimo) etapas ir ateina kitas, jaučiamas jau iš anksčiau, bet dar neįvardijamas.

Tuos naujo etapo ženklus rodo visų keikiama televizija, kurią garsusis viduramžių pranašas Nostradamas išpranašavo prieš penkis amžius ir vadino naujųjų laikų bažnyčia. Tą naują pakilimo, optimizmo, potencialios veiklos bangą žada naujieji talentai, tūkstantmečio vaikai, Lietuvos deimančiukai, kurių ieškoti ragino šviesuolis Juozas Tumas-Vaižgantas. Atėjimas į Pažadėtąją žemę (ar ne veltui taip vadinasi paskutinė Poeto knyga) gal jau čia pat.

Vietoj Rusijos – Panevėžys ir Puziniškis

Poeto mirtis pakeitė mano planus – jau seniai sumanytą straipsnių ciklą „Meilės prisipažinimas emigrantams“ pradėti nuo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Atrodytų, kad tas pasirinkimas keistas. Kodėl ne nuo Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno, Henriko Radausko – garsių egzilio poetų? Kodėl ne nuo Povilo Puzino, Jono Jurašo, Jono Meko ar kito žymaus menininko, gyvenusio ir kūrusio užsienyje?

Tiesa, iš pradžių svarsčiau pasirinkti pirmuoju – Kazimierą Barėną, kuris tarsi visų išeivijos literatų tėvas, leido jų kūrybą Niujorko knygų klube, metraštį „Pradalgės“, „Britanijos lietuvius“.

Vėliau galvojau apie Vytautą Mačernį, kuris betraukdamas į savanorišką tremtį buvo pakirstas atsitiktinės skeveldros ir palaidotas gimtosios Šarnelės kalnelyje.

Staiga supratau, kad tai temai pirmąja pasirinkčiau rašytoją, visuomenės veikėją, visų nuskriaustųjų (talentingų neturtingų jaunuolių, našlaičių ir gyvenimo keliuose paklydusių) globėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Savo darbui ir kūrybai ji pasirinko gimtinę Puziniškį ir arčiausiai jo esantį Panevėžį, nors jaunystėje troško studijuoti universitete, o po to būtų turėjusi išvykti į Rusiją.

G. Petkevičaitė-Bitė buvo viena šviesiausių to meto asmenybių. Be visos kitos veiklos, ji ėmėsi ir politikos. 1920 m. deleguota į Steigiamąjį Lietuvos Seimą, kuriam ir pirmininkavo, vėliau siūlyta į šalies Prezidentus. Tik partijų rietenos atšaldė rašytoją nuo politikos.

Darbščioji Bitė mokė, gydė žmones, rašė viena ir kartu su Žemaite, būrė šviesuolius ir kėlė jų tautinę dvasią. Savo namus Puziniškyje pavertė Lietuvos kultūros židiniu, kuriame lankėsi J. Basanavičius, J. Jablonskis, P. Višinskis, V. Kudirka. Vienas svarbiausių jos darbų – išleisti į mokslus talentingus jaunuolius, todėl, perfrazuojant Juozą Tumą-Vaižgantą, Lietuva Bitei turi būti skolinga ne tik už Žemaitę, bet ir už M. K. Čiurlionį, B. Bučą, J. Zikarą ir daugelį kitų Lietuvos kultūros milžinų.

Kodėl per Just. Marcinkevičių…

Kai jau buvau bebaigianti rašyti straipsnį apie Bitę ir maniau lemtingą Vasario 16-ąją išleisti savo meilės prisipažinimų premjerą į interneto sceną, Dievas pakeitė mano planus ir tarsi patvirtino, kad pirmasis buvo sukurtas vyras.

Ar ne keistas sutapimas, kad Dievas mirties dieną Poetui parinko Vasario 16-ąją, kaip ir tautos patriarchui Jonui Basanavičiui. Kaip ir keista, kad prieš mirtį iš komos trumpam pabudęs Justinas Marcinkevičius paklausė, kiek liko iki Vasario 16-osios. 

Man tai buvo lyg ženklas, kad pradėti reikia nuo Justino Marcinkevičiaus. Kai vienoje situacijoje kuklusis Poetas pasakė, kad gal truputį vertas gražių žodžių, profesorė Viktorija Daujotytė patvirtino: „Vertas“. Profesorės, kurios klausiau studijuodama Vilniaus universitete ir kuri išguldžiusi beveik visų žymiausių šalies rašytojų gyvenimus, klausyti tikrai verta.

Tik labai norėčiau pati būti verta rašyti straipsnių ciklą apie Lietuvą ir jos žmones per emigracijos prizmę. Emigracijos – fizinės ir dvasinės, artimos ir tolimos, trumpalaikės ir visam gyvenimui.

Lietuvių migracijos ir diasporos studijos – toks leidinys, mįslingu pavadinimu Oikos, duoda daug vertingų žinių apie lietuvių bendruomenių istoriją ir šiandienos gyvavimo ypatumus. Lietuva, tarsi Didžioji Britanija, Prancūzija ar Ispanija tam tikrais amžiais, irgi turi savo kolonijas, tik jos visai kitokio pobūdžio. Tačiau lietuvių gyvenimo arealas vis plečiasi, tankumas didėja ir problemų daugėja. Todėl labai keista, kad nuo žemės paviršiaus buvo nušluotas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, kuriame dirbę aukščiausio lygio profesionalai stengėsi kuo geriau spręsti tas problemas įvairiais lygmenimis.

Vieno labai žinomo ir net Lietuvoje pamėgto japonų animacinio filmo „Mirties raštelis“ herojaus Lighto nuolat klausia, per kokį simbolį rašoma jo pavardė, ir jis atsako: „Per mėnulį“. Kitaip net patys jo tautiečiai nesuprastų ir negalėtų užrašyti jo pavardės. Taigi aš savo straipsnelį apie emigrantus ir apie čia, Lietuvoje, likusiuosius noriu rašyti per tautos simbolį –Justiną Marcinkevičių.

Užrašysiu viską raštu, kaip Poetas pageidavo, prašęs jam parašyti, nes skaityti jis mokąs. Šventai tikiu, kad to sugebėjimo Jis neprarado ir dabar. Juk tautos dainiai, pasak profesorės V.Daujotytės, „visada budi ir būna su mumis“.

Poezija lemia likimus

Panevėžietis dainų autorius ir atlikėjas Sigitas Stankūnas su pasididžiavimu ir meile saugo Just. Marcinkevičiaus žodžius, įrašytus į jo albumą: „Mielam Sigitui, prikėlusiam poezijos žodį skridimui, jos džiaugsmą ir skausmą išdainavusiam, su dėkingumu Just. Marcinkevičius“.

S. Stankūnas poeto 70-mečiui skyrė koncertą, kuriame skambėjo dainos, sukurtos pagal Just. Marcinkevičiaus eiles. Tuomet J. Miltinio dramos teatro salėje vos sutilpo visi norintieji. Dabar dainų autorius, išleidęs diskelį „Alegorija su paukščiu“, kuriame įdainuoti Just. Marcinkevičiaus eilėraščiai, organizuoja labiau kamerinius renginius „Menų namuose“, Panevėžyje. Kovo 10 dieną vėl vyks toks renginys, skirtas Poeto gimtadieniui. S. Stankūnas buvo labai iš anksto tą dainų ir poezijos vakarą numatęs ir tikėjo, kad jame dalyvaus ir pats Justinas Marcinkevičius.

Yra daug žmonių, kurių gyvenimui Poeto eilės padarė didelę įtaką. Mano pačios prisiglaudimai prie Justino Marcinkevičiaus kūrybos veikė mano vidinį gyvenimą iš esmės. Kaip sakė Carlas Gustavas Jungas knygoje „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“: „Save aš galiu suprasti tik vidinių įvykių šviesoje“.

Kai Giedra Radvilavičiūtė padovanojo man knygą „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ su įrašytais žodžiais apie paliekančius angelus sargus, mano gyvenimą sudrebino lemtingi įvykiai, kurie pernelyg asmeniški, kad galėčiau aptarinėti viešai.

Justino Marcinkevičiaus eilės iš esmės pakeitė mano sampratą apie poeziją ir poeto misiją. Kai apie tai ginčijomės su studijų drauge Asta, vėliau tapusia vienuole ir pakeitusia savo vardą, Sarbievijaus kiemelyje, Vilniaus universitete, staiga ji tiesiog išsakė poeto eiles apie vyturio plunksną ir giedančius arimus, apie kukuojančius beržynus ir vargų smūtkelį, nuo kurio atsidūsta Lietuva. Ir daugiau nebereikėjo jokių argumentų. (Beje, poetas Rimvydas Stankevičius pavadino Just. Marcinkevičių Rūpintojėliu).

„Pažinimo medis“ įkvėpė mane piligrimystei po Vilniaus bažnyčias, ir ji man iki šiol mielesnė širdžiai už visus maldos žygius po Europos miestų šventoves. Gal tik Ispanijos pačiuose pietuose, mažame miestelyje Mijas, yra maža jauki bažnytėlė uolose, kuri man atrodo pati tikriausia ir kurioje jautiesi labiau namie nei kur kitur. 

Justinas Marcinkevičius padėjo man suprasti, ką reiškia žodžiai. Patys gražiausi ir suprantamiausi man: brolis, tėtis, vaikai, myliu, tikiu, namai, saulė, muzika. Tie, kurių aš dar mokausi ir reikšmes stengiuosi suprasti: meilė, draugystė, menas, katinas, pasaka, obuoliai, Dievas. Tie, kurie man visai beveik nesuvokiami, bet gražiai skamba: aberacijos, akumuliacija, tolerancija.

Pats gražiausias žodis man visuose kontekstuose – kreipinys „Mam“.

Rinkimų kadrilį šoka, kaip kas moka

Sąjūdžio metais visose susibūrimų vietose skambėjo žodžiai iš „Mažvydo“ – „Lie-tu-va“. Just.Marcinkevičius buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, prisidėjęs prie visų keturių kertinių lietuvybės akmenų įtvirtinimo (valstybinės lietuvių kalbos, vėliavos, herbo, himno), vėliau nėjo į politiką. Atsisakė balotiruotis į Prezidentus, nors tauta, be abejonės, būtų juo pasitikėjusi. Tą įrodė ir per 20 metų nedingusi žmonių meilė Poetui – minios per laidotuves, braukiamos ašaros, išsakyti žodžiai.

Kaip beveik neįtikėtinai tas atrodo, stebint rinkimų kadrilį į savivaldybių rinkimus. Šoka visi, kas moka ir kas nelabai. Stebiu situaciją Panevėžyje, kuriame daugiausia praleidžiu laiko.

Neseniai perjungiant TV kanalus sudomino viena komedija, kurios groteskiškos, absurdiškos situacijos man labai priminė šiandieną.

Vienas aferistas, nutaręs užimti miestą, suburia niekšelių, nemokšų komandą ir klausia: „Kuris iš jūsų norėtumėte būti neurochirurgu?“ Visi šaukdami kelia rankas. O pasiūlius psichiatro vietą, entuziazmas dar didesnis. Ar neprimena mūsų šiandienos politinės situacijos, kai veržiamasi į tas sritis, apie kurias suvokimas yra nulinis.

Panevėžio priešrinkiminė situacija turi tam tikrų savų aspektų. Be jau metai iš metų miesto Taryboje matomų veidų, į savivaldą žada grįžti senoji Sąjūdžio gvardija, turinti politinį stažą .Tai ir legendine vadinama, buvusi pirmoji miesto merė po Nepriklausomybės atkūrimo Gema Umbrasienė, ir turįs nemažą Seimo nario patirtį, buvęs pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo miesto Tarybos pirmininkas Gintaras Šileikis.

Dabartinė miesto vicemerė G. Umbrasienė mažiausiai rūpinasi savo įvaizdžiu, nes yra įsitikinusi, kad žmonės apie viską turi spręsti iš darbų ir stengiasi jų nuveikti kuo daugiau. Tačiau abejoju, ar tokios taisyklės galioja Lietuvoje, kur „Žmonių“ Metų žmogumi galima išrinkti Nataliją Zvonkę ( a, bet Kaunas juk buvo išsirinkęs meru Vytautą Šustauską).

Ar bus Proto partija?

Ateina naujų žmonių, kurie neturi praktikos politikoje, bet turi didžiulį įdirbį kitose srityse. Į politiką ateina ir jaunoji karta. Vieni dar delsia rinktis, gal bandydami susigaudyti painiose partijų programose. Visai nieko keisto, juk dažnai jas rašo vienas ir tas pats žmogus. Yra posakis: „Akis gali išversti gali kiekvienas, o išversti knygą – tik vertėjas“. Tas pat ir apie rašymą. Dauguma galvoja, kad visi yra raštingi, tačiau peržvelkite vien partijų sąrašus ir apstulbsite nuo klaidų gausos. O dar labiau nuo pasirinktų simbolių bei pavadinimų drąsos.

Juk reikėjo „drąsos“ pasivadinti tvarka ir teisingumu, bet kelti visišką chaosą. Arba pažadėti prikelti tautą, o paskui pasakyti: „Jūs tikitės Mesijo, o aš – tik atpirkimo ožys.“ Dabar viena partija pasivadino sveiko proto dešiniaisiais ir net smegenų vaizdelį uždėjo ant savo lankstinuko viršelio. Tikėkimės, kad tas simbolis pateisins tautos lūkesčius. Šios partijos ideologinis vedlys prof. Leonidas Donskis viename susitikime yra sakęs, jog prof. Vytautas Landsbergis pralaimėjo dėl neteisingai pasirinktos stilistikos. Tiek simboliką, tiek stilistiką pasirinkti tikrai nėra lengva.

Dabar daug susitikimų rengiantis, Vilniaus knygų mugėje Leonidas Donskis pristatė ir savo naują knygą „Galia, vaizduotė ir atmintis“. Manau, kad ją būtina perskaityti, kaip ir Vytauto Landsbergio ten pristatytas knygas „M. K. Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ ir „Mažoji čiurlioniana“. (Važiavau į knygų mugę su nuostata nusipirkti daugiausia 3 knygas, nusipirkau 27, perverčiau per šias naktis ir nė viena nenusivyliau. Mugėje buvo ir muzikos. Skaitydama dabar labiausiai mėgstu klausyti V. V. Landsbergio „Aš visai nežinau kodėl“, o kai jau miegas merkia akis galima „prisibaigti“ klasikinėmis lopšinėmis, kur skamba ir W. A. Mozarto, ir G. Gershwino, ir G. Sheringo nuostabios melodijos, o žodžius joms parašė puikūs lietuvių poetai: V. Bložė, V. Palčinskaitė, R. Skučaitė.)

Patyręs politikas Juozas Bečelis vienoje radijo laidoje klausė jauno, labai aktyvaus panevėžiečio Karolio Sargūno, kuris suspėja vienu metu vykdyti po kelis kultūrinius jaunimo projektus, kokią partiją jis rinktųsi, šis atsakė „Proto partiją“. Jei išties tokia būtų, į ją galėtų susiburti visi, kurie vertina Protą. Bet kaip jau ne kartą patyriau, pavadinimai kartais apgauna.

Apie ateinančius ir einančius Lietuvos keliu

Šv. Mišios Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje per Vasario 16-ąją tarsi pabrėžė jau minėtos naujos eros pradžią – atėjimo į Pažadėtąją žemę. Šalia vyskupo Jono Kaunecko šįkart nebesibūriavo politikai išėję į Seimą, kurių vardai daug kartų tarti, kurie dabar puikuojasi spaudos fotografų nuotraukose šalia Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės.

Šalia pagrindinio altoriaus vienišos raudonavo aksominės kėdės, skirtos išrinktiesiems. Minia taip ir nedrįso ant jų prisėsti, net vyskupui paraginus. Labai vienišas atrodė Panevėžio miesto meras Vitalijus Satkevičius, kurį politikai ir ne tik jie vis pašiepia buvus tikybos mokytoju ir dėl giedojimo bažnyčios chore. O visai be reikalo, manyčiau.

O naują etapą prognozavo jaunimo pučiamųjų orkestras „Aukštyn“, kurio atliekama didinga sakralinė muzika kilo aukštyn ir sklaidėsi po aukštais Katedros skliautais, ištapytais garsaus dailininko, emigranto Povilo Puzino. Tuo tarpu dirigentas ir orkestro „Aukštyn“ vadovas Remigijus Vilys, apie kurį kolegos sako, jog jis net negyvenamoje saloje suburtų orkestrą, turėjo ne vieną pasiūlymą dirbti užsienyje. Bet jis organizuoja „Vario audras“ tiek Lietuvių dainų šventėse sostinėje, tiek mažuose miesteliuose rengia Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatus Panevėžyje, į kuriuos kviečia orkestrus iš visos šalies ir užsienio. Būdamas Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos prezidentas Lietuvoje, keliauja per Europos čempionatus kaip komisijos narys ir geras idėjas veža į savo šalį.

Kaip jau minėjau, pirmiausia rašau ne apie tuos, kurie išvažiavo, o apie tuos, kurie pasiliko savoje žemėje, kur gyva tėvų kalba, kur reikia į rankas imti arklą, knygą, lyrą ir eiti Lietuvos keliu.

Tokių tikrai netrūksta. Jie nebūtinai turi sklaidytis miesto aikštėse, pasak M. Martinaičio, „labai gražiai fotografuodamiesi“. Žinoma, jie labai gražiai pasipuošę, su visokiais aksesuarais – ryškiais šalikais, skrybėlėmis. Ir, žinoma, su „slaptais ginklais“ – gražiomis moterimis, kurios vyrams visad prideda žavesio.

Keista, kad kai kurie žmonės visai nesistengia kurti savo įvaizdžio, įnikę į savo darbą, politinius debatus ir konkrečius planus.

Todėl visai atsitiktinai įsiliepsnojus menininkų diskusijai: „Kur jie visi buvo Sąjūdžio metu?“, staiga sužinai, kad Panevėžio dailininkų sąjungos pirmininkas, Paįstrio J. Zikaro vidurinės mokyklos dailės mokytojas Tomas Rudokas sausio 13 dieną Vilniuje Nepriklausomybę gynė pirmose gynėjų gretose ir viena močiutė jam net baltą Marijos skulptūrą, parsivežtą iš Italijos, įdavė. Grįžęs į Panevėžį, jis užsirašė į savanorius ir kelias savaites saugojo Telefono-telegrafo stotį. Valgyti jam nešdavo brolis Girmantas, taip pat žinomas dailininkas. T. Rudokas visai nenorėjo leistis į prisiminimus, svarbiausia, kas jam įstrigo: „Mama verkė“.

Šv. Agotos duona saugo nuo pikto

„Man reikia nuo tėvo stalo duonos juodos paragauti... Kaip tikinčiajam, kurs privalo ramybę ir Atlaidus gauti“ (Just. Marcinkevičius).

Išvažiuojantiems į užsienius pirmiausia norisi įdėti duonos, kad nepamirštų jos kvapo. Ir skonio. Duonos, kuri apsaugotų visose nelaimėse. Tokia yra šv. Agotos duona, apie kurios stebuklingą galią pasakojamos legendos . Jau minėtas dainų autorius ir atlikėjas S. Stankūnas sakęs, kad Agotos duona išgelbėjo gyvybę baisioje avarijoje.

Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Ryšių su visuomene specialybės absolventės sumanė gražią akciją – Kauno oro uoste dalyti išvykstantiems į užsienį šv. Agotos duoną.

Studentės, organizavusios šią  pilietinę akciją, turėjo tikslą – dar kartą  atkreipti valdžios dėmesį į emigraciją, kaip nebylų protestą prieš valstybės neįgalumą ir pademonstruoti savo pritarimą išvykstančiųjų pasirinkimui. Akcijos organizatorės siekė priminti, kad žmonės patys turi pasirūpinti savo gerove, nes tie, kurie žada tai daryti, po rinkimų savo pažadus pamiršta.

Gaila, kad išradingos studentės susidūrė su nenumatytais sunkumais – pasirodo, norint net tokią patriotišką akciją surengti, reikia iš anksto pasirūpinti visokiais leidimais. Į oro uosto patalpas jos nepateko, bet turėjo galimybę šv. Agotos duoną, į drobinius maišelius įdėtą, padalyti išvykstantiesiems oro uosto prieigose. Žmonės su pagarba ir dėkingumu priėmė šią dovaną, sakė esą sujaudinti ir nustebinti.

Tikima, kad pašventintas duonos gabalėlis saugo nuo nelaimių ir nugali bet kokį blogį. Ypatingai šv. Agotos duonos galia kliautasi ginantis nuo gaisrų, o toli iškeliaujančiajam į baltą skepetą būtinai buvo įvyniojama šios stebuklingos duonos kriaukšlė – kad saugotų kelionėje ir laimingai parvestų namo. To paties buvo linkima ir išvykstantiems emigrantams.

„Šią idėją inspiravo keletas aspektų: grėsminga socialinė ir ekonominė situacija, skaudi vaikino iš Tauragės nelaimė, tragedijos vaikų, kurių tėvai išvykę į užsienį, bei akivaizdi realybė, kad Lietuva nebeemigruoja, bet evakuojasi“, – teigė akcijos rengėjos Alma Stočkuvienė, Laima Lapėnienė, Regina Vilčinskienė, Dalė Samuolienė, Erika Dankisaitė, Vilma Dichavičienė.

Pasak jų, pritardamos išvykstančiųjų pasirinkimui, jos nepritaria emigracijai, tačiau išreiškia didelį nusivylimą tokiu valstybės požiūriu į savo šalies gyventojus.

Meilės prisipažinimas

Prieš išvykstant į užsienį, žmonėms aš rekomenduočiau pirmiausia apsilankyti Panevėžio kraštotyros muziejaus programoje „Laiko ratas“.

Ne vien todėl, kad jie sužinotų, kokia svarbi lietuviui duona – ją pirmiausia gelbėdavo iš gaisro, bet ir todėl, kad persikeltų į senąjį Lietuvos kaimą, dėvėtų to meto drabužius, įsigyventų į jo buitį ir būtį. Vyrai pjautų malkas, moterys žlugtų žlugtą, o paskui visi kartu šoktų ir dainuotų.

Žinoma, kartu susėstų prie bendro stalo namuose (ne kavinėje ir ne prie kompiuterio) ir visi pasidalytų savo džiaugsmais ir rūpesčiais, Išsakytų savo nuoskaudas, pasidalytų laimėjimais. Ir nebūtų jokio pavydo, apkalbų, tik Meilė ir Supratimas.

Argi tikrai to trokšti gali vien maksimalistai? Argi tai tik Utopija (ak, tas Tomas Mooras, kaip jis man patinka ir aš juo beveik tikiu).

„Aš ėjau prieš saulę, o juk tu man seniai su saule susiliejai“. Tuos žodžius Justinas Marcinkevičius skyrė savo mylimai žmonai, o aš noriu skirti visiems savo mylimiems žmonėms emigracijoje, ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, Azijoje , o ypač Tekančios saulės šalyje. Žiūrėkite į tai kaip į Meilės prisipažinimą.

P. S. Visas Just. Marcinkevičiaus eiles citavau iš atminties, todėl atsiprašau už klaidas.