Prieš septynerius metus, 2004-ųjų vasario 21 dieną, skaitytojams nedrąsiai prisistatė naujas interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ Anuomet rašiau:

Daugelis šiuolaikinių žiniasklaidos priemonių yra susikūrusios „idealaus informacijos vartotojo“ sampratą, į kurią orientuojasi. „Idealus vartotojas“ – tai žmogus, paniręs į trumpalaikių malonumų srautą, nuolat trokštantis naujų, stiprių potyrių, nesaistomas vertybinių įsipareigojimų bei nesunkiai galintis keisti savo skonį ar įsitikinimus, paveiktas skelbiamos reklamos. Tokiam „idealiam vartotojui“ iš tiesų nebereikalinga sąžininga ir įvairiapusė informacija, jam daug jaukiau žiniasklaidos nugrimuotame pasaulyje, kuriame galima maitintis kitų sukramtytais produktais. Tačiau ar mes tikrai norime būti tokiais „vartotojais“?

Tiek pries septynerius metus, tiek šiandien tikiu, kad Lietuvoje yra gana daug žmonių, kuriems nepriimtini tokie „vartotojo“ remai. Tik pries septynerius metus mes, „Bernardinai.lt“ kūrėjai, rėmėmės savo intuicija, šiandien jau galime remtis ir skaičiais. Kaip liudija „Google Analytics“, „Bernardinai.lt“  mėnesio auditorija šiuo metu yra daugiau nei 200 tūkstančių unikalių skaitytojų. Daug ar mažai? Taip, gerokai mažiau nei  Delfi.lt ar Lrytas.lt. Kita vertus, gerokai daugiau nei kultūrinių, religinių leidinių Lietuvoje auditorijos kartu paėmus.

Puikiai matau sritis, kuriose derėtų mums pasitempti. Šiandien dar tik svajojame, kad  ir regionuose žmonėms taptume kasdieniu bendrakeleiviu. Meluočiau, jei sakyčiau, jog nebūna dienų, kai nusvyra rankos, ir viskas teatrodo kaip beviltiškas Sizifo akmens ridenimas. Tačiau jos praeina, kaip dangumi nuslenka tamsūs debesys, ir kasdieniai džiaugsmai nusveria nusivylimus.

Galiu tvirtai pasakyti, kad pasitvirtino andainykštė prognozė: „Naujas dienraštis – tai nuotykis. Tai reiškia, jog niekada tvirtai nežinai, kokias erdves jis atvers. Visada lieka vietos intrigai, abejonei ir džiaugsmingiems atradimams. Tapkite mūsų nuotykio bendražygiais ir kartu bandysime perprasti Kūrėjo mums dovanotą daugiaspalvį, spygliuotą ir besikeičiantį pasaulį.“

Naujos erdvės

Po kiek daugiau nei metų nuo dienraščio gyvavimo pradžios išdrąsėjome ir išleidome pirmą savo knygą  „Aštuntoji diena“. Tai buvo mūsų leidybinis debiutas, įkėlėme koją į nepažįstamą erdvę.

Pristatydamas knygą „Bernardinai.lt“ skaitytojams anuomet rašiau: Mūsų kelionėje buvo įvairių netikėtų atradimų, naujai nušvitusių spalvų. Sparčiai sukasi informacijos ratas. Kasdien paskelbiame daugiau nei šimtą įvairaus pobūdžio tekstų. Toli gražu net ne visi mūsų ištikimiausi skaitytojai yra įpratę prie tokio tempo. Neretai apmaudu, kai tikrai puikus ir vertas didesnio dėmesio straipsnis užpustomas naujos informacijos smiltimis. Apmaudu, nes tik nedidelė dalis tekstų yra meteorai, kurių prasmė sudega, pasibaigus dienai. Supratome, jog atėjo laikas „gelbėti“ vertingus straipsnius ir juos patikėti specialioms rinktinėms.

Pirmojoje mūsų knygoje, kurios tiražas jau senokai ištirpo, šešiolikos autorių tekstai. Įvairios temos, skirtingi stiliai ir stebėjimasis Viešpaties mums dovanotu pasauliu. Kodėl aštuntoji diena? “Nes septintąją dieną pasaulio kūrimas nesibaigė. Nes mes kiekvienas esame Kūrėjo bendražygiai, ir visi kartu dalyvaujame aštuntojoje kūrimo dienoje. Nes Viešpats mums patikėjo duoti vardus, ir mes vis dar ieškome tiksliausių žodžių sukūrimo stebuklui išreikšti...”

Pristatydami knygą žadėjome, jog netrukus paskelbsime ir kitas „Bernardinai.lt“ tekstų rinktines. Tačiau teko klampoti finansinio sunkmečio keliais – jis mums prasidėjo daug anksčiau nei oficialioji ekonominė krizė Lietuvoje.  Sunkmetis mums buvo įprasta gyvavimo aplinka nuo pat pirmųjų veiklos dienų ir leidybinius planus atidėjome „geresniems laikams“. Tačiau noras kurti ir dalintis su Jumis tuo, kas reikšminga, buvo stipresnis už finansines negandas.

 Kai  pabandėme  dėlioti jau paskelbtus tekstus ir galvoti apie naujas tekstų rinktines, gimė mintis leisti ne šiaip rinktines, bet žurnalą. Tekstų, kurie prašyte prašėsi į jį, buvo labai daug, tačiau, įvertinę jėgas, nusprendėme, kad tai turi būti ketvirtinis žurnalas.  Pirmasis jo numeris pasirodė 2008 metų vasarį.

Pamenu didžiulę nuostabą, kuri apėmė paėmus į rankas pirmąjį numerį. Visi redakcijoje stebėjomės: Negi mes tai padarėme... Pirminis žurnalo sumanymas – perspausdinti internete jau skelbtus tekstus – po truputį keitėsi, ir žurnalas pradėjo gyventi savą gyvenimą.

Šiandien skaitytojus jau pasiekė 13 žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numerių, kurių pagrindą sudaro specialiai jam rengti tekstai. Kiekvienas iš jų brangus kaip meilės kūdikis. Kiekvienas turi savą charakterį, savų akcentų.

Žurnalas neištirpdė noro leisti knygas. Suprantame, jog negalime konkuruoti knygų skaičiumi su didžiosiomis leidyklomis, tačiau nedidelis knygų skaičius turi savo privalumą – kiekviena knyga  nešiojama širdyje ir kantriai puoselėjema. Ar tai būtų jautri Sergejaus Kanovičiaus eilėraščių rinktinė, ar puiki Gendručio Morkūno eseistika. Tiesa, turiu prisipažinti, jog Gendručio Morkūno knyga „Švęsti kosmose ir tvarte“ mums yra ypatinga.  Išleidę ją patikėjome, kad galima imtis sudėtingų leidybinių projektų ir įgyvendinti juos neprasčiau už daug darbuotojų turinčias leidyklas. Tad ir mūsų nauausia knyga – Chiara Lubich „Akimirkos paslaptis“ – tvirtai žinau – ne paskutinė.

Kodėl nusprendžiame išleisti būtent tokias knygas? Leidžiame tik tas, kurios, mūsų įsitikinimu, labai reikalingos, tačiau kurių nesiima leisti kiti. Dažniausiai dėl to, kad supranta, jog negali tikėtis komercinės naudos. Pavyzdžiui, šiuo metu širdyje nešiojame Michailo Epšteino knygą „Tėvystė“. Būtų nuostabu, jog šią krikščionio psichologo knygą sugebėtume išleisti Tėvo dienai.

2009 metų rudenį iš esmės pertvarkėme „Bernardinai.lt“. Pasikeitė tiek struktūra, tiek dizainas, tiek mūsų techninės galimybės. Reakcijos, kaip paprastai tokiais atvejais, buvo prieštaringos. Tačiau tai, kad auditorija ir toliau nuosekliai augo, jog atsirado naujų temų ir pradėjo bręsti naujos svajonės, liudija, kad, net ir stokodami lėšų, pasielgėme teisingai.

Pokalbis su jaunimu

Mintis, kad „Bernardinai.lt“ reikia daugiau erdvės, skirtos jauniems žmonėms, brendo jau seniai. Pabandėme sukurti nedidelę rubriką, tačiau ji atrodė tvanki ir nejauki. Taip pat reikėjo patiems sau atsakyti į klausimą: ar iš tiesų jaunimui reikia atskiros erdvės, o gal pakaktų kiek daugiau jaunatviškumo jau dabar esančiose rubrikose? Visgi apsisprendėme, jog jaunimas –  specifinė skaitytojų grupė, kuri susiduria su savitais klausimais, turi savitų poreikių ir pomėgių. Tai grupė, kuri linkusi daugiausia bendrauti tarpusavyje ir alergiška didaktikai, moralizavimui. Taip pat jauni žmonės gyvena itin pavojingomis ir nesveikomis (dvasine prasme) sąlygomis, kurias jai sukuria ciniški ir vartojimo virusu užkrėsti suaugę.

Pamažu dėliojosi naujo skyriaus struktūra. Žinojome, kad  norime kurti dialogo, dalijimosi, augimo erdvę, laisvą nuo bet kokio pobūdžio manipuliacijų. Taip pat, jog jaunas žmogus  labiau vertina ne pataikavimą, bet sąžiningą, kad ir spygliuotą, pokalbį. Paradoksalu, bet sunkiausia buvo atrasti pavadinimą naujam skyriui. Svarstėme įvairius variantus, ir tada prisiminėme leidinį, kuris ne vienam „Bernardinai.lt“ darbuotojui buvo svarbus jaunystės bendražygis – „LUX/jauniems“. Skaudu buvo, kai šio leidinio dėl lėšų stygiaus nebeliko. Nors sakoma, jog du kartus į tą pačią upę neįbrisi, nusprendėme, kad jaunimui skirtam skyriui labai tiktų šviesaus atminimo žurnalo pavadinimas. Juk ne tiek brendame į tą pačią upę, kiek keliame tą pačią vėliavą.

Labai apsidžiaugėme, kai Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis patvirtino, jog galime naudotis „LUX/jauniems“ pavadinimą. Telieka nenuvilti tų, kurie jaunimo skyriaus labai laukė.

Trumpai noriu pristatyti šio skyriaus redaktorę Agnę Markauskaitę, kuriai, tikiu, talkinsime tiek mes, tiek jūs. Agnė yra aktyvi ateitininkė, visai neseniai apsigynė politikos mokslų magistro darbą ir sutiko tapti „Bernardinai.lt“ dalimi.

Apie tai, ką ji mano apie jaunimo skyrių, ji trumpai ir aiškiai išdėstė tekste „Apie į komodą netelpantį jaunimą“.

Televizija gali būti kitokia

Sakoma, kad bėdos nevaikšto po vieną. Tai nebūtinai tiesa. Galima sakyti ir kitaip – dovanų skaitytojams turi būti daug. Todėl nuo kovo 1 dienos pristatome ne tik „LUX/jauniems“, bet ir Bernardinų televiziją.

Jos šūkis – televizija gali būti kitokia: be smurto, emocinio dirginimo, seklaus pramogavimo bei manipuliavimo žiūrovų jausmais bei protu. TV laidos gali tapti svarbiu pagalbininku kiekvienam žmogui, siekiančiam geriau suprasti save ir pasaulį, kuriame gyvename.

Mes siekiame sukurti kokybišką, patrauklų, krikščioniškomis vertybėmis besiremiantį internetinės televizijos kanalą. Tikimės sutelkti visus, kas nori ne piktintis, bet kurti, ne keikti tamsą, bet uždegti savo žvakę.

Tai, ką matote dabar, yra pirmasis laiptelis. Planuojame, sustiprėję ir įgiję patirties, žengti toliau – kurti daugiau autorinių laidų, sudaryti laidų „tinklelį“. Kelias sukurti visavertę alternatyvą – ilgas, tačiau kiekviena kelionė visada prasideda nuo pirmo žingsnio.  Kviečiame ir Jus tapti bendrakeleiviais. Džiaugiamės, jog su mumis savo darbais sutiko pasidalyti ir pripažinti puikūs režisieriai, ir jauni menininkai.

Atkreipiame dėmesį, kad „Bernardinai TV“ sudaro keturios dalys: Atodangos – kultūros ir religijos erdvė ieškantiems; Agora – atsakingos laisvės ir solidarumo erdvė,  Aš ir tu – savęs pažinimo ir bendrystės erdvė,  Atžalynas – jaunų širdžių ir muzikos erdvė.

Taigi, užuot keikę televizorių, žiūrėkite www.bernardinai.tv. Tikimės, jog atrasite ką nors įdomaus ir svarbaus. Pažadame, kad  stengsimės reguliariai atnaujinti laidas ir  galėsime pasiūlyti tai, kas jus pradžiugins.

Kelionė tęsiasi

Prieš savaitę gavau kolegės sveikinimą: „Kai vaikui sukanka septyneri, jis eina į mokyklą. Kai „Bernardinai.lt“ sulaukė septynerių, nutarė įkelti koją į televizijos erdvę.“ Per daug norime? Jei nenorėsime pakeisti pasaulio, neverta nė pradėti ką nors daryti. Kita vertus, puikiai suprantame, kad didžiausi pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnelių ir, norint pakeisti pasaulį, pirmiausia reikia keistis ir augti pačiam.

Ar „ LUX/jauniems Bernardinai TV“ yra paskutinė mūsų naujovė šiemet? Nežinau, bet kažkodėl atrodo, kad ne.  Visai neseniai išgirdau posakį – kelias atsiskleidžia juo einantiems. Ką gi, nuotykiai tęsiasi.