Juliaus Kelero nuotrauka

Arba tiesiog šaligatvininkas. Taip dabar galėsime vadinti fotografuojantį poetą Julių Kelerą, kuris visą gyvenimą mynė, o pastaruosius penkerius metus dar ir fotografavo cementines miesto grindis bei išleido albumą „Vilniaus šaligatviai“ (UAB „Knygius“. Vilnius, 2010). Jame dailiai suguldyta 90 nuotraukų, kuriomis tarsi kruopščiai nušlifuotomis šaligatvinėmis plokštėmis žingsniuoja smalsus žvilgsnis.

Pirmiausia mane nustebino tas kruopštus fotografijų nušlifavimas. Nei sutryptos cigaretės, nei popiergalio ar šiaip padoresnės šiukšlės. Visur reprezentacinė švara. Nemanau, kad Julius prieš fotografuodamas viską nurankiojo (esu ne sykį taip daręs). Neabejoju, kad su kompiuterine šluota čia gerokai pamosavo Danielius Samulevičius. Pirmą sykį šiuolaikinio „šlavėjo“ profesija skambiai tituluojama – skaitMeninis fotografijų redagavimas. Išdidinta M raidė tarsi pasako, kad gali būti koreguota šviesotamsa, paryškinimai ar netgi kadravimas. Pasirodo, kompiuteriniai virtuozai vizualinį stilių dabar tobulina kaip įprastiniai tekstų redaktoriai. Gal net į bendraautorius taikosi?

Juliaus Kelero fotografija

Praeitų metų pabaiga J. Kelerui buvo prabangiai dosni: fotoalbumas plius septintasis poezijos rinkinys „Tai tu“, apie kurį pirmųjų knygų bendražygis, „popierinių špagų“ muškietininkas Kęstutis Navakas „Nemune“ smeigia aštrų dūrį: „...o poetas štai išleido lyriškai lytišką knygą...“ Kęstutis „Knygų sienoje“ kartais įmūrija ir fotografinę plytą. Gal grybštelės ir „Šaligatvius“? Žinant, kaip kreivai poetai žiūri į besidairančius pro skaitmeninius fotoobjetyvus kolegas, jo parašymas, spėju, švystelėtų šmaikščiu šviežumu.

J. Keleras pirmasis iš pastebimai gausėjančio fotografuojančių poetų būrelio sulipdė savitą albumą. Vis dėlto vadybinė koncentracija, pinigėlių paieškos ir dar visokių smulkesnių problemų išsprendimas – ne kiekvienam kūrėjui įveikiamas barjeras. (Viltingai laukiu ir dar gyvas labai norėčiau pamatyti poetiškai jautriai fotografuojančio Alio Balbieriaus išvaizdžią fotorinktinę.)

Kai išgirdau, kad Julius, pabėgęs nuo eilėraščių, šmirinėja Vilniaus šaligatviais ir rengia leidinį, suabejojau projekto menine sėkme. Mat smarkiai buvau nuviltas Paulinos Eglės Pukytės Londone prifotografuotų iš kramtomosios gumos sutryptų šaligatvinių „ornamentų“. Gal ten buvo užslėptas socialinis ar publicistinis užtaisas, gal autorė ir siekė to atstumiamai bjauraus poveikio, bet antiestetika suveikė ilgam.

J. Kelero albumas kaip tik maloniai nustebino švaria estetika, grožio informacijos gausa ir santūria poetika. Nors jau girdėjau fotografus niurnant, kad silpni tie šaligatviniai vaizdeliai, kad nėra to ir ano. Pasigendančiuosius žurnalistinio veiksmo ar judesio nepriversi pajausti visose nuotraukose pulsuojančio, gal tik vidine klausa pajaučiamo giluminio miesto dvasios vyksmo.

Juliaus Kelero nuotrauka

Tušti, statiški J. Kelero šaligatviai iš tiesų nuolat kažkur eina. Gal tik koks dešimt su akcentuotais šulinių dangčiais trumpam stabteli, bet po akimirkos vėl pajuda į mįslingą perspektyvą, dažniausiai atsiremiančią į užtamsintų šešėlių sankaupą. O toje tamsoje nujaučiama lemtis, nerimas, grėsmė.

Ten prasideda gyvenimiški siužetai ir veiksmo įtampa – tai žodžiais išplėtoja keturiasdešimt įvairių profesijų vaikščiotojų. Nuolat jaučiama fotografijų vidinė įtampa tekstuose išryškinama, ir pagaliau atsiveria užslėptoji šaligatvių drama.

Prozininkė Danutė Kalinauskaitė patirtą naktinio Vilniaus grėsmę perteikia novelės įtaigumu: „Prieš daugybę metų, pamenu, ėjau tais laikais naktį nerekomenduotina Polocko gatve. Už nugaros pasigirdo žingsniai. Ne skambūs, kaustyti geležies pasagėlėmis, kaip kino filmuose apie seklius, o guminiai. Sportbačių. Aš skubėjau ir jie, tokie elastingi ir tamprūs, matyt, jauni – iš paskos. Aš sulėtinu tempą, jie kone nuščiūva. O paskui? Paskui pirštai, iš nugaros sugniaužę sprandą taip, lyg jis priklausytų jau ne man. Ir – dialogas, kurio nebeprisimenu. Atminty išliko tik žalsvos mėnesienos putos ant dulkėtų alyvų ir širdis, lipanti pro gerklę lauk...“

Išgyvenimas guli atmintyje „susuktas į ritinį“, kurį „išvynioju, lankstau, matuoju, kerpu, daigstau – siūlas prie apatinės lūpos prilipęs – siuvu tekstus...“ O rašytojos atodūsį vaizdžiai komentuoja gal net tos pačios nelemtosios Polocko gatvės grėsmingai tamsėjančių grindinio akmenų dantiraštis.

Gniuždomai bjauriai mane glumina ant šaligatvių išsitaškiusios kraujo dėmės. Dabartinis jaunimas santykius dažniausiai aiškinasi peiliais. Sužiaurėjęs laikas tai pavertė vos ne įprasta kasdienybe. Kruvini siužetai J. Kelero fotografijose tik nujaučiami. Ir gerai. Nepamirškime, kad fotografuoja ne reporteris, o nuojautomis ir metaforomis žongliruojantis poetas.

Juliaus Kelero nuotrauka

Savo nelaimingą nutikimą kampuotu stiliumi prisimena ir fotografas Remigijus Pačėsa: „...Vienas šaligatvis man vos nepadarė „kapieco“. Buvo slidu, o aš „ėmiau“ posūkį. Dešinėj rankoj turėjau kefyro butelį (tada dar buvo stikliniai, 0,5 ltr.) ir tėškiausi ranka ant to butelio. Mikrochirurgas surinkinėjo tą ranką 6 valandas. Tai štai...“

Rašantieji tekstus daug kur pristatomi daugiapakopiais titulais. „Netikėtai“ sužinome, kad Jurgis Kunčinas buvo poetas, prozininkas, vertėjas, Giedrė Kazlauskaitė – poetė, filologė (!), eseistė. O šitokį daugiatitulinį pasismaginimą „Nuogirdose“ sugalvojęs Ričardas Šileika kažkodėl nuskriaudžiamas tik kukliu menininku. Juk galėtų būti užrašyta su plačiu užmoju – žmogus-orkestras, kuris eiliuoja, pedantiškus renginių reportažus rašo, fotografuoja, prarečiui knygeles leidžia, nuogirdas, geležėles ir visokius smėliukus renka, o kartais net PDR duobę kitiems iškasa... Jam geriausiai tiktų šposininko kepurė, bet „Šaligatvių“ albumui jis beveik rimtai parašė apie vaikiščių paišymus spalvotom kreidelėm. Ogi gražiai papildytų šaligatvių biografijas toks saulučių ir gėlikių kilimėlis. O jeigu dar kažkuriame kampe būtų užrašytas Ričardo pamatytas (garantuoju, ir nufotografuotas) amžinas trafaretas: „Renata + Virgis = Meilė“, niūriai rimta albumo monotonija ir visi gatviaplyčiai (R. Š. naujadaras) mylimu pavasariu nušvistų.

Prie „kreidelių“ teksto atrinkta gal ir po pavasarinio lietaus džiūstančio šaligatvio nuotrauka su šlapio kairiojo bato gražiai ornamentuotu įspaudu. Tarsi čia ką tik praėjo Ričardas ir surinko visas besimėtančias geležėles...

Juliaus Kelero fotografija

Filosofo Aleksandro Dobrynino taupi sentencija: „Šaligatviai – tai miestiečių žolė“ galėtų būti ne tik šio rašinio, bet ir albumo antraštinė vėliava, nes joje sutelpa visa giluminė gamtą praryjančio miesto esmė. Savo prigimtinį kaimietiškumą pagaunu, kai nedvejodamas pasirenku tarp parko šaligatvių skersai pramintą jaukų takutį. Rodos, gyvos žemės energija pačią širdį pasiekia! Bet, aišku, purvyno proza negailestingai susiurbia visus poetinius pakylėjimus.

Šventiškiausiai saulėje spindi vasariniai šaligatviai, bet fotogeniškiausi – žiemiški, sniego draiskalais išmarginti. Šviečiantis sniegas cementines plyteles efektingai pajuodina, sudėsto netikėtas menines kompozicijas, o kai objektyvas dar užgriebia mašinų padangų ažūrinius margumynus ar smulkučius, tripirščius balandžių nutipenimus, nuotraukos virsta tiesiog užbaigtais grafikos lakštais.

Čia akivaizdžiai prieštarauju A. Balbieriaus siekiui J. Kelero fotografijas pakylėti iki abstrakčios tapybos. Sutikčiau, jeigu atsirastų spalva. O Alio tekstą puošia tobula akmeninė grindinio vėduoklė, prilygstanti puošniam parketui. Senųjų akmentašių mozaikinį grožio pajautimą drąsiai galima pavadinti menu, kurį fotografui tereikia pasiimti.

Praeitą vasarą trumpam iš Amerikos grįžo mūsų kaimynas. Sutikau jį rūkantį prie laiptinės. Išsičiustijęs, madingai juodai apsirengęs, pajaunėjęs, užtikrinto gyvenimo oria fizionomija pabrėžiantis savo reikšmingumą. Nemėgstu tuščiagarbių pasipūtėlių, bet tiek to – pakalbėjom. Sočiai išsireklamavęs ranka parodė į baisiai duobėtą mūsų šaligatvį: „Kol šitaip čia bus, tikrai negrįšiu.“

Juliaus Kelero fotografija

Sovietmečiu Kaune Kalniečių mikrorajono šaligatviai buvo išskirtiniai. Didžiuliai, tik kranu pakeliami gelžbetoniniai blokai, suguldyti dviem eilėmis, gerai saugojo nuo purvynų. Pamenu, kaip juos sugalvojęs architektas džiaugėsi, kad dešimtmetį tikrai atlaikys. Kai kurie blokai laikosi ir dabar. O kituose cementas suiro, atsivėrė metaliniai strypai, už kurių sykį užkliuvęs vos nepakartojau ano R. Pačėsos nuokryčio.

J. Keleras Vilniuje irgi surado keletą suskilinėjusių, keistinų šaligatvių, tarp kurių įcementuoti du susipriešinantys tekstai. Anglų kalbos dėstytoja Ingrida Jonušienė prisimena: „Patys gražiausi šaligatviai yra Paryžiuje – akmeniniai, kojų nugludinti, savi lyg Mončio skulptūros, kviečiančios glostyti.“ Miesto svečias Malcomas Cameronas pateikia Vilniaus vaizdelį: „Kai pamini šaligatvius, pirmiausia prisimenu, kaip 1994 metais mokytojavau Linkuvoje ir per Vilnių važiavau namo atostogų. Man reikėjo nusigauti į Londoną, o iš ten – į Škotiją, ir visą tą kelią turėjau nešti savo labai sunkų lagaminą, nes blogi Vilniaus šaligatviai sugadino ratukus.“

Juliaus Kelero nuotrauka

Nežinia, ką šaligatviai sugadino tapytojui, fotomenininkui, skulptoriui Viktorui Binkiui, bet jis, keturvėjiškai smagiai parkritęs, pratęsė legendinį senelio šaunumą: „Pamenu, vieną kartą buvau prie jų skruostu prisiglaudęs ir kalbėjau jiems komplimentus.“

Išradingumo proveržį aprašė poetas, žurnalistas Arūnas Spraunius, kai jiedu su poetu Dainiumi Gintalu vaikštinėdami po Stokholmą atrado „kakutį su įbesta vėliavėle“. Korektiškai vėliavėlės tautinė priklausomybė nutylima, bet tokio subtilaus politinio pašmaikštavimo dar neteko regėti. O D. Gintalas, pasirodo, visa tai nufotografavo. Tai kodėl neparodo? Gal net vertingą prizą laimėtų...

Nepagavau G. Kazlauskaitės sudėtingo apibendrinimo, kad eidami šaligatviu trypiame Kristaus veidą. Jaunystėje esu rašęs apie sumindžiotą miesto veidą, bet kad kasdieniniame mūsų vaikščiojime po kojomis slypėtų religija – nesuvokiu.

Rašytojas Valdas Papievis galėjo užrašyti tik savo naujojo romano pavadinimą „Eiti“ ir užtektų, bet pateikiamas jo sakinys – skambus ir prasmingas: „Šiaip jau visas gyvenimas – šaligatvis, vedantis palei nesurastą (gal ir nerandamą) gatvę.“

Apžvalgininką akivaizdžiai įtraukė ir nepaleidžia turtingas, įvairiapusis, tikrasis, šaligatvių gyvenimas tekstuose. Bet jau greta nekantraudama lūkuriuoja pabaiga, tad tenka palikti nepaliestus labai įdomius kitų vaikščiotojų pastebėjimus.

Vis dėlto gudrus J. Kelero sugalvojimas pasikviesti talkon geriausius fotografijų pagalbininkus – žodžius. Baigiamojoje albumo dalyje spausdinami trys išplėstiniai rašiniai, kuriuose dar galima pakeliauti naujomis prasmėmis grįstais šaligatviais.

Filosofas Nerijus Milerius „Vilniaus šaligatvių“ interpretacijos eksperimente“ aiškinasi vizualiųjų menų santykį su garsu ir pastebi, kad „Kelero fotografijose garsas suspenduojamas ne pradinėje, bet galutinėje – išnykimo fazėje“.

Juliaus Kelero nuotrauka

Architektas Tomas Grunskis „po storu kasdienio gyvenimo sluoksniu“ bando įžvelgti pasislėpusią miesto dvasią. „Tai, ką Julius parodė vaizdu, man yra viena iš miesto dvasios apraiškų.“

Albumo sudarytoja Agnė Narušytė pateikia originalų šešiolikos plytelių vėrinį, kuriame daugiau literatūros negu menotyros. Bet skaitančiajam dėl to tik smagiau. Turtingais potėpiais autorė iš praeities šaligatvių įtrūkimų iškrapšto „vaikystės archeologinio sluoksnio smėlį“, kuriame mergaičiukės ant vienos kojos šokinėja klases. Julio Cortazaras šį unikalų žaidimą pavadino „ritualu, vedančiu į Dangų“. Kažkodėl nebesimato mūsų kiemuose tų mažųjų balerinų, su fanatišku atsidavimu traukiančių į Dangų.

Rašinį pabaikime tuo, kuo derėjo pradėti – autoriniu įvadu. Tikėjausi grakščios poetinės impresijos, kuri išsiskirtų iš kitų albumo tekstų. Man pasirodė, kad įvade per daug racionalių samprotavimų, klampių šachmatinių išvedžiojimų, per daug perspaudimo, kai grioveliais tekantis polaidžio vanduo sudramatinamas iki ašarų... Visiškam poetiniam albumo išsipildymui geriausiai tiktų ankstyvesnis J. Kelero eilėraštis:

Šaligatviai

jiems skauda, jie glaudžias,
kenčia dilgsinčias stiklo
skeveldras, purvą, pakaustytus,
nevalytus, pervalytus, aštrius –
negailestingus, nenuilstančius

jiems skeldėja nugaros, žaizdos
negyja, tikriau, nespėja užgyti –
nešvarūs rudens instrumentai
nuolat primena kaltę
ir privalomą nuolankumą.