Kun. Kęstutis Dvareckas. Tėvo rankose
Kai gyvenimas teka ne ta vaga, kuria norėtume, kai įvykiai klostosi ne pagal mūsų valią, puolame ieškoti Dievo pagalbos ar net kaltinti jį. Tačiau ar teisinga Dievą įsivaizduoti kaip mums skolingą darbdavį, klausia kun. Kęstutis Dvareckas, aptardamas Mk 6, 24–34 ištrauką.
Autorius yra priklausomų asmenų reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ pradininkas ir vadovas.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Ne tik paukščiai .Dievas paaukojo savo Vienatinį Sūnų.Arba Holokausto laikais negelbėjo savo išrinktajai tautai.Mes tegalime tik konstatuoti,kad nesuprantame Dievo.Per visą savo istorijos trukmę žmonija tik tiek suspėjo suprasti kad mus supa be galo didelis kosmosas su begaline įvairove.O juk Dievas dar didesnis.Dievas-kosmoso architektas.Toli,dar toli iki Dievo supratimo.
Gražbyliavimas apie Gerąjį Tėvą.... Paukščiai saugomi, lelijos gražios. Lietuvoje per šalčius iššąla daugybė paukščių. Lietuviškais paukščiais Dievas nesirūpina.
bertukas, kalbėk tiesiai, kam tos užuominos. Nerandu čia jokio nemo:) gal gali laiką nurodyti, kad suprasčiau, kas iš jūsų nemo?
Roma, į šį klausimą tau išsamiai atsakė nemo. Nebėra ko pridurti. Įsiskaityk ir permąstyk savo teiginius.
Manau,žmoniją galima sulyginti su mažu vaikeliu,kuris jau pradėjo vaikščioti,bet kurį reikia saugoti,kad nenusiristų nuo laiptų.Mes jaučiame Dievo globą,bet per mažai išsivystę,kad suprastumėm.Labai jau dideli Dievo veiklos mąstai.Mes gi matome visatoje atstumus kuriuos net šviesos greičiu įveikti reikia milijonų metų,mes matome visatoje procesus,kurie trunka milijonus metų.Taigi supraskime,kad visa žmonijos istorija mikroskopiškai trumpa palyginus su mus supančiu pasauliu.Susitaikykim su mintim,kad esam per maži ir atsiduokim Dievo globai.
Na iš tikro, tie Dievo keliai nežinomi! Prieš kelis metus žiūrėdama žinias apie su narkotikais pagautą kunigą, galvojau - kas per žmogus, kunigas, o su narkotikais prasidėjęs, iš neturėjimo ką veikti, iš pinigų pertekliaus, atrodė man, kad jis išsityčiojo iš visko, iš ko tik galima išsityčioti švenčiausio. O dabar klausau jo pamokslą, ir viskas viduje sukyla, sukunkuliuoja, atrodo žodžiai paprasti, bet ta jėga už tų žodžių tokia stipri, tokia galinga, taip paliečia. Ir ką aš galiu pasakyti... Tik nusišypsoti. Taip Dieve, mes menki kvaili žmogeliai, ne mums kitą teisti, ir ne mums Tavo kelius žinoti.
Išklausiau. Būti su Dangaus Tėvu, tai žinoti, kad visi netikri tėvai kada nors atkris. Baigsis ,tėvai', kurie nesupranta, kad nesupranta ir galvoja, kad negali būti, ko jie patys nepatiria ir nesuvokia. 'Tėvai', apsimetę dievais ir žalojantys kitus Dievo vaikus, savo nevaržoma buka valdžia. Visa tai dažniausiai praeis. Nors jie patys apie save taip dabar ir negalvoja. Kai kurie praeis net patys sau.
Būti Dievo vaiku - tai turėti viltį Jame. Žyd 11,1: 'Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.'
Man pasiekiami tik komentarai, šis grotuvas sunkiai groja, taip pat ir kun. Kęstutį:).. Pabandysiu rytoj.
> Dievas yra tobuliausia ir geriausia, ką MES turim, nes Dievo karalystė yra MUMYSE.