Nuotraukos šaltinis www.dalailama.com

Dalai Lamos XIV pareiškimas 52-ųjų Tibeto nacionalinio sukilimo metinių proga

Šiandien minime 52-ąsias taikaus tibetiečių tautos sukilimo, kuris įvyko 1959 metais Tibeto sostinėje, Lhasoje, prieš komunistinės Kinijos represijas ir trečiąsias taikių demonstracijų, vykusių visame Tibete 2008-aisiais metais, metines. Šia proga norėčiau atiduoti pagarbą ir skirti savo maldas tiems narsiems vyrams ir moterims, kurie paaukojo savo gyvybes teisingoje kovoje už Tibeto ateitį. Taip pat solidarizuojuosi su tais, kurie kenčia priespaudą ir meldžiuosi už visas gyvas būtybes.

Jau daugiau kaip šešiasdešimt metų tibetiečiai, nepaisydami paneigtos jų teisės į laisvę ir to, kad nuolat gyvena baimėje ir netikrume, sugeba išsaugoti unikalų savo tapatumą ir dvasines vertybes. Savo ruožtu naujoji tibetiečių karta, kuri nors ir nepatyrė, ką reiškia gyventi laisvame Tibete, ėmėsi atsakomybės ryžtingai kelti Tibeto klausimą pasaulyje. Savo pavyzdžiu jie iliustruoja Tibeto tautos ištvermę ir atsparumą.

Mūsų planeta priklauso žmonijai. Kinijos Liaudies Respublikai priklauso 1,3 milijardo piliečių, kurie turi teisę žinoti tiesą apie tai, kas vyksta jų šalyje ir apskritai pasaulyje. Tik gerai informuoti žmonės gali atskirti tiesą nuo melo. Informacijos cenzūra ir kitoks jos ribojimas prieštarauja žmogaus prigimčiai. Pavyzdžiui, Kinijos vadovai laikosi nuomonės, kad komunistinė ideologija ir politika yra teisingos. Jei taip būtų iš tikrųjų – tokia politika turėtų būti atvirai pristatoma visuomenei ir būti atvira kritikai.

Kinija – didžiausia gyventojų skaičiumi valstybė – yra auganti pasaulinė galia. Žaviuosi jos ekonomikos pasiekimais. Kinija taip pat turi ir didžiulį potencialą įnešti savo indėlį į žmonijos pažangą ir taiką pasaulyje. Tačiau jeigu Kinija nori tai padaryti, ji visų pirma turi pelnyti tarptautinės bendruomenės pagarbą ir pasitikėjimą. Kinijos lyderiai turėtų siekti didesnio savo veiklos skaidrumo idant jų darbai atitiktų jų žodžius. Siekiant šio tikslo žodžio ir spaudos laisvė tampa pirmaeilės svarbos dalykais. Kita vertus, valdymo skaidrumas padeda užkirsti kelią korupcijai. Pastaraisiais metais vis daugiau ir daugiau intelektualų ragina Kinijos valdžią imtis politinių reformų ir didesnio atvirumo politikos. Tai, kad Kinijos premjeras Wen Jibao išreiškė savo pritarimą tokiems raginimams liudija reikšmingas pokyčių tendencijas, kurias nuoširdžiai sveikinu.

Kinijos Liaudies Respublikoje gyvena daug tautų. Joms būdinga kalbų ir kultūrų įvairovė. Gerbti ir saugoti kiekvienos tautos kalbą ir kultūrą yra KLR politikos tikslas, aiškiai įvardytas jos konstitucijoje. Tibetiečių kalba yra vienintelė, kuria yra išsaugotas visas išsamus Budos mokymas, įskaitant ir tekstus apie logiką ir pažinimo teoriją (epistemologiją), kurią mes perėmėme iš Indijos Nalandos universiteto. Todėl tokios kultūros pagrindų griovimas, užuot ją saugojus ir puoselėjus, galiausiai gali privesti iki bendrojo žmonijos kultūros paveldo sunaikinimo.

Kinijos valdžia dažnai pabrėžia, kad stabilumas ir ekonomikos vystymas Tibete yra kertinė jo ilgalaikės gerovės sukūrimo sąlyga. Tačiau Tibete vis dar dislokuojamas didžiulis kariškių skaičius, o tibetiečių suvaržymai intensyvėja. Tibetiečiai gyvena nuolatinės baimės ir nerimo atmosferoje. Prieš kurį laiką didelis skaičius Tibeto intelektualų, visuomenės veikėjų ir aplinkosaugininkų buvo nubausti už tai, kad išsakė kertinius Tibeto tautos lūkesčius. Nepateikus jokių įrodymų jie buvo įkalinti apkaltinus juos už „kenkimą valdžiai“, nors iš tikrųjų jie viso labo pasisakė už Tibeto tapatumo ir kultūros paveldo išsaugojimą. Tokios represinės priemonės kelia grėsmę santarvei ir stabilumui. Tas pat pasakytina ir apie pačią Kiniją, kur areštuojami žmogaus teises ginantys teisininkai, nepriklausomi rašytojai ir žmogaus teisių aktyvistai. Primygtinai raginu Kinijos valdžią peržiūrėti tokius savo veiksmus ir paleisti iš kalėjimo sąžinės laisvės kalinius.

Kinijos valdžia tvirtina, kad vienintelė su Tibetu susijusi problema – tai Dalai Lamos privilegijos ir jo asmens statusas. Tačiau tikroji problema yra tai, kad nesiliaujanti priespauda išprovokavo visuotinį Tibeto tautos pasipiktinimą vykdoma oficialia politika jos atžvilgiu. Gilus nepasitenkinimas apėmė visus Tibeto gyventojų sluoksnius. Kad problemos esmė yra Tibete, patvirtina ir tai, jog Kinijos valdžiai nepavyko pelnyti tibetiečių pasitikėjimo ir lojalumo. Priešingai – tibetiečiai gyvena nuolatinio įtarumo ir persekiojimo sąlygomis. Šią žiaurią realybę patvirtina Tibete apsilankę svečiai tiek iš užsienio, tiek ir iš pačios Kinijos.

Atsižvelgdami į tai, siūlome atnaujinti delegacijų, susidedančių iš išeivijoje gyvenančių tibetiečių, padėčiai Tibete įvertinti siuntimą į Tibetą, kaip tai buvo daroma XX a, 8-ajame ir 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Taip pat labai pritartume tarptautinių organizacijų atstovų, parlamentarų atvykimui į Tibetą. Jeigu atvykę jie nustatytų kad tibetiečiai savo šalyje yra laimingi – mes tai su džiaugsmu pripažintume.

Realizmo dvasios, kuria vadovavosi Mao vadovybė XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje, rezultatas buvo 17-os punktų Kinijos ir Tibeto susitarimas. Dar kartą panaši realizmo dvasia pasireiškė dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje valdant Hu Yaobangui. Jeigu tokia realizmo dvasia vėl atgytų – Tibeto klausimas, taip pat ir kai kurios kitos problemos galėtų būti nesunkiai išspręstos. Deja, konservatyviosios jėgos tokias iniciatyvas užgniaužė. Todėl dabar, praėjus šešiems dešimtmečiams, Tibeto klausimo sprendimas dar labiau susikomplikavo.

Tibeto plynaukštė yra pagrindinių Azijos upių šaltinis. Kadangi čia yra didžiausia ledynų koncentracija po Šiaurės ir Pietų ašigalių, šiai vietai prigijo Trečiojo ašigalio vardas. Gamtinės aplinkos niokojimas Tibete tiesiogiai atsiliepia didžiulei Azijos teritorijai – ypač Kinijai ir Indijos subkontinentui. Tiek centrinė, tiek ir vietos valdžia, taip pat ir Kinijos visuomenė, turėtų įsisąmoninti šį pavojų ir imtis ilgalaikių priemonių gamtai apsaugoti. Raginu Kiniją pagalvoti apie atsakomybę prieš žmones, kuriuos tiesiogiai paveiks Tibeto plynaukštės gamtinės aplinkos pokyčiai.

Siekdami išspręsti Tibeto klausimą, mes nuosekliai laikomės abipusiai naudingos Vidurio kelio pozicijos, kurios tikslas – tikroji Tibeto autonomija KLR sudėtyje. Tibeto tautos siekius bei lūkesčius esame ne kartą aiškiai ir išsamiai išdėstę Kinijos vyriausybės Jungtinio darbo fronto departamento atstovams. Deja, į savo pagrįstus pasiūlymus nesulaukiame jokios pozityvios reakcijos. Tai verčia mus abejoti ar mūsų pasiūlymai buvo tinkamai ir neiškreiptai perduoti aukštesniems pareigūnams.

Nuo seniausių laikų Tibeto ir Kinijos tautos gyvena kaimynystėje. Būtų apmaudu, jeigu neišspręsti nesutarimai atsilieptų ilgus amžius skaičiuojančiai draugystei. Ypatingas pastangas skyrėme gerų santykių tarp užsienyje gyvenančių tibetiečių ir kinų vystymui. Džiaugiuosi, kad tai prisidėjo prie geresnio mūsų tarpusavio supratimo ir draugystės. Tibete gyvenantys tibetiečiai taip pat turėtų palaikyti gerus santykius su broliais ir sesėmis kinais.

Pastarąsias savaites buvome liudininkai nuostabios neprievartinės kovos už laisvę ir demokratiją įvairiuose Šiaurės Afrikos regionuose ir kitose pasaulio vietose. Esu tvirtas neprievartos ir žmogiškųjų galių šalininkas. Minėti įvykiai dar kartą patvirtino, kad kryptinga neprievartinė akcija gali atnešti pozityvias permainas. Tikėkimės, kad šie įkvepiantys pokyčiai tų šalių tautoms atneš tikrąją laisvę, laimę ir klestėjimą.

Vienas iš mano lūkesčių, kuriuos puoselėjau nuo vaikystės buvo Tibeto politinės ir socialinės struktūros reforma. Per keletą metų, kai Tibete turėjau realią valdžią, spėjau padaryti keletą esminių pakeitimų. Nepaisant to, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių toliau įgyvendinti pradėtas reformas Tibete neturėjau galimybių, jas tęsiau gyvendamas tremtyje. Dabar, vadovaujantis Tibetiečių tremtyje Chartija, Kalon Tripa (Ministras pirmininkas), politinė valdžia ir tautos atstovai yra renkami žmonių tiesioginiuose rinkimuose. Tremtyje mums pavyko įtvirtinti demokratiją, atitinkančią atviros visuomenės standartus.

Jau nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios nuolat pabrėžiu, kad tibetiečiams reikia lyderio, kurį Tibeto tauta išsirinktų laisvuose rinkimuose ir kuriam galėčiau perduoti valdžią. Dabar atėjo laikas tai įgyvendinti. Kovo 14-ąją prasidėsiančioje vienuoliktojoje keturioliktojo Tibeto parlamento tremtyje sesijoje oficialiai pasiūlysiu padaryti atitinkamus Tibetiečių tremtyje Chartijos pakeitimus, atitinkančius mano apsisprendimą perduoti savo galias išrinktajam lyderiui.

Po to, kai paviešinau savo ketinimus, sulaukiau gausybės prašymų tiek iš Tibete, tiek ir išeivijoje gyvenančių tibetiečių neatsisakyti politinės lyderystės. Mano apsisprendimas perduoti savo galias visiškai nereiškia kad noriu atsisakyti atsakomybės. Ilgalaikėje perspektyvoje šis mano sprendimas bus naudingas Tibeto tautai. Taip nusprendžiau ne todėl, kad pasijutau pavargęs. Tibetiečiai labai daug iš manęs tikėjosi. Kaip tibetietis padarysiu viską, ką galiu, vardan Tibeto. Tikiu, kad palaipsniui žmonės supras mano ketinimus ir pritars mano apsisprendimui.

Pasinaudodamas proga noriu su dėkingumu paminėti įvairių tautų, palaikančių teisingumą, vadovus, parlamentarus, intelektualus ir Tibeto rėmimo grupes, kurie nuosekliai ir tvirtai remia Tibeto tautą. Niekada nepamiršime Indijos žmonių, Indijos vyriausybės ir atskirų Indijos valstijų vyriausybių nuoširdžios paramos ir gerumo padedant išsaugoti bei puoselėti tibetiečių religiją ir kultūrą, užtikrinti tibetiečių išeivijoje gerovę. Visiems jiems – mano nuoširdžiausia padėka.

Mano maldos žodžiai už visų gyvų būtybių laimę ir gerovę.

2011 m. kovo 10 d.
Dharamsala

Vertė Gintaras Dručkus