Kadras iš dokumentinio filmo „Prie rugių ir prie ugnies“

Filmo „Prie rugių ir prie ugnies“ autorės prisiminimai apie poetą Justiną Marcinkevičių.

Justino Marcinkevičiaus eiles skaičiau per stojamuosius egzaminus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Prisimenu, vienas egzaminuotojas manęs paklausė, ar Marcinkevičius man ne giminė. Leidau sau pajuokauti: „Taip, mano tėvas yra Marcinkevičius... Petras Rimantas.“ Šitą anekdotinę situaciją pateikiu skaitytojui visų pirma todėl, kad visiems būtų aiškiau – esame tik bendrapavardžiai.

Bet vėliau teko didelė laimė asmeniškai susipažinti su Justinu. Mūsų pažintis 2005 m. prasidėjo nuo idėjos – sukurti poeto biografinį kino portretą. Kurti filmą paskatino lituanistė Živilė Bandorienė. Jos iniciatyva buvau pakviesta pristatyti pedagogams savo sukurtus filmus apie rašytojus Romualdą Granauską ir Jurgį Kunčiną. Vieno susitikimo metu Živilė pasiūlė imtis ir šios temos. Toji mintis pasirodė net šventvagiška: tarsi įsibrauti į šventovę. Pamaniau tada, kad sudėtinga mano jėgoms ir per daug atsakinga – kino priemonėmis atskleisti visų gerbiamą ir visiems svarbų žmogų. Apie tai ir pasakiau Ž. Bandorienei, bet ji patikino, kad Just. Marcinkevičius yra ypač kuklus žmogus, kad jis nepasididžiuos ir tikriausiai sutiks, nors ir nesu didelių laurų nusipelniusi režisierė.

Paskambinau poetui, prisistačiau ir neilgai trukus atvykau į jo namus. Buvo keista kalbėtis su žmogumi, kurio žodžius gaudžiau minioje Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo laikais. Nustebau, kad jis gali būti toks paprastas, be galo dėmesingas. Ir kaip pagarbiai jis kreipiasi į žmogų, kad ir jaunesnį, nieko gyvenime nenuveikusį. Nuo to karto aš jaukiai jaučiausi bendraudama su Poetu, nebijojau būti kvaila, jauna, netobula... Kiekvienas susitikimas man buvo dovana, išeidama nešdavausi vidinę ramybę ir net palaimą.

Prisimenu ir kitokių, iš pusiausvyros išmušančių poeto minčių. Jis paklausė: „Ar Jūs turite slapyvardį?“ „Ne“, – atsakiau. Jis sako: „Negerai. Aš irgi neturiu. Jūs – Marcinkevičiūtė, kuriate filmą apie Marcinkevičių, mus gali apkaltint viešų ir privačių interesų supainiojimu.“ Ir visa buvo pasakyta rimtai, gerai suvaidinant susirūpinimą, ir tik vėliau leido suprasti, kad tai buvo humoras.

Kai klausdavau apie būsimą filmą, norėdama suderinti scenarinį planą, Poetas tik patardavo, sprendimus tarsi palikdavo man. Sakydavo, kad aš esu režisierė ir esą geriau viską išmananti. Poeto pasitikėjimas įpareigojo dar daugiau dirbti, ruoštis, gilintis.

Šis filmas buvo pirmasis mano inicijuotas projektas. Galbūt nemokėjau gerai užpildyti paraiškos, o gal kitos priežastys lėmė, kad lėšas filmui gavau tik 2007-aisiais, padedama prodiuserės Daivos Vaitekūnaitės ir studijos „A propos“.

Jau buvau apsisprendusi, kad ir filmo stilistika turėtų būti kukli, nes taip labiausiai atspindėtų Poeto charakterį, o filmavimo kamera turėtų užimti tiesioginio bendravimo poziciją, ji turi eiti su Poetu, kad žiūrovas turėtų kuo mažiau tarpininkų. Nejudanti kamera, pastatyta ant stovo, čia netiko. Laimei, pavyko prikalbinti puikų operatorių, kaip ir Poetas, kilusį iš Prienų – Audrių Kemežį. Jis filmui suteikė reikalingos plastikos ir dinamiškumo, turėjo tokį savadarbį kameros laikiklį, tvirtinamą ant pečių, ir galėjo eidamas išlaikyti gana stabilų kadrą.

Just. Marcinkevičius pasiūlė, kad filmas būtų kelionė, atspindinti jo kelią. Taigi keliavome per istoriją, per svarbias Poeto biografijai ir širdžiai vietas. Beveik visur mus lydėjo Poeto žmona Genovaitė Marcinkevičienė. Pagalvojau, kad ji yra didelė, nors ir nematoma jo kūrybinio gyvenimo dalis. Bijau suklysti, bet man pasirodė, kad tikriausiai ji laikė buitį ir pasiaukojamai kūrė atmosferą Poeto kūrybai skleistis. Toks įspūdis susidarė iš bendrų mūsų kelionių, iš švelnaus jos rūpestingumo, kuris niekuomet nevirsdavo rūpesčiu, nes buvo lengvas, kartu visa apimantis, ore plevenantis, nė kiek netemdantis Genovaitės Marcinkevičienės šypsenos, tarsi viskas būtų lengva, gražu ir gera. Poeto žmona vis stengėsi pasitraukti iš kadro, todėl filme jos tiek nedaug, o tiksliau – daug, bet neakivaizdžiai.

Iš „Keistuolių teatro“ pasiskolinę autobusiuką, su Vaidotu Kaučiku (jis – nepamainomas filmo „pribuvėjas“) nuvykome į gimtąją Poeto sodybą Prienų rajone. Vėlavome, buvome paskutiniai svečiai. Kieme susirinkę apie keturiasdešimt Marcinkevičių, o prie namo padengtas ilgas stalas, nukrautas vaišėmis, daugiausiai ruoštomis Poeto brolio.

Visko neatkursiu – nesu rašytoja. Tik norėčiau papasakoti sunkiai žodžiais apibūdinamą Poeto savybę, kurios ir filme, deja, nepavyko užfiksuoti. Ne kartą pastebėjau, kad, pradėjus kalbėti apie negatyvius dalykus, J. Marcinkevičius tarsi pasitraukdavo, lyg iškeliaudavo į nežinia kokią transcendenciją: netardavo nė žodžio, jo veide atsirasdavo neišmatuojamas liūdesys, akys žvelgdavo į niekur.

Taip atsitiko ir tądien, Marcinkevičių suvažiavime. Kai prapliupo smarki liūtis, visi subėgo po stogais, mes atsidūrėme verandoje prie namo. O viena moteris kalbėjo apie savo darbą vaikų traumatologijos ligoninėje ir papasakojo žiaurių dalykų – kad daug vaikučių ir kūdikių atvežama sumuštų, kuriuos skriaudžia girtaujantys tėvai, artimi žmonės, kurie turėtų juos globoti. Stebėjau Poeto veidą. Tada pagalvojau, kad šis gebėjimas „išeiti“ yra jo išsiugdyta galimybė likti nuošaly nuo visokios bjaurasties, kurios negali kaip nors tiesiogiai sustabdyti, pakeisti čia ir dabar, bet tik vėliau, eiliuojant ir tarsi atliekant savas apsivalymo apeigas, gali išgyventi tokią žiaurią žmonių būtį. Neabejoju, kad jis viską girdėjo ir viską jautė, bet neištarė nė žodžio.

Kai filmavome jo darbo kambaryje, Poetas ištarė svarbią frazę, kurią dėliojau montažo metu ir vis tiek niekaip neįterpiau. Just. Marcinkevičiaus darbo kambaryje dvi sienos nuo grindų iki lubų – pilnos knygų. Kur ne kur pastatyti paveikslėliai, nedidelės skulptūros. Viena siena skirta paveikslams, o ketvirtoji – langas į mišką, prie kurio stovi didelis rašomasis stalas. Poetas apvedė plačiai ranka kambario sienas ir tarė: „Čia viskas man padovanota, gyvenu iš dovanų“, – nusijuokė jis. Tuomet jis stabteldavo ties vienu ar kitu objektu, pakeldavo jį, pasakodavo istorijas su tiksliomis detalėmis, kaip tas paveikslas ar nuotrauka atkeliavo, kas juos padovanojo.

Paskui ištraukė keletą albumų, tarp jų – vaikų piešiniai su palinkėjimais, kuriuos kadaise buvo gavęs per susitikimus mokyklose. Tie vaikai – seniai suaugę, o Poetas tebeturi jų piešinėlius... Pasirodė, kad poetas visa, kas turi užrašytą žodį, saugo savyje.

Daug vėliau, po filmo premjeros, teko išgirsti vienos ponios priekaištą, kodėl neparodyti Just. Marcinkevičiaus gauti ordinai bei apdovanojimai. Sakau, kad aš jokių ordinų net nemačiau. Jei jie būtų, tikrai būtų pakliuvę į kadrą. Susirūpinau, kur tie ordinai. O jie iš tikrųjų buvo užmiršti, nes Poetas jų neparodė, o aš ir nepaklausiau. Sužinojau, kad ordinus jis laiko stalčiuje – nemažas tas stalčius, ir pilnutėlis.

Buvome ir Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kur poetas mokėsi, dabar toje vietoje tik paminklas stovi, nes medinis pastatas sudegęs. Prie gatvės kalbėtis trukdė pravažiuojantys automobiliai, todėl patraukėme prie Nemuno. Ten Poetas papasakojo apie gimnazistų gyvenimą, vykstant Lietuvos partizaniniam karui. Paskui žadėjome aplankyti namą, kur Poetas, būdamas gimnazistas, nuomojo kambarį pas Antano Maceinos seserį. Taigi pakilome gatvės link ir sutikome namo šeimininkę Marcelę Maceinaitę, grįžtančią iš bažnyčios.

Visi, žiūrėję filmą, sako, kad ši nuostabi scena buvo surežisuota. Prisiekiu – pasisekė, arba, kaip neįtikėtiną situaciją pakomentavo Marcelė Maceinaitė, „taip Dievo duota“. Tiek šioje situacijoje, tiek apskritai per filmo radimosi istoriją jaučiau stiprią pagalbą ir tam tikras kliūtis, kurios sustabdydavo, bet, atėjus laikui, išnykdavo, t. y. jaučiau pačios lemties režisūrą ir jai atsidaviau.

Filmo montažas – irgi atskira istorija, kurios keletą detalių norėtųsi paminėti. Maža to, kad prifilmavome 15 valandų videomedžiagos, tai dar LRT archyvuose gavau apie 40 valandų. Man vienas kolega pasakė: turėsi problemą, nes viskas, ką pasako Just. Marcinkevičius, yra svarbu. Medžiagos atranka užėmė daug laiko, nes reikėjo, kad filmas būtų vienos valandos trukmės.

Pagaliau sumontavau valandos ir 40 minučių versiją. Paskambinau Poetui, paklausiau, gal norėtų kartu pasižiūrėti, pasakyti savo nuomonę. Just. Marcinkevičius man padėkojo, bet peržiūros atsisakė, nes nenorintis trukdyti mano laiko. Tą akimirką dingtelėjo, gal Poetas pyksta ant manęs (būtent taip sakytų mano amžininkas, jei būtų dėl ko nors nepatenkintas). Pasiryžau būti atkakli ir galimai padarytą klaidą atitaisyti, todėl dar sykį paprašiau, kad Poetas būtinai pažiūrėtų montažą, nes reikia patikrinti, ar teisingai sudėliotos nuotraukos, ar kur nors neįsivėlė netikslumų... Poetas atsakė: „Jeigu Jūsų nesutrukdysiu, tai aš mielai pažiūrėsiu.“ Šitą prisimenu žodis žodin, nes tada atsipalaidavau, nustebau dėl tokio stulbinamo savęs nesureikšminimo.

Taigi sutikau žmogų, kurio matu galiu išmatuoti save ir visą supančią aplinką, tai lyg žmogaus etalonas: moralės, sąžinės ir meilės matas – Justinas Marcinkevičius. Ir žinodama žmogaus gyvenimo laikinumą, ir nujausdama kelionės amžinumą, liūdžiu, kad išgyjimo stebuklas, kurio linkėjau, neįvyko.

Susitaikykime, prisiminkime ir Poe­to gerumu tarpusavyje dalinkimės.