Julius Žėkas prie ruošiamos instaliacijos „Tautiška giesmė“. Astos Pakarklytės nuotrauka

Kovo 11-ąją Seimo rūmuose bus demonstruojama instaliacija „Tautiška giesmė“. Kaip teigia projekto kūrėjai, šis kūrinys – tai mokslo, meno bei technologijų tarpdisciplininės sintezės raiška pristatomas vienas pamatinių tautos simbolių – himnas. Kalbant konkrečiau – „instaliacija „Tautiška giesmė“ susideda iš daugiau nei prieš 100 metų Vinco Kudirkos paskelbto himno žakardiniu audimu išreikštos garso spektrograminės analizės juostos, kuri lazerių iliuminacijos ir mechaninės dinaminės instaliacijos pagalba „pjauna“ vaizdą esamuoju momentu, t. y. žiūrovas turi galimybę girdėti ir stebėti kokybinius garso pojūčius čia ir dabar.“

Apie šį kūrybinį projektą, jo genezę ir perspektyvas kalbamės su instaliacijos „Tautiška giesmė“ kūrėju Juliumi Žėku.

Instaliacija „Tautiška giesmė“. Jolitos Kimsaitės nuotrauka

Instaliaciją pavadinote „Tautiška giesmė“... Kokia buvo pradžia, kaip gimė pati idėja kurti tokią instaliaciją? Kas paskatino ją kurti?

Visada sunku atsakyti į tokį klausimą, nes norisi pradėti pokalbį nuo Adomo ir Ievos... Tikriausia vertėtų prisiminti ir Vinco Kudirkos laikus, kai himnas iš tikrųjų buvo mūsų tautos vardas, identiteto laidas, kai žmonės, išgirdę bendrus žodžius, galėdavo ne tiktai tapatintis su lietuvių vardu, bet ir jausti tą bendrą „vardan tos...“ jausmą.

Jei toliau sektume istoriją, prisimintume himno paslapties, netgi tragedijos istoriją – draudimus, Sąjūdį, 1991-uosius metus. Reikėtų kalbėti apie laikus, kai daugelis, gimę po karo, daug ko nežinojo... Netgi mano paties mama nežinojo, kokios spalvos yra Lietuvos trispalvė, koks yra himnas, koks yra herbas. Ji pasakoja: „Aš vėliau klausiau savo motinos – „Kodėl tu mums apie tai nepasakojai, juk tu viską žinojai?..“ Tai buvo tokios tyliosios rezistencijos klausimas. Tėvai, norėdami apsaugoti vaikus, kartais net nepasakodavo tokių svarbių dalykų.

Artėjant jau prie šių laikų – iš vaikystės pamenu Sąjūdžio laikus, pirmąjį mitingą, kuriame buvau kartu sesute – tai labai daug. Būti kartu su žmonėmis, kurie su šypsena, su giedra, su tikėjimu, su viltimi ėjo per nežinią į viltį, į tikėjimą... Ėjo ir su meile. Atsimenu ir sausio 13-osios įvykius – mano abu tėveliai ten dalyvavo – ir kitą dieną aš pats, vaikas dar, ėjau su fotoaparatu. Atsimenu, kaip kareivis kėsinosi iš manęs atimti tą fotoaparatą ir kaip žmonių minia greitai susispietė ir mane paslėpė, kad nebūčiau pasiektas...

Visi tie įvykiai brandino tam tikrą sąmoningą žinią, kurią šiandien jaučiu kaip niekada privaląs skleisti – dėkoti tiems žmonėms, kurie padėjo man tapti tuo, kuo esu, padėjo susiformuoti. Nėra spekuliacijų esminiais vertybiniais, tautos identiteto klausimais – čia jų negali būti.

Atsakant į patį klausimą, kaip gimė konkretesnė mintis apie instaliaciją – gal pirmoji inspiracija buvo, kai darbavausi Amsterdamo kalbos garsų institutui, kur mes tyrėme garsus.

Man teko laimė dirbti bene įdomiausiam – Pilotiniame – skyriuje. Jame buvo atlikinėjami patys pirmieji bandymai, t.y. tokios, dar „laukinės idėjos“... Teko dirbti su naujausiomis kompiuterinėmis programomis, net su pačiais programuotojais – tartis, kalbėtis, ko gi mes norime iš jų ir tų skaičiavimo mašinų. Tai buvo be galo įdomus darbas. Kai grįžęs pabandžiau Lietuvoje viešinti vienus ar kitus pastebėjimus, jie daug dėmesio nesulaukė. O norėjosi paskleisti tuos dalykus plačiau.

Tos pirmosios idėjos vėliau generavosi, ieškojo formų, ieškojo galimybių atsirasti... Tam reikėjo daug pereiti, atrasti žmonių... Tikrąjį vaizdinį pamačiau galbūt prieš pusantrų metų. Tai buvo vasara, aš buvau išvykęs iš miesto į savo kaimą. Ten, vaikštant po pelkę, man ir gimė ta idėja. Tiesiog išvydau prieš akis paveikslą, ko ir kaip reikėtų. Pirmiausia – tai buvo vaizdas iš tekstilės pasaulio.

Tad pamatėte „tikrąjį vaizdą“ – kaip ir ko reikėtų – prieš pusantrų metų. O ką veikėte tuos pusantrų metų iki šios dienos?

Kartą literatūros profesorius Vytautas Martinkus man pasakė vieną labai protingą frazę, kurią aš įsidėmėjau. Atėjęs pas jį į kabinetą, sakiau: „Profesoriau, turiu nuostabią idėją. Noriu parašyti tokį ir tokį darbą.“ Ir ėmiau pasakoti, pasakoti, pasakoti... Profesorius klausė, klausė manęs ir paskui sako: „Viskas labai gerai, bet žinok – tai ne idėja. Idėja bus tada, kai tu parašysi – padėsi man ant stalo, ir mes tada galėsime kalbėtis apie šitą idėją. O dabar tai tėra svajonė, mintis, iliuzija, sapnas...“ Nuo to, kol sapnas virsta realybe, turi praeiti nemažai laiko. Taigi – klausei, ką mes veikėm pusantrų metų?

Siūlau atkreipti dėmesį į gramatinę formą, dabar nebevartosiu vienaskaitos pirmojo asmens, nes nuo čia jau prasideda bendras darbas, į kurį kiekvienas iš tikrųjų įdėjo milžinišką indėlį. Visų pirma buvo atlikta spektrograminė himno analizė. Beje, himno įrašas pasirinktas neatsitiktinai, pasirinkta būtent 1988 metų versija, – pirmasis, neoficialus Lietuvos Respublikos himno įrašas, kurį atlieka Lietuvos nacionalinis orkestras ir Kauno valstybinis choras. Taigi – atlikus šią analizę, mes pradėjome darbuotis kartu su tekstilininkais, ir čia labai daug darbo įdėjo Žydrė Ridulytė. Išbandžius įvairias technologijas buvo pasirinktas kompiuterinis žakardinis audimas.

Instaliacijos „Tautiška giesmė“ kūrėjai: Algis Sakalauskas, Žydrė Ridulytė, Julius Žėkas. Astos Pakarklytės nuotrauka

Kodėl būtent žakardinis audimas?

Būtent šia technologija galime gana tiksliai išreikšti tokį skirtingą spalvų spektrą. Labai pagelbėjo „Audėjo“ fabrikas ir jų nuostabios technologės, kurios tikrai negailėjo laiko, kantriai dirbo. Daug eksperimentų atlikom derindami verpalus ir pynimus.

Atlikę šį darbą, jį pristatėme pernai Lietuvos tekstilės bienalėje. Kūrinys buvo apdovanotas, ir tai mus įkvėpė – prasidėjo antrasis etapas. Jame didžiausią indėlį įdėjo Algis Sakalauskas – inžinierius, elektronikos, radioelektronikos, mechanikos ir kitų sričių žinovas. Tai – nuostabus žmogus ir puikus specialistas. Su juo daug diskutavome, net kalbėjomės apie mokslui mažiau rūpimus klausimus – tokius, kaip pačios instaliacijos galutinis vaizdas. Galų gale atradę bendrus taškus, pradėjome darbuotis. Mus parėmė ir Fizikos institutas, ir „Optronika“, nemažai specialistų dirbo kurdami ir elektroninę, ir lazerio optinę, dinaminę bei mechaninę sistemas, jungdami jas ir kartu derindami su pačia instaliacija.

Atlikti šiuos darbus – reiškė sukurti širdį. Tačiau dar turi būti ir kūnas. Kūnui sukurti taip pat reikėjo daug pagalbos. Noriu padėkoti bemaž 7 dizaineriams, kurie kūrė kūną.

Kam jų tiek daug prireikė?

Na, todėl, kad buvo ieškoma paties paprasčiausio, genialiausio varianto, o svarbiausias dalykas buvo – kad „kūnas“ neužgožtų to, kas yra svarbiausia.

Nepaminėjau ir kitos – finansavimo – srities. Tam, kad šis kūrinys būtų realizuotas, labai daug padėjo Kultūros rėmimo fondas, Tarptautinių kultūros programų centras. Taip pat reikia paminėti paskutinius etapus – pristatymą Briuselyje, Europos Komisijoje. Labai bijojome, nuogąstavome, kaip žmonės tai priims, netgi buvome pasiruošę tokiam kraštutiniam variantui, kad nuvyksime ir pargrįšime. Tačiau įvyko kitaip, ir džiaugiamės, kad vien užsiregistravusių kviestinių svečių buvo per 600. Na, o dabar laukia prezentacija Kovo 11-ąją Lietuvos respublikos Seime.

Gal vis dėlto pereikime nuo daugiskaitos prie vienaskaitos. O kas Jums asmeniškai šioje instaliacijoje svarbiausia?

Kai, grįžę iš Briuselio, susirinkome, uždaviau panašų klausimą visiems. Vieni džiaugėsi, kad pavyko organizuoti vieną ar kitą instaliacijos dalį, visi džiaugėsi tuo, kad pavyko ją parodyti. Man pačiam smagiausia šioje instaliacijoje yra tai, kad visų pirma, žodis tapo kūnu, kad idėja buvo materializuota, kad pavyko surasti žmones, kad jie patikėjo ir kūrė kartu.

Esu ne kartą ir girdėjęs, jog menų draugija „Sintezija“, skelbdama menų draugystę, kartais ne visiškai sugeba tą šūkį realizuoti, kad kartais vienas kūrėjas dirba atskirai nuo kito, vėliau tiktai dirbtinai sudeda savo pajėgas į viena.

Šiuo atveju tikrai taip nebuvo, ir fizikas turėjo tapti tekstilininku, ir tekstilininkas turėjo gilintis į dizaino specifiką, ir pats prisidėti prie kūrimo. Tai buvo tikrai komandinis darbas, tai buvo ir yra bendrystė. Ir aš labai džiaugiuosi, kad būtent tie himno žodžiai – „vardan tos Lietuvos vienybė težydi...“ – ne šiaip sau buvo pasirinkti, ir aš labai džiaugiuosi, jog tai pavyko realizuoti.

Kiek ta realizacija pavyks ateityje?

Turime be galo daug ateities planų. Norime gilinti ir mokslines studijas, yra svajonės įkurti tokį nedidelį institutą, kuriame dirbtų mokslininkai. Tai jau dabar yra labai inovatyvu – tie instaliacijos atradimai ir išradimai. Egzistuoja reali galimybė sukurti labai stiprų mokslinį lauką, yra galimybė pristatyti Lietuvą pasauliui, pristatyti vertai, pristatyti išdidžiai, solidžiai, su pagarba. Aš pats labai norėčiau bent penkiuose Lietuvos miestuose pastatyti šias instaliacijas stacionariai, kad galėtų ateiti visi, kas tik nori – nes čia yra ką veikti, ir vaikui, ir akademikui. Tai yra ir švietimo, ir mokslo populiarinimo projektas. Bet svarbiausia – skamba himnas. Jis kviečia mus vienybei.

Ar šis projektas, sukurtas lietuvių, gali būti taikomas panašiems analogams užsienyje kurti?

Užrašyta „Hymnos.lt“. Šis žodis pasirinktas neatsitiktinai. Hymnos reiškia „himną“, o lt reiškia kilmę – iš Lietuvos. Jau dabar deramasi ir derinami variantai su Europos Parlamentu – sukurti Beethoveno „Odės džiaugsmui“ instaliaciją, planuojama ir kitų šalių himnams adaptuoti šį projektą, rašomos ir teikiamos paraiškos įvairiausiems fondams, ieškome partnerių kitose šalyse – tai mūsų identifikacijos kortelė.

Nebaisu, kad ilgainiui pavirsite fabriku?

Kaip ir minėjau, planuojame ir institutėlį steigti, jame bus įdarbinta ir nemažai žmonių, kurie galės užsidirbti duonai. To bijoti nėra prasmės, žmonės, kurie kuria, kurs ir toliau. Žmonės, kurie gilinasi į mokslines studijas, gilinsis ir toliau. Tiesiog suteikti galimybę – ir šiandien jau sukurtas visas vadybinis aparatas, kuriame yra nuostabūs, jauni, tikintys žmonės. Gerai, kad kažkas iš to gali ir kasdieninę duoną valgyti, o ne tik švenčių metu.

O kokias geografines platumas siekiama supažindinti su šiuo projektu?

Planuojame turą aplink Baltijos jūrą, per Šiaurės Ameriką bei kitas Lietuvai itin svarbias vietas (kaip, pvz., Jungtinė Karalystė, Vokietija ir pan.).

Taip pat ieškome tarptautinių partnerių, tai neišvengiama. Dirbdami, kurdami ir konstruodami tam tikras sistemas mes pamatėme, kad ne viską galima padaryti Lietuvoje.

Kodėl būtent ši Kovo 11-oji parinkta „Tautiškos giesmės“ parodymui?

Prisipažinsiu, nebuvo iš anksto suplanuota, jog tai bus per mūsų Nepriklausomybės 20-mečio minėjimą. Taip atsitiko, ir aš tuo be galo džiaugiuosi, ir Dievui dėkoju, kad galiu Lietuvai padėkoti būtent tokią svarbią datą. Kita vertus, manau, sutapimų nebūna...

Ar ši instaliacija yra tikrasis vaizdinys, ar ji dar patirs transformacijų?

Tai tik pradžia. Išvydau tą vaizdinį prieš pusantrų metų tikrai gal ir ne tokį – jis dar neturėjo tokio konkretumo ir materialumo, pamačiau bendrą veiksmų, žmonių visumą, išvydau bendruosius mechanizmus. Kol tai tapo kūnu, perėjo nemažai transformacijų, ir dabar tai, ką mes matome, yra tarsi baigtinis kūrinys. Tačiau dar tikrai yra kur tobulėti.

O kada paskutinįsyk pačiam teko himną giedoti?

Be abejo, Vasario 16-ąją. Tikiuosi, ir Kovo 11-ąją pavyks. (šypsosi)

--

Instaliacija „Tautiška giesmė“ pristatoma kovo 11 d. 14 val. Lietuvos Respublikos Seimo II rūmų parodų galerijoje. Įėjimas laisvas iki kovo 18 d.

Dalyvauja instaliacijos autoriai – Julius Žėkas, Žydrė Ridulytė, Algis Sakalauskas

Muzikinę programą atliks Obojų kvintetas: Robertas Beinaris, obojus (meno vadovas); Tomas Bieliauskas, obojus; Laura Kasinskaitė, meilės obojus; Petras Kuraitis, anglų ragas; Arūnas Zujus, fagotas.
Skambės: J. B. Lully, W. A. Mozart, M. K. Čiurlionio, V. Striaupaitės-Beinarienės kūriniai.

Atidarymo šventėje dalyvauja LR kultūros ministras Arūnas Gelūnas, LR Seimo kancleris Jonas Milerius, LR Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, profesoriai: Vaclovas Bagdonavičius, Algirdas Dovydėnas, Jonas Grigas, Vytautas Rubavičius, Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Mindaugas Urbaitis.

--

Kalbino Antanas Šimkus