Nežinia, ar per pastarąjį dešimtmetį gyventi Lietuvoje pasidarė lengviau, bet aš lažinčiausi, jog įdomiau. Ne dėl to, kad kas mėnesį tyko netikėtumai, o kiek dabar reikės mokėti už šildymą, arba ar pasieks benzino litro kaina 5 Lt. Nors įdomu ir tai, bet gerokai įdomiau Lietuvoje plevenančios idėjos. O jų yra!

Žinoma, jų visada buvo, tačiau anksčiau dažniausiai jos nuguldavo  universitetų auditorijose ar verstinėse knygose, beveik nepatekdamos net į visažinį internetą, ką jau kalbėti apie senesnes, įprastesnes žiniasklaidos priemones, tokias kaip televizija ar radijas. O šiandien viešojoje erdvėje idėjų ir ideologijų, na, gal ir ne pilna, bet tikrai gerokai daugiau nei prieš dešimtmetį. Jas išpažįstantieji broliaujasi ir bičiuliaujasi, pykstasi ir pliekiasi. Ir man tai labai įdomu. Nes vietoj buvusios daugmaž bendros dominuojančios ideologijos (kas ne už kapitalizmą, tas už sovietinį komunizmą ir panašiai) pastaruoju metu atsirado (ir vis daugėja) įdomiausių ideologinių pozicijų, nuo ultradešiniųjų iki ultrakairiųjų, jau nebebijančių pasisakyti, kas esą ir nebesidrovinčių savo išpažįstamų vertybių.

O dar man labai įdomu ne tik ar ne tiek idėjos, kurios ne visada būna labai originalios, bet dalijimasis jomis, stačiai tariant – ginčai ir juose naudojami retoriniai manevrai, formos sprendimai, diskusijų įpročiai ir mados.

Viena iš įdomesnių – mada prasivardžiuoti (pastaruoju metu itin populiari ir įdomiai plėtojama). Etikečių lipinimas neįtinkantiems oponentams veikiausiai vyko visuomet. Bet dabar šitas reiškinys ištrūko iš savotiškai rafinuoto „etikečių klijavimo“ lygmens, kur galima būtų tikėtis subtilybių ir niuansų, virsdamas pačiu paprasčiausiu prasivardžiavimu. Pravardė – dalykas paprastas. Jei, pavyzdžiui, kokiame nors mieste N paplinta įprotis nepatinkančius asmenis vadinti „žąsinais“, tai visos subtilybės dingsta. Žąsinas tąsyk yra ir tas, kurio plaukų ilgis neatitinka nustatytojo, ir tas, kuris nesutinka pasidalyti dviem litais, ant alaus, taip sakant.

Prisiminus, koks skurdas pravardžių srityje buvo dar prieš gerą penketą metų, darosi nejauku, ką ir kalbėti apie ano tūkstantmečio finišą. Daugiausia, ko viešojoje erdvėje galėjai užsipelnyti – būti išvadintas komunistu. Dabar meniu platesnis. Komunistas, tiesa, niekur nedingo, mat juo vadinantieji išties rimtai žiūri į tradiciją, atgyvenusių pravardžių jiems nėra, tik tradicinės, o tokios yra ne užmirštinos, bet saugotinos.

Kiek vėliau paplito runkelis ir (dar vėliau) kedofilas, bet šitaip vadinti ne oponentai, o tie, su kuriais nėra ką kalbėti, jie tiesiog žemiau bet kokios diskusijos, jie nelaikomi rimtais ginčo dalyviais, nes dažniausiai manoma, jog jie negeba suregzti rišlaus sakinio (užtat yra neblogai iškalę keletą lozungų).

Pats įdomiausias reiškinys, manding, yra tie prasivardžiavimo atvejai, kai oponentas laikomas nors minimaliai išsilavinusiu ir pajėgiu argumentuotai ginčytis, tik štai jo pažiūros ir argumentai yra tokie, švelniai tariant, keisti, kad joks save protingu ir išsilavinusiu laikantis žmogus neturėtų nei jų išpažinti, nei ginti. Tokios pravardės pastaruoju metu tiesiog klesti.

Senstelėjusius ir neprigijusius pideralus ir liberastus sėkmingai pakeitė tolerastai, remiami [šliaužiančios] liberalizmo diktatūros. VLKK, VLKI ir –  nesismulkinant – visiems kitiems lituanistams prigijo kalbainiai ir kalbajobai (jau sėkmingai atitrūkę nuo savo televizinių šaknų). Nedingsta ir senienos – komsomolas, stribai, nomenklatūrininkai.

Toliau – mano mėgstamiausių pravardžių trejetukas. Trečioje vietoje – fašistai arba naciai (nuo garbaus amžiaus „anos Lietuvos“ nostalgikų iki Murzos ir kitų, svajojančių apie Vilnių be spalvų). Antroje vietoje – minčių policija (kiekvienas, pastebintis, kad mano žodžiai balansuoja ant neapykantos kurstymo ribos, ir klausiantis, ar aš kartais ne sąmoningai juos tokius parenku).

O pirmoje vietoje – turbūt naujausias oponentų vardas – Talibanas. Talibanais gali būti visi, nuo Tėvynės sąjungos iki Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (ir inspekcijos), nuo Lietuvos Katalikų Bažnyčios iki Naujosios kairės 95. Talibanais galite būti ir jūs, tereikia, kad atsirastų kas nors, kas palaikytų jūsų nuomonę aklai fanatiška.

Retorinė pravardžių nauda – neabejotina, jos puošia kalbą, suteikia jai prieskonio, kartais net aistros ir ugningumo, o ir šiaip atveria kelią originalumui, štai, pavyzdžiui, aš nekantrauju, kas dar kokią naują įdomią pravardę sukurs. Ironizuoju čia tik iš dalies. Akivaizdžios pagarbos oponentams ir perdėto mandagumo kupinus tekstus skaityti, dievaži, būtų klaikiai nuobodu.

Tačiau, kita vertus, kyla žanro klausimas. Ar viešoji polemika siekia dar kokių tikslų, nei sublizgėti retorinėmis figūromis? Jei taip, jei išties siekiama išspręsti kokią visuomeninę problemą, tuomet talibanas žvirbliu išlekia ir jaučiu sugrįžta. Kaip tikitės su juo susitarti, kaip tikitės jį įveikti? (amerikiečių nuotykiai Afganistane čia įlieja gausybę skepsio). Ar manote, kad vadinantis oponentą fašistu ar komuniūga, tolerastu ar kalbainiu tikisi su juo dėl ko nors konstruktyviai susitarti? Aš – ne.

Tad kartais nebelieka nieko kito, kaip į viešąją erdvę žiūrėti lyg į literatūrinę terpę, kurioje „patriotai“ slapta džiaugiasi, kad egzistuoja tolerastai, ir atvirkščiai. Tuomet yra ką rašyti, negresia idėjų badas. Tiesiog tokia literatūros forma.

Ir, atvirai kalbant, man tokia literatūra patinka, net jei ji gana dažnai būna išties prasta...