Šis tekstas yra skelbiamas šio autoriaus rinktinėje "Žmogus prasmės akivaizdoje", kurią iš vokiečių kalbos išvertė Austėja Merkevičiūtė, o lietuviškai išleido leidykla "Katalikų pasaulio leidiniai".

Į pa­sau­lio pro­to­ko­lą „užrašoma“ vis­kas, mū­sų gy­ve­ni­mas, mū­sų kū­ry­ba, mei­lė ir kan­čia; vi­sa tai įtrau­kia­ma į šį pro­to­ko­lą ir „išsau­go­ma“, išlie­ka ja­me. Tai­gi pa­sau­lis anaip­tol nė­ra ran­kraš­tis, juo­lab „užšif­ruo­tas“ ran­kraštis, kaip re­gi­si di­džia­jam eg­zis­ten­cia­liz­mo fi­lo­so­fui. Ne, pa­sau­lis nė­ra ran­kraš­tis, ku­rį tu­ri­me (ir ne­ga­li­me) iššif­ruo­ti, – priešin­gai, pa­sau­lis yra pro­to­ko­las, ku­rį pri­va­lo­me pa­dik­tuo­ti.

Šis pro­to­ko­las ku­pi­nas dra­ma­tiz­mo. Juk, pa­sak Mar­ti­no Bu­be­rio, dva­sios gy­ve­ni­mas vyks­ta ne mo­no­lo­go, o dia­lo­go for­ma. O mes pa­tys ar­gi ne­įsi­ti­ki­no­me, kad kaip tik gy­ve­ni­mas mums nuo­lat pa­tei­kia klau­si­mus? Ar vis dar ne­aišku, ko­dėl pa­sau­lio pro­to­ko­las ku­pi­nas dra­ma­tiz­mo? Juk šis pro­to­ko­las – tai ir mū­sų gy­ve­ni­mo pro­to­ko­las, ir mū­sų gy­ve­ni­mas ga­lų ga­le yra ap­klau­sa, nes gy­ve­ni­mas mums nuo­lat pa­tei­kia klau­si­mus, mes nuo­lat at­sa­ko­me į gy­ve­ni­mo klau­si­mus – išties, gy­ve­ni­mas yra klau­si­mo ir at­sa­ky­mo rim­ty­bė.

Pa­sau­lio pro­to­ko­lo ne­įma­no­ma pa­nai­kin­ti, – tai mū­sų pa­guo­da ir vil­tis. Ta­čiau jo ne tik ne­pa­nai­kin­si, jo ir neištai­sy­si, o tai – per­spė­ji­mas ir pri­mi­ni­mas. Sa­kė­me, kad to, kas bu­vo, ne­pašalin­si iš pa­sau­lio; ar tai nė­ra per­spė­ji­mas, kad ne vis­ką rei­kia įkur­din­ti pa­sau­ly­je?

Pa­mė­gin­ki­me ženg­ti dar vie­ną žings­nį. Kas­kart, kai ta­ria­mės išlošę lai­ko, šį iš­lo­šį su­vo­kia­me taip: ką nors pa­vy­ko ati­dė­ti at­ei­čiai. Ta­čiau da­bar ži­no­me, kad išlošia­me „lai­ko“ ar­ba išlošia­me lai­ko „sau“ kaip tik priešin­gu at­ve­ju, kai, užuot ką nors ati­dė­ję at­ei­čiai, išgelbs­ti­me pra­ei­čiai. 

O jei lai­kas pra­bė­go? Jei žmo­giška bū­tis „pra­bė­go“, nu­sru­ve­no iki pa­bai­gos? Taip at­si­tin­ka mirštant. Mir­tis vis­ką su­stab­do, nė­ra nie­ko, ką ga­lė­tum tvar­ky­ti sa­vo nuo­žiū­ra; žmo­gaus ži­nio­je nė­ra nie­ko – jam ne­pa­val­dus nei kū­nas, nei sie­la; psi­cho­fi­zi­nis pra­ran­da­mas vi­siškai. Te­lie­ka sa­vas­tis, dva­si­nė sa­vas­tis. Po mir­ties žmo­gus ne­be­tu­ri – jis ap­skri­tai nie­ko „ne­tu­ri“, jis tik „yra“, bū­tent yra sa­vas­tis.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad mirš­tan­čiam žmo­gui, tar­ki­me, nuo kal­no į pra­ra­ją krin­tan­čiam al­pi­nis­tui, prieš akis, tar­si ki­no pro­jek­to­riaus ro­do­mas, ne­pa­pras­tu grei­čiu pra­bė­ga vi­sas gy­ve­ni­mas; ga­lė­tu­me pa­sa­ky­ti, kad mir­da­mas žmo­gus pats vir­to fil­mu. Žmo­gus ta­po sa­vo gy­ve­ni­mu, nu­gy­ven­tu gy­ve­ni­mu; jis yra sa­vo pa­ties is­to­ri­ja, jam nu­ti­ku­si ir jo su­kur­ta. Ati­tin­ka­mai jis yra sa­vo pa­ties dan­gus ir sa­vo pa­ties pra­ga­ras.

Taip at­si­ran­da šis pa­ra­dok­sas: žmo­gaus pra­ei­tis iš tik­rų­jų yra at­ei­tis, ku­riai jis tu­ri bū­ti pa­si­ren­gęs (Gy­ve­nan­čiam žmo­gui yra pra­ei­tis ir at­ei­tis, mirð­tan­èiam në­ra at­ei­ties, tik pra­ei­tis; o mi­ru­sy­sis yra jo pra­ei­tis.) Mir­ties aki­vaiz­do­je žmo­gus ne­be­tu­ri gy­ve­ni­mo, jis pats yra gy­ve­ni­mas. Mū­sų jau ne­tu­rė­tų trik­dy­ti tai, kad gy­ve­ni­mas, ku­riuo žmo­gus da­bar „yra“, – bu­vęs gy­ve­ni­mas; juk žino­me, bu­vu­si bū­tis (Ge­we­sen­sein) ap­skri­tai yra tik­riau­sia bū­ties for­ma.

Ta­čiau bu­vu­si bū­tis iš tik­rų­jų yra bu­vu­si ne eigos veikslo Imper­fec­tum, o įvykio veikslo Per­fec­tum pras­me. Juk gy­ve­ni­mas da­bar užbaig­tas – jis „yra“ tik kaip užbaig­tas. Jei lai­kui bė­gant, gy­ve­ni­mui ei­nant, kas­kart į pra­ei­tį nu­ei­na tik pa­vie­niai įvy­kę fak­tai (faits ac­com­plits), – kaip smil­te­lės, by­ran­čios per smė­lio laik­ro­džio siau­ry­mę, – da­bar, po mir­ties, į pra­ėju­sią bū­tį (Ver­gan­gen­sein) nu­ke­lia­vo vi­sas gy­ve­ni­mas, vi­siškai įvy­ku­si (par-fait ac­com­pli) gy­ve­ni­mo vi­su­ma.

Tai­gi išsyk at­si­ran­da ir ant­ra­sis pa­ra­dok­sas, net dvi­gu­bas: tai, ką pa­tei­kia­me pa­sau­liui, įkur­din­da­mi pra­ei­ties bū­ty­je (Sein der Ver­gan­gen­heit), pir­miau­sia yra pats žmo­gus, pa­tei­kian­tis sa­ve pa­sau­liui, įkur­di­nan­tis „sa­ve pa­tį“ pa­sau­ly­je; an­tra ver­tus, jis įkur­di­na­mas pa­sau­ly­je ne gi­mi­mo aki­mir­ką, tik mir­da­mas jis įkur­di­na pa­sau­ly­je pats sa­ve.

Šie pa­ra­dok­sai nu­stos mus ste­bin­ti pri­si­mi­nus, kad tai, ką (pats) žmo­gus mir­da­mas įkur­di­na pa­sau­ly­je, yra sa­vas­tis. Juk sa­vas­tis iš tik­rų­jų nes­ti, ji vi­sa­da tik „tam­pa“. Ji ap­skri­tai ne­ga­li „bū­ti“ ki­taip, tik ta­pu­si, bū­tent ta­pu­si užbaig­ta. O užbaig­ta ji tė­ra mir­ties aki­mir­ką.

Žino­ma, „į ka­pą ne­nu­si­nešime nie­ko“; ta­čiau ar gy­ve­ni­mo, ku­rį nu­gy­ve­no­me, iki ga­lo nu­gy­ve­no­me kaip tik mir­da­mi, vi­su­ma nė­ra kažkas, kas išlie­ka ana­pus bet ko­kių ka­pų, kaip tik ana­pus jų ir išlie­ka? Išlie­ka ne tik ne­pai­sant dū­lu­mo, išsau­go­ja­ma kaip tik pra­ėju­sio­je bū­ty­je?

Be abe­jo, kas­die­ny­bės žmo­gus nuo­lat klai­din­gai su­vo­kia mir­tį. Kai su­čirš­kęs žadin­tu­vas iš­gąs­di­na mus, nu­trauk­da­mas sap­no gi­ją, „ža­din­tu­vo dir­gik­lį“ su­vo­kia­me kaip siau­bin­gą įsi­ver­ži­mą į sap­no pa­sau­lį: sap­no užliū­liuo­ti ne­nu­ma­no­me, kad jis žadi­na mus tik­ra­jai mū­sų bū­čiai, die­nos pa­sau­liui. Ar ne pa­na­šiai nu­tin­ka mirš­tan­čia­jam? Ar mes, mir­tin­gie­ji, ir­gi ne­iš­si­gąs­ta­me mir­ties? Ar ne­klys­ta­me ne­su­vok­da­mi, kad ji pa­ža­di­na mus tik­res­nei, re­a­les­nei mū­sų pa­čių tik­ro­vei?

O švel­ni mus žadi­nan­ti ran­ka? Kad ir kaip švel­niai ji ly­tė­tų, mė­gin­da­ma nu­gin­ti mū­sų mie­gą, ne­jau­čia­me jos švel­nu­mo, ne, jau­čia­me tik siau­bin­gą įsi­ver­ži­mą į mū­sų sap­no tik­ro­vę; mir­tis, pe­ri­man­ti iš mū­sų gy­ve­ni­mą, ir­gi tam­pa kažko­kiu mus ištin­kan­čiu siau­bu, ir var­giai nu­jau­čia­me, kiek ge­ro ji mums lin­ki...