Keistoka mūsų kariuomenė,

Be ginklo ir vien tik jaunuomenė

Sustingusį kraują vėl gyslom

Varykim į didelį tikslą“ Antis

(1987)

Rokas. Bandant aprašyti ar rašyti apie šį fenomeną nuo pat pirmojo žodžio susiduri su keblumais. Kas tai? Muzikos stilius, gyvenimo stilius, savotiška išraiška? Dar sunkiau yra kalbėti apie roko muziką Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje apskritai. Kas rokas buvo tuo metu, kokį vaidmenį jis atliko? Atsakymus į šiuos klausimus galima būtų išdėlioti į ilgiausią aibę, kurios pradžioje turėtumėm visiškai „žemiškus“ atsakymus, kad rokas Lietuvoje tebuvo muzika ir dažnai gan prastai atliekama (netgi lyginant su kitomis Sąjungos šalimis). Tačiau kitoje pusėje atsirastų tokie atsakymai, jog roko muzika nešė žinią apie laisvę masėms, kad tai buvo, anot Algirdo Kaušpėdo, svarbi „plyta į laisvėjimo mūrą“.

Sovietmečiu kurtą roko muziką ir jos atlikėjus dažnai gaubia tarsi mistiškumo aura – tai žmonės vieni iš pirmųjų pasisakę prieš sistemą, prisidėję prie saviraiškos atgimimo, atnešę naujų idėjų, nebijoję išsakyti savo nuomonės. Šiame straipsnyje bandysiu analizuoti, koks gi buvo politiškumo ir muzikos santykis devinto dešimtmečio roke Lietuvoje. Būtent šio laikotarpio atlikėjai yra labiausiai siejami su politinės pozicijos išsakymu, kadangi dalis jų aktyviai rėmė Sąjūdį. Tiesą pasakius, netgi kažkur viduje, beveik ties pasąmonės lygiu, kirba mintis, kad visas rokas tuo metu buvo kažkoks ypatingas, kovojantis, tikresnis. Tačiau svarbiausia tai, jog politiškai aktyvūs buvo ne visi atlikėjai. Ir toli gražu ne patys blogiausi laikėsi kiek atokiau nuo politinių mitingų ir informacijos skleidimo. Būtent apie tokius skirtu­mus ir kalbėsiu.

Rokas devinto dešimtmečio Lietuvoje

Pirmiausia reikėtų šiek tiek susipažinti su devinto dešimtmečio roko istorija Lietuvoje, kuri yra pakankamai įvairi. Laikotarpis prasidėjo tam tikru nuosmukiu roko muzikos erdvėje – 1982 m. buvo uždraustas tradicinis „Opus“ festivalis, kuriame grodavo ir nemažai roko atlikėjų. Tuo pat metu spaudoje pasipylė kritika tokiai muzikai, ypač aktyviai vyko diskusijos, kuriose ir skaitytojai galėjo išsakyti savo nuomonę siųsdami laiškus. Nemaža dalis skaitytojų, tarp jų ir jauni žmonės, kritikavo „rokerių“ gyvenimo būdą, atliekamą muziką. Kiti laikėsi nuosaikesnių pozicijų, kad ir rokas „turi teisę“ egzistuoti. Vienintelė mintis jungė ir vienus, ir kitus – jaunimui kažko trūksta. Neišvengiamai teko pastebėti, kad pati sistema nieko nebegali duoti – oficiali estradinė muzika buvo nuo­bodi ir dažnai tiesiog žemo lygio, o ir populiarių dainų temos ėmė stipriai atsibosti.

Vienu kertinių momentų roko at­gimimui ir pakilimui galima įvardinti 1986 m. pasirodžiusį A. Pozdniakovo videofilmą „Kažkas atsitiko“. Prieš filmo pasirodymą režisierius teigė: „Šiame filme visi kalbės, dainuos apie teisybę ir melą mūsų visuomenės socialinius ryšius ardo melo korozija“. Taigi, filmas buvo pateikiamas kaip politinės kritikos atspindys, kaip muzikinė – socialinė satyra. Būtent šiame filme pasirodė tie atlikėjai, ku­rie vėliau bus siejami su Sąjūdžiu ir jo idėjų palaikymu, t.y. „Antis“ ir „Foje“. Būtų galima teigti, kad tai buvo vienas iš bandymų meninėmis priemonėmis į viešumą iškelti aktualias problemas ar bent pradėti apie jas galvoti. Kita vertus, tas bandymas buvo toks avangardiškas, kad dauguma žiūrovų net nesistengė jame ieškoti prasmės. Kitas svarbus Pozdnyakovo filmo „nuopelnas“ – jo filmavimo metu pirmą kartą buvo surengtas „open – air‘as“ (atviras koncertas lauke), kuriame, nors ir prižiūrint tuometinei milicijai, žmonės galėjo laisvai šokti ir dainuoti, nebijodami, kad juos už tai nubaus. Tai buvo svarbus žingsnis roko išėjimui iš salių ir kambarių į žymiai platesnes erdves.

Roko maršų žinia

Taip, „Kažkas atsitiko“ tapo postūmiu naujam judėjimui – Roko maršams per Lietuvą. Nepaisant sunkumų juos organizuojant, pir­masis įvyko 1987 m. Po Lietuvą jis keliavo su šūkiu „Paremkime Lietuvos kultūros fondą“. Kai kurių amžininkų teigimu, roko maršus galima buvo pavadinti paslėpta tautinio atgimi­mo forma, nes kultūra visada buvo svarbus bendrumo faktorius. Ant­rasis Roko maršas, įvykęs 1988 m., buvo skirtas paremti Sąjūdžiui. Jame buvo išreikšta žymiai atviresnė ir aiškesnė pozicija dėl Lietuvos ateities: tauta turi turėti teisę pati kurti savo ateitį ir nieko blogo lietuviškame nacionalizme nėra. Taip pat aktu­ali buvo aplinkosaugos tema kaip meilės savo šaliai išraiška. 1989 m. Šis roko maršas nuo kitų skyrėsi tuo, kad judėjimas link laisvos Lietu­vos jau buvo įsibėgėjęs, reiškiamos idėjos – nebeslepiamos. Iškelta daug reikalavimų silpstančiai sovietinei valdžiai: karinių bazių ir gamyklų likvidavimas, laisvi rinkimai, atsisakymas tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Kartu su jau tradiciniais tapusiais dalyviais – „Antimi“ bei „Foje“ – pasirodė ir lietuvių išeivių muzikos grupės bei atlikėjai („Naujas kraujas“, Edžio Punkrio bei Darius Pulikaitis ir Dainava), kurios, tiesą sakant, buvo pakviestos labiau dėl idėjinių sumetimų, nei dėl jų profesionalumo ar meninės vertės.

Be abejo, Roko maršai buvo labiausiai pastebima roko kultūros išraiška Lietuvoje. Peržiūrėjus jų istoriją, ke­liamas idėjas, atrodytų, neabejotinai galima teigti, kad rokas ir tuo metu vykę procesai buvo neišskiriami – visi muzikantai tiesiogiai ar netiesiogiai nešė žinią apie politinius įvykius, Sąjūdžio veiklą. Visgi svarbu skirti savo idėjų ir įsitikinimų demonstravimą dai­nose nuo to, kas vykdavo Roko maršų ar „Anties“ koncertų metu: dažnai jie labiau primindavo mitingus.

Mitingas už du rublius?

Ne visiems tai buvo priimtina. Pavyzdžiui, vienos to meto muzikinės grupės „Trylika“ narys kiek kitaip nušviečia to meto euforiją dėl Sąjūdžio ir politikos dainose bei pasirody­muose: „Kodėl už du rublius bandoma versti žmones ne tik muzikos klausy­tis, o dalyvauti mitinge? Seniau taip: jeigu nori būti populiarus – dainuok apie Kauno „Žalgirį“. Dabar – giedok apie Sąjūdį, politiką.“ Svarbu pabrėžti, kad pats šių žodžių autorius dalyvavo beveik visuose svarbiausiuose mitinguose, organizuotuose Sąjūdžio, tačiau pagrindinė jo mintis buvo ta, kad juos reikia atskirti, nepaversti roko muzikos įrankiu politikos darymui. Apie atskirtį tarp muzikos ir politiškumo Samas iš Bix‘ų yra sakęs: „Svarbiausia – laisvas žmogus, kuris ką nori, tą ir kalba nieko politiško (Roko maršuose) nebuvo.“ Galima teigti, kad čia vėl atsiranda panaši skirtis, kurią jau galima buvo įžvelgti ir ankstesniame pasisakyme. Rokas, Roko maršai – visų pirma laisvo žmogaus išraiška. Taip, ji galėjo turėti tam tikrų politinių pozicijų, bet jokiu būdu nereiškė, kad šie dalykai yra neatskiriami.

Tiesą pasakius, prie panašios minties veda ir lietuvių išeivių grupių pasirodymas Roko marše’89. Jų dainos buvo tiesiog linksmos, tinkamos šokti, bet jokių politinių poteksčių jose nebuvo. Be abejo, galima sakyti, kad išeivių grupių pakvietimas jau buvo savotiškas pozicijos pareiškimas, turint omenyje, taip ilgai išsilaikiusią geležinę užsklandą. Be to, organiza­toriai galėjo nutuokti, kokioje roko kultūros terpėje yra išaugę tie žmonės, kad tuose kraštuose politinė žinia jau buvo nustumta į kiek atokesnę vietą, į priekį užleidžiant muzikos skambesį. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad patį linksminimosi aspektą dažnai mini įvairiausi Roko maršų dalyviai. Vienas iš jų, Povilas Meškėla, teigė, kad tuo metu „mes buvome kaip viena didelė šeima“ ir nemažai šnekėjo apie bendrumą. Dalis žmonių dalyvavo Roko maršuose tiesiog todėl, jog tai buvo galimybė tiesiog pabūti kartu, kad jų metu atsirasdavo bendruome­ninis jausmas.

Gaila, kad tuometinis roko gyvenimas net ir devinto dešimtmečio pabaigoje buvo pakankamai mažai aprašomas, įsimenamas. Todėl tenka naudotis ta medžiaga, kuri yra palikta, dauguma jos yra skirta būtent tik Roko maršams. Dėl šios priežasties, būtent jų pavyzdžiu buvo stengiamasi parodyti, kad roko muzika devinta­jame dešimtmetyje buvo ne visada taip tampriai susijusi su politika, kaip kartais atrodo… Ar kaip kartais tiesiog norėtųsi galvoti…