Lietuvoje šiuo metu veikia 75 Tolerancijos ugdymo centrai. Vienas iš sėkmingiausiai veikiančių – įsikūręs Plungės „Saulės“ gimnazijoje. Bernardinai.lt pakalbino jo vadovę, mokytoją Danutę Serapinienę.

Kaip Jūs asmeniškai susidomėjote tolerancijos ugdymo idėja? Ir kaip Tolerancijos ugdymo centras atsirado „Saulės” gimnazijoje?

Tolerancijos ugdymo centrų steigimo Lietuvoje idėją inicijavo Tarptautinė istorinio teisingumo komisija. Per pirmąją stažuotę Įzraelyje 2003 metais mane susirado Abelis Levittas, kurio tėvas iš Plungės prieš Antrąjį pasaulinį karą išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. Jo giminaičiai buvo nužudyti ir palaidoti Kaušėnuose, Plungės rajone, todėl jis, sužinojęs iš Plungės žydų bendruomenės, kad domiuosi jų tautos istorija ir kultūra, pasiūlė paramą Tolerancijos ugdymo centrui įsteigti. Įsteigėme jį 2004 metais.

Papasakokite daugiau apie centro veiklą. Ką veikiate? Kokios jūsų pajėgos?

Domimės nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimų Lietuvoje įvertinimu, tautinių mažumų situacija, visų kitaip mąstančių, tikinčių ar atrodančių žmonių supratimu ir tolerancija jų atžvilgiu. Todėl vykdome daug įvairių projektų, prie kurių prisideda gimnazijos administracija, humanitarinių disciplinų mokytojai. Pagrindinės pajėgos – prie centro veikiantis moksleivių Tolerancijos klubas.

Kokio amžiaus vaikai dalyvauja centro veikloje? Kaip pavyko juos sudominti tolerancijos ugdymo idėja? Kaip išaiškinote jiems, kad tai svarbu?

Į Tolerancijos klubą kviečiami dešimtokai. Dažniausiai jie čia lieka ir vienuoliktoje, kartais – net dvyliktoje klasėje. Gimnazijoje yra iniciatyvių moksleivių, kuriems viskas įdomu, ir pozityvi veikla yra jų saviraiškos forma. Kadangi mūsų klubas egzistuoja jau aštunti metai, visada atsiranda norinčiųjų dalyvauti jo veikloje. Be abejo, kaip ir kiekvienoje užklasinėje veikloje, pasitaiko neapsisprendusių, dar savo kelio tebeieškančių mokinių, kurie vėliau nubyra.

Kokiomis metodikomis remiatės savo darbe? Ar pakanka metodinės medžiagos? Kadangi mokymo procese svarbiausia – sugestija, turbūt daug improvizuojate?

Savo projektais pažymime visas svarbiausias Lietuvos ir tarptautines datas, susijusias su tolerancijos ugdymu, organizuojame ekskursijas, susitikimus su įdomiais žmonėmis, diskusijas, meninės raiškos konkursus. Metodinės medžiagos pakanka, be to, teko dalyvauti daugelyje kvalifikacijos kėlimo seminarų, turiu švietimo konsultanto pažymėjimą. Dirbant pasitelki ir meninį žodį, ir muziką, ir dainą, ir filmuotą medžiagą, net anekdotą, jei tai tinka situacijai.

Labai įdomu sužinoti, kaip jaučiasi vaikai, dalyvaudami centro veikloje? Kaip kinta jų požiūris? Juk ne apie pačius linksmiausius dalykus tenka kalbėti. Labai įdomu būtų išgirsti konkrečių pavyzdžių.

Mokiniai sužino daug naujų dalykų arba gauna atsakymų į seniai rūpėjusius klausimus. Ne paslaptis, kad kai kurių vyresnio amžiaus žmonių pažiūrose tebėra įsisenėjusių stereotipų, ypač kalbant apie žydus. Turiu omenyje mitus apie ritualines apeigas, panaudojant krikščionių kraują. Vaikai, susipažinę su judaizmo religija ir istoriniais faktais, keičia požiūrį į šią tautą, nuoširdžiai juos užjausdami dėl sunkaus gyvenimo diasporoje, gerbdami jų mokslo ir meno pasiekimus. Kiekvienais metais prieš Užgavėnes aptariame Žemaitijoje paplitusį paprotį persirengėlius vadinti čigonais, žydais ar vengrais. Pabandome įsivaizduoti save, gyvenantį kitoje valstybėje, kurioje būtų išžudyta 90 procentų mūsų tautiečių. Kaip turėtume jaustis, jei visas ne itin gražių kaukių karnavalas būtų vadinamas lietuviais? Mokiniai sutinka, kad tokią dieną jaustųsi bjauriai ir neitų iš namų. Tada natūraliai kyla klausimas: „Kodėl vienos tautos šventė turi būti kitos pažeminimas?“ Ši tema aktuali ir kalbant apie lietuvių emigrantų situaciją užsienyje. Prisimename faktus, kai mūsų tautiečiai patiria vietinių gyventojų panieką ar net smurtą.

Ar pastebite kokių nors požiūrio skirtumų tarp gimnazijos mokinių, kurie dalyvauja centro veikloje, ir kurie nedalyvauja? Jeigu taip, kokie tie skirtumai?

Be abejo, centro veikloje dalyvaujantys vaikai yra supratingi ir tolerantiški. Bet negalėčiau neigiamai charakterizuoti kitų gimnazistų. Mes savo parengtus projektus pristatome per atviras pamokas, kurias stebi pilna aktų salė. Tolerancijos sklaida daro teigiamą poveikį visai gimnazijos bendruomenei. Be to, praėjusiais ir šiais mokslo metais mūsų gimnazijoje buvo vykdoma OLWEUS patyčių prevencijos programa, kuri pozityviai paveikė mokyklos psichologinį mikroklimatą.

Turbūt nesuklysime pasakę, kad lakmuso popierėlis, parodantis mūsų empatijos lygį, yra Holokausto refleksija. Kaip pasakojate apie tai mokiniams? Apskritai kaip įmanoma papasakoti apie tokį įvykį?

Kalbant apie Holokaustą, negalima apsiriboti vien skaičiais. Įsijausti į kitų žmonių likimus geriausia per asmenines istorijas. Kiekvienas žmogus turėjo vardą ir pavardę, šeimą, svajones. Svarbu yra prisiminti ir žydų gyvenimą iki karo, jų papročius, bendravimą su kaimynais, jų kultūrą. Tam tikslui mūsų gimnazijoje jau penkti metai iš eilės yra skelbiamas Ronaldo Harvudo (filmo „Pianistas“ scenarijaus autoriaus, Oskaro premijos laureato, kurio šaknys – Plungėje) premijos moksleivių meninės raiškos konkursas. Jame dalyvauja ne tik mūsų rajono mokyklos, bet ne kartą savo kūrybą pristatė ir Mažeikių bei Palangos gimnazijos. Tai būna rašiniai, eilėraščiai, dainos, paveikslai, spektakliai. Tai vienas geriausių mūsų projektų.

 

Ne paslaptis, jog daugelis žmonių Holokaustą suvokia kaip „jų“, o ne „mūsų“ nelaimę. Ar turite vilties, kad kada nors mes, lietuviai, ją išgyvensime šį įvykį kaip savo?

Iki tokio supratimo reikia priaugti. Tai ilgas procesas. Kol Holokausto nesuvoksime kaip bendros nelaimės, tol mūsų sielos bus sergančios, todėl gydytis privalome.

Plungės „Saulės“ gimnazijos mokiniai prie Sugiharos namų, Kaune.

2011-ieji paskelbti Holokausto Lietuvoje atminimo metais, kokių iniciatyvų esate sugalvoję?

Sausio 27 d. gimnazijoje pažymėjome Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Atviros pamokos metu buvo demonstruojamos ir komentuojamos nuotraukos iš Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos, nacistinio žiaurumo simbolio. Po tylos minutės visoms Holokausto aukoms pagerbti skambėjo Tolerancijos klubo mergaičių daina hebrajiškai. Ji turėjo priminti Šventojo Rašto kalbą ir taikų žydų gyvenimą. Po to kalbėjo svečias iš Olandijos Jacques van der Ploegas, šiuo metu dirbantis krikščioniškoje organizacijoje „Jaunimo misija“ ir gyvenantis Lietuvoje. Jo kalba buvo paremta Biblijos teiginiais ir užuojauta bei meile žydų tautai. Kitas svečias buvo amerikietis Michaelas Maasas kartu su savo žmona ir bendradarbe lietuvaite Fausta. Jie abu yra Tarptautinės krikščionių ambasados Jeruzalėje atstovai Lietuvai. Šių svečių pasisakymai buvo labai empatiški žydų tautos atžvilgiu. Baigdamas savo kalbą, Michaelas, iš pradžių paaiškinęs žydų maldos prasmę, nuostabiai gražiai ją sugiedojo hebrajiškai. Nors ir suskambėjo skambutis į pertrauką, mokiniai sužavėti dėmesingai viską išklausė iki galo.

Kaip ir kiekvieną pavasarį, su gimnazistais sutvarkysime masinių žudynių vietą Kaušėnuose, liepos 15 dieną kartu su Tarptautine istorinio teisingumo komisija ir Izraelio Yad Vshem Tarptautine Holokausto studijų mokykla organizuosime pedagogams seminarą, skirtą Plungės žydų genocido 70-osioms metinėms pažymėti.

Ar peržengia centro veikla mokyklos ribas? Kaip pavyksta į savo veiklą įtraukti mokinių tėvus? Bendruomenę? Ar kada nors susidūrėte su nesupratimu, abejingumu? Esą „kam to reikia”?

Bendruomenės nariai dalyvavo iškilmingame Tolerancijos centro atidaryme, susitikime su Anglijos rašytoju Ronaldu Harvudu, kai kuriuose bendruose projektuose kartu su Plungės viešąja biblioteka ir Žemaičių dailės muziejumi. Mokinių tėvai mūsų veikloje dalyvauja netiesiogiai, pavyzdžiui, vaikai viską, ką sužino centre, pasakoja namiškiams, diskutuoja su jais. Buvo vienas kitas atvejis, kai mokinių tėvai prieštaravo vaikų veiklos pasirinkimui, bet tai tikrai pavieniai atvejai. Dažniausiai vaikai papasakoja tėvų prisiminimus iš praeities ar jų požiūrį diskutuojama tema.

Kokios pagalbos Tolerancijos centro veiklai reikia labiausiai? Ko prašytumėte, jei egzistuotų toji „stebuklinga lydeka“?

Kai yra motyvacija, daug ką galima padaryti savo jėgomis. Savaime suprantama, finansinė pagalba leistų daugiau bendrauti su kitais miestais, surengti įdomių ekskursijų.

Mokymosi procese mokosi ne tik mokinys, bet ir mokytojas. Kokių pokyčių įvyko jumyse? Kada šiame darbe jaučiatės laiminga?

Patirtis parodė, kad visada labai svarbu taktiškumas, komandinis darbas, partnerystė. Na, o laimės pojūtį, kaip ir kiekviename darbe, kelia sėkmingai pasiektas tikslas, pastebimi laukti rezultatai.

Zigmas Vitkus