Diskusija „Kultūra ir visuomenė ar „perkrausime“ santykius“. Jos dalyviai: V. Jauniškis, A. Gelūnas, V. Būdienė, V. Kinčinaitis, A. Karalius. Jorės Janavičiūtės nuotr.

„Kultūra tiesiogiai daro žmones laimingesnius”, – teigiama naujosiose Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse ir 2010 m. patvirtintos LR Seimo. Kultūros kaitos gairės nurodo sisteminį valstybės požiūrį į kultūrą, numatoma kultūros raidos strategija. Šių gairių sukūrimas nesukėlė didelio atgarsio, diskusijų viešojoje erdvėje. Galbūt kultūros žmonės abejingi, nes mano, kad tai tik dar vienas gražus populistinių pažadų rinkinys parašytas tam, kad atsidurtų stalčiuje.

Todėl Vilniaus knygų mugės metu, vasario 17 dieną, vyko diskusija „Kultūra ir visuomenė: ar „perkrausime“ santykius?“, kurioje dalyvavo Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas, LR Prezidentės vyriausioji patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginija Būdienė, architektas Audrys Karalius, menotyrininkas Virgis Kinčinaitis, o diskusiją moderavo teatro bei kino kritikas Vaidas Jauniškis. Šioje diskusijoje buvo aptartas gairių atsiradimas, konkrečios problemos kultūros sektoriuje, būtini atlikti darbai.

Gairių atsiradimas

Diskusiją pradėjo V. Jauniškis. Jis paklausė Prezidentės patarėjos V. Būdienės, kodėl iniciatyva gairėms sukurti kilo būtent iš Prezidentės, ir kodėl reikėjo prirašyti žodį „kaita“. V. Būdienė sakė, jog žodis „kaita“ gairių pavadinime yra esminis. „Tai nėra „kultūros gairės“, tai yra „kultūros politikos kaitos gairės“, – teigė ji. V. Būdienė pasakojo, kad Dalia Grybauskaitė iškart po inauguracijos ėmėsi situacijos peržiūros. „Atskiros kultūros sritys ir mūsų kultūros dalykų reglamentavimas eina skirtingomis kryptimis. Taigi, priežasčių buvo daugybė ir įvairių. Prezidentė surengė ne vieną susitikimą su kultūros žmonėmis. Visi identifikavo būtent kultūros politikos stagnaciją. Todėl prezidentė ir sudarė grupę kultūros politikos gairėms parengti iš kultūros, švietimo sričių atstovų. Parengtos gairės buvo įteigtos Seimui. Seimas labai greitai jas patvirtino, nes suprato, kad tai svarbu, norint greičiau imtis veiksmų. Po gairių patvirtinimo gimė ir daugiau iniciatyvų. Galbūt lygiagrečiai su kultūros politikos gairių gyvavimu gali atsirasti ir daugiau dokumentų“, – kalbėjo Prezidentės patarėja. Tačiau Šiauliuose gyvenantis ir gairių rengime nedalyvavęs menotyrininkas V. Kinčinaitis išsakė savo skeptišką požiūrį: „Man atrodo, kad kultūros kaita turėtų gimti kitose nišose, ne Prezidentūroje. Turėtų gimti sluoksniuose, kurie yra spontaniški, gaivalingi, nesutramdyti…“ V. Jauniškis jam paprieštaravo klausdamas: „O ar jūs matėte menininkų, išeinančių į gatvę?“ V. Kinčinaitis atsakė, kad būtų labai įdomu pamatyti. Kad, deja, dabar menininkai lieka prieblandoj – sukuria savo grafičius ir pasitraukia atgal į pogrindžius. Bet V. Būdienei pasirodė kitaip. Jos nuomone, 2010-aisiais kaip niekad daug pasisakė kultūros žmonės. Ji priminė tokias situacijas kaip Donelaičio Tolminkiemio problema, Nacionalinio dramos teatro direktoriaus skyrimo arba kultūros ministro kandidatūros siūlymo istorijos. Prezidentės D. Grybauskaitės patarėja pridūrė, jog ir anksčiau Vyriausybės programoje buvo parašyta, kad Kultūros ministerija parems kultūros strategiją, bet tada jos kaip nebuvo, taip nebuvo, tad Prezidentei teko imtis veiksmų pačiai.

Konkretūs darbai

V. Jauniškis prisiminė, kiek būta įvairių konferencijų, rezoliucijų, kultūros kaitos siūlymo būdų per šiuos 20 metų, tačiau nieko konkretaus neįvykdavę, išskyrus nedidelius kosmetinius papudravimus. Diskusijos moderatorius klausė kultūros ministro A. Gelūno, taip pat dalyvavusio kuriant gaires, kai dar nebuvo ministras, ką , jo manymu, buvo galima ir ką būtina daryti kuo greičiau, kad gairės būtų bent iš dalies įgyvendintos? Ministras atsakė: „Mes patys daug diskutavome, ką reikia daryti, kad kultūros gairės netaptų pluoštu lapų, įmetamų į stalčių. Ši baugi stalčiaus metafora mums imperatyviai siūlo išskirti prioritetus. Reforma turi turėti garvežį. Neturint prioritetų, nepasakius, kas yra svarbiau už viską, reforma yra pasmerkta pasiklysti detalėse. Paantrinsiu prezidentės patarėjai, kad mes nekalbame apie kultūros kaitos gaires, bet kalbame apie kultūros politikos kaitos gaires. Mes sakome, kad kultūra Lietuvoje yra nuostabi. Knygų mugė yra viena iš to nuostabumo reprezentančių. Kitaip sakant, viskas gerai – masė aukščiausio lygio kūrėjų, bet šių gairių esmė ir yra, kad reglamentuojančios struktūros institucijos bei įstatymai nesivilktų paskui. Aš nesakau, kad mes viską iškart išspręsim, nes tai yra sudėtinga kasdieninė veikla. Bet mes čia atėjom dirbti ir ženklai rodo, kad mums sekasi. O dėl tos reformos garvežio – kiekviena reforma kainuoja šiek tiek pinigų, o šiandien pasakyti, jog kažkas kainuos papildomai, reikia labai daug drąsos. Tačiau egzistuoja ir įtikimo būdai, kad mums to būtinai reikia. Visa čia mūsų aptarta veikla veda į tai, kad kuo daugiau politikų, verslininkų suvoktų, kad kultūros vaidmuo valstybės gyvenime yra esminis, o ne dekoratyvinis.“ V. Jauniškis paprašė patikslinti, ką ministras mato kaip reformos garvežį. A. Gelūnas atsakė konkrečiai: „Aš manau, kad du pribrendę žingsniai yra Lietuvos kino institucijos ir Lietuvos Meno tarybos steigimas. Tai yra depolitizavimo ir geresnio rūpesčio kultūra užtikrinimas. Ministerija bėgioja paskui menininkus, paskui festivalius ir juos vienaip ar kitaip finansuoja. Manau, kad tai yra labai ydinga praktika. Mes neseniai buvom Suomijoje, kalbėjomės su Suomijos kultūros ministerijos darbuotojais. Jie sakė: „Įkurkite Meno tarybą ir jums tikrai labai palengvės.“ Tikrai ne ministerijos darbuotojų ir ne ministro vaidmuo yra dirbti kasininkais, mes turėtume būti veikiau strategai. Mes, sakykim, norim lietuviško romano sustiprėjimo, o jau tegu tarybos žmonės, ekspertai, rūpinasi konkrečiai lietuvišku romanu, spektakliu, pjese, tapyba, video ar kita sritimi… Taryba tinkamai atrenka ir tinkamai finansuoja. Lygiai tas pat su kinu. Turime puikių kino kūrėjų. Aš ką tik grįžau iš Berlyno kino festivalio, kur su fanfaromis buvo pristatytas mūsų kino stendas. Mes stokojame tikros kino politikos, kuri egzistuoja Šiaurės šalyse, nekalbant apie Vokietiją, Prancūziją ar kitur. Jeigu kalbame apie kultūros politikos kaitą, įkurkime tą kino instituciją, įkurkime Lietuvos meno tarybą, pasiekime, kad struktūrinių fondų parama būtų skirta paveldo priežiūrai ar kultūrai. Šitie trys dalykai, manau, pakeistų padėtį totaliai.“ A. Gelūnas taip pat bandė trumpai nupasakoti naujojo modelio veikimą – jis būtų toks, jog Meno taryba perimtų administravimą. Ji administruotų keliolika meno šakų, o kinas turėtų savo atskirą žinybą. Kiekvieną meno šaką administruotų tos šakos ekspertų grupė ir būtų ekspertų rotacija, kad Meno taryba netaptų valdininkų samplaika. Pasak kultūros ministro, valdininkai tik aptarnautų ekspertų grupes, kaip JAV, Suomijoje, Danijoje ir kitur. „Šitas modelis jau yra, mums nereikia išradinėti dviračio. Mano kolegos, ekspertai, dirba ne tai, ką turėtų, jie dirba buitinius darbus, pavyzdžiui, skaičiuoja sąskaitas, atsakinėja į skundus. Tai trukdo mums veikti strategiškai“, – teigė jis.

Problemos

Diskusijoje buvo aptartos ir konkrečios problemos. Visų pirma, V. Jauniškis pasiteiravo V. Kinčinaičio, kas jam kaip gyvenančiam Šiauliuose ir dirbančiam dailės galerijoje, yra aktualaus aptariamose gairėse, ypač žinant, kad menininkams regionuose dar labiau trūksta pinigų ir dėmesio. Šįkart V. Kinčinaitis nebebuvo toks skeptiškas: „Tokios gairės laukiamos. Šiauliai ketvirtas pagal dydį miestas Lietuvoje, o kultūros įstaigos turi savo darbus sustabdyti, finansavimas nutrauktas arba sumažintas. Situacija yra juodo humoro lygmenyje. Jei atsiranda papildomi pinigai kultūros projektams, tai juos nusavina ir pasiskirsto politikai savivaldybėje. Ta paprasta idėja apie Meno tarybos sukūrimą, apie kultūrinių veiklų atskyrimą nuo politikos, yra be galo svarbi, nors tokia paprasta.“

Anot V. Būdienės anksčiau reformų pasiekti nepavykdavo, mat nepavykdavo susitarti dėl vieno kultūros apibrėžimo. Šįkart buvo nuspręsta nesigilinti į filosofines sąvokas, o sutelkti dėmesį į konkrečius veiksmus ir dialogą.

O diskusijos žiūrovui, Valentinui Sventickui, atrodė, kad panašūs projektai strigdavę dėl  kultūros vadovų ne noro, kad kas nors kitas disponuotų pinigais. Jis teigė, kad ministro apsisprendimas eiti tokiu keliu, kurį nurodo šios gairės, gali būti lemtingas. Tačiau V. Sventickas sakė pasigedęs diskusijoje kalbų apie  kultūros vyksmą engiančius mokesčius. Pasak jo, kultūra sėkmingiau plėtotųsi su sėkmingesne mokesčių sistema:„Svarbu, kad kultūros žmogus gavęs atlyginimą už atliktą darbą išliktų orus.“ Savo kalbą V. Sventickas pabaigė mintimi susilaukusia plojimų ir šūksnių auditorijoje: „Duokite bibliotekoms pinigų, kad turėtų už ką pirkti knygas.“ Kultūros ministras į tai atsakė, jog plojimai V. Sventickui liudija, kad tai yra aštri problema ir svarbus klausimas kalbant su finansų žinybos atstovais. Tam buvo skirta 80 tūkst. Litų. A. Gelūnas teigė suprantąs, kad tai tik kosmetika, bet džiaugėsi, kad tam skiriamų lėšų kiekos bent jau didėjo, o nemažėjo. Jis pridūrė, jog dažnai sunku rasti bendrą kalbą su kitais politikais, ministrais, kultūros žmonėmis.

Dar viena pasisakiusi žiūrovė ypač džiaugėsi dėl rotacijos atsiradimo, mat daugelis institucijų tampa pelkėmis dėl 10-20 metų jose dirbančių valdininkų. Ji mano, kad reiktų kalbėti apie rotaciją ir regionų savivaldybių kultūros, švietimo skyriuose, nes  jie dar labiau užpelkėję. A. Gelūnas replikavo, kad dėl rotacijos situacija yra dvejopa. Jis paminėjo dvi kontrastingas istorijas – Nacionalinio dramos teatro ir Panevėžio dramos teatro. Į Nacionalinio dramos teatro direktoriaus vietą kandidatų buvo daug ir gana stiprių, o Panevėžio dramos teatrui buvo be galo sunku rasti vadovą: „Išrinkus pirmąjį vadovą, jis atsistatydino sekančią dieną, o tada teko rinktis vieną iš vieno.“ Anot jo, rotaciją dažnai sunku įvykdyti dėl žiūrovės minėtos priežasties – valdininkų įsikabinimo į postą. „Kita vertus, dažnai tiesiog nėra kandidatų. Vadovavimas kultūros įstaigoms yra sunkus iššūkis, tad neatsiranda žmonių norinčių užsikrauti tą naštą. Kaip ten bebūtų, rotacija yra geistinas dalykas“, – kalbėjo ministras.

Buvo paliesta ir konkreti – paveldosaugos, architektūros, darnios aplinkos problema, apie kurią daug kalbama pačiose gairėse. Architektas A. Karalius paklaustas ar mato poslinkių šioje srityje atsakė, jog architektūros laukas turėtų būti persvarstytas. „Šiandienai teritorijų planavimas ir statyba yra priskirti Aplinkos ministerijai, o paveldo reikalai Kultūros ministerijai. Toks valdymo fragmentiškumas gimdo daugybę įtampų. Mano nuomone, architektūra yra tais pačiais instrumentais valdoma kaip ir paveldas, nes tai yra tiesiog senesnė ir naujesnė architektūra“, – teigė architektas. Taip pat jis džiaugiasi, kad apie šią problemą kalbama gairėse, pagaliau architektūra įvardinama bendrame kultūros kontekste. „Tai būtų lemtingas posūkis, jei architektūra kaip kultūros sritis būtų priskirta kultūros ministerijai, o inžineriniai ir plėtros dalykai, sakykim, liktų Aplinkos ministerijai“, – pasiūlė A. Karalius.

Diskusijos pabaigoje V. Būdienė priminė, jog ne vien nuo Kultūros ministerijos priklauso ar kas nors pasikeis: „Kultūros žmonėms ir visuomenei reiktų suprasti, kad ministerija nėra aktoriai scenoje – visi kultūros žmonės turėtų suprasti, kad nereikia vien sėdėti ir laukti, kol kultūros ministras ir kiti kažką padarys…“ O V. Jauniškis diskusija užbaigė išsakydamas svajonę, jog kitais metais tokioje diskusijoje Knygų mugėje būtų kalbinamas Meno tarybos pirmininkas.

Jorė Janavičiūtė

„Universiteto žurnalistas“