Alfredas Bumblauskas, Boris Čerkas, Ihar Marzaliuk. Žalgirio mūšis – tautų mūšis. Iš ukrainiečių kalbos vertė Vasilis Kapkanas (išskyrus A. Bumblausko tekstą). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011. – 272 p.

Ši knyga – tai 600 metų senumo įvykių, esmingai lėmusių Europos istorijos raidą, aprašymas. Žalgirio mūšyje į kovą stojo kelių šalių kariuomenės – Vokiečių ordino, Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, į kurios sudėtį XV amžiuje, be Lietuvos, įėjo dalis dabartinių Ukrainos ir Baltarusijos žemių.

Leidinys ypatingas tuo, kad knygos skaitytojas išgirs trijų tautų balsus – Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos. Šį tribalsį pristato trys autoritetingi mokslininkai istorikai: lietuviškąją įvykių koncepciją pateikia Alfredas Bumblauskas, baltarusiškąją – Ihar Marzaliuk, ukrainietiškąją – Boris Čerkas.

Alfredas Bumblauskas. „Žalgirio atmintys ir užmarštys

Pradėkime nuo paprasčiausio fakto: daug kur, taip pat ir mokykliniuose vadovėliuose, prie 1410 metų liepos 15 osios yra pažymėtas mūšis. Tiesa, vadinamas jis labai įvairiai: Tannenbergu (pagal pralaimėjusio Vokiečių ordino tradiciją), daug kur Grunwaldu (pagal nugalėjusių lenkų tradiciją), lietuviai išsivertė į Žalią girią – Žalgirį, o kai kur Rytų slavų kraštuose jis neretai vadinamas kaip ir viduramžių rusų metraščiuose – Dombruvno mūšiu (pagal mūšio laukui artimesnį didesnį miestą).

Paprastai sakome – tai tautų mūšis, nes iš tikrųjų abiejose kariaujančiose pusėse būta tikro tautų katilo. Lenkijos karalystės ir LDK kariuomenėse, be lenkų ir lietuvių, būta ir Rusios žemių (Ukrainos ir Baltarusijos) karių, taip pat vasalų ar sąjungininkų – totorių ir moldavų, samdinių – čekų ir moravų. Samdiniai ir svečiai tokiu tautų katilu darė ir Vokiečių ordino kariuomenę. Joje buvo vengrų, tų pačių čekų ir moravų, Vakarų Europos riterių iš įvairių vokiečių kunigaikštijų, Burgundijos ir Prancūzijos. Siekis šią bataliją supaprastintai parodyti kaip vokiečių ir lenkų, o juo labiau germanų ir slavų, pasaulių mūšį, yra labai tolimas nuo tikrovės. Juk ne paslaptis, kad sąjungininkų kariuomenėje turėjo būti vokiečių iš Lenkijos miestų, o lietuvių giminaičių prūsų būta Vokiečių ordino kariuomenėje.

Prisiminimai apie Žalgirį ilgai turėjo tarnauti besiformuojančių moderniųjų tautų idėjiniams poreikiams, o kartais net imperiniams tikslams. Visą XIX amžių lenkai idėjiškai kovėsi su savo valstybės naikintojais ir pasidalintojais vokiečiais, o vokiečiai, I pasaulinio karo metu kariaudami su rusais, siekė Žalgirio revanšo – taip atsirado Prūsijoje net „antrasis“ Tannenbergas (1914 metų rugpjūčio 26–30 dienomis Vokietijos ir Rusijos armijų mūšis Rytų Prūsijoje, prie Tannenbergo, taigi beveik ten pat, kur 1410 aisiais įvyko ir „pirmasis“).

Rusijoje XIX amžiuje iš Žalgirio dažniausiai buvo atsimenami tik Smolensko pulkai. Jų pakako ir Stalinui, kuris rengdamasis karui su Vokietija, pradėjo plačiai eksploatuoti Žalgirio temą (kartu ir 1242 m. Ledo mūšį), kaip Europos Rytų konflikto su Vakarais ištakas. Tačiau visais šiais atvejais būdavo užmirštama, kokiai valstybei šie pulkai priklausė. XV amžiuje Smolenskas tuo metu minimas kaip LDK priešakinė pilis (jo herbą Vytautas įdėjo net į savo antspaudą) ir jis nebuvo nei Rusijos (tokios dar apskritai nebuvo), nei Maskvos valstybės (iš kurios vėliau radosi Rusija) dalis. Jei LDK ir buvo prisimenama, ji buvo minima kaip rusų valstybė, atsisakant įžvelgti ne tik lietuvių, bet ir ukrainiečių bei baltarusių protėvių vaidmenį šioje valstybėje.

Tendencija menkinti LDK vaidmenį išliko iki pat šių dienų net ir broliškoje lenkų istoriografijoje. Tiesa, joje, regis, nebekartojamas Henryko Sienkiewicziaus vaizdinys iš jo romano Kryžiuočiai (1900 metais), išpopuliarintas Aleksanderio Fordo to paties pavadinimo filme (1960 metais), apie meškenas dėvinčius ir kuokomis besikaunančius lietuvius. Tačiau ir toliau nekritiškai remiamasi XV amžiaus antrosios pusės kronikininku Janu Dlugošu, paskelbusiu apie Lenkijos pergalę ir LDK kariuomenės pralaimėjimą bei panišką bėgimą iki pat Lietuvos. Net jei LDK kariuomenė minima trofėjų dalybose ar net baigiamojoje mūšio fazėje, vis tiek trims šimtams totorių suteikiama daugiau garbės nei visai Vytauto kariuomenei, kurios sudėtyje šalia savų totorių turėjo kautis ir šie iš Aukso ordos atėję Vytauto vasalai.

Lietuvos poziciją XVI amžiaus pradžioje išreiškęs Lietuvos Metraštis (Bychovco kronika) teigė visiškai priešingai nei Dlugošas (Žalgiryje kovojo tik lietuviai, o lenkai tik stebėjo), bet šis šaltinis dar vėlesnis ir todėl, manoma, dar mažiau patikimas. Vis dėlto jau tarpukariu lietuvių istoriografija bandė atsikirsti lenkams remdamasi ne tik Lietuvos Metraščiu, nors tada šis siužetas buvo ne savarankiška ideologema, o tik valstybine ideologija tapusio Vytauto vaizdinio dalis.

Patriotizmo būta daugiau nei analizės: iš Dlugošo „žirklių ir klijų“ metodu būdavo atsirenkama tai, kas glosto lietuvio savimeilę – visų pirma Vytauto, mūšyje vadovaujančio visai sąjunginei kariuomenei, vaizdinys. Tiesa, tokį vaizdinį sutinkame ne tiek pačioje Dlugošo kronikoje, kiek ją interpretuojančiame garsiajame Jano Matejkos paveiksle, tačiau tuomet tai jau buvo nesvarbu, nors šiaip Dlugošą buvo galima paskelbti antilietuviško XX amžiaus pradžios lenkų nacionalizmo pradininku. Antilietuviškumo Dlugošo kronikoje iš tikro esama, tačiau, regis, jis kitoks nei nacionalizmų epochoje, kronikininkui pirmiausia rūpi apginti Jogailos ir Lenkijos pergalę prieš krikščioniškąją Vakarų opiniją, kurią formavo Vokiečių ordino propagandininkai, – pergalė esanti netikra, nes pasiekta pasitelkus įvairiausius nekrikštus.

Dlugošas išplėtojo iškart po mūšio besiformavusį lenkų atsaką – nei kryžiuočių pagonimis vadinami lietuviai, nei iš tikrųjų dar nepasikrikštiję pagonys žemaičiai, nei schizmatikai rusėnai ar musulmonai totoriai pergalės negalėję lemti, nes visa Vytauto kariuomenė pabėgusi. Tai, kaip minėta, tapo pagrindu ištisai istoriografinei tradicijai, kuri tęsiasi iki mūsų dienų.

Reikėjo palaukti nepriklausomo eksperto ir savotiško arbitro – švedų kilmės mokslininko Vokiečių ordino archyvų tyrinėtojo Sveno Ekdahlio, kuris iškėlė tikslą išsivaduoti iš Jano Dlugošo (kaip santykinai vėlyvo ir įvairiais aspektais tendencingo šaltinio) ir eiti tikrai ad fontes – prie laiko prasme mūšio įvykiams artimesnių rašytinių šaltinių.

Šį mokslininką tendencingu lietuviškumu apkaltinti būtų sunku – jo metodiškai moksliškas ir ideologiškai bešališkas požiūris leido pamatyti kokybiškai kitokį LDK kariuomenės vaidmenį – ir ne tik trofėjų dalybose, bet ir mūšio lauke. Kai šitaip skirtingai įsivaizduojamas kariuomenių mobilizacinis, karinis, o juo labiau kariavusių šalių civilizacinis potencialas, skirtingai vaizduojami kariuomenių žygio į Žalgirį maršrutai ir mūšio laukai, pateikiami skirtingi kariuomenių dydžiai ir žuvusiųjų skaičiai, diametraliai priešingai tebematoma mūšio eiga ir dalyvių indėlis, Ekdahlio metodiška – žingsnis po žingsnio – tyrimo taktika yra išskirtinė visoje daugiatautėje Žalgirio istoriografijoje.“