Pastarąsias tris savaites Vokietijos (ir ne tik) žiniasklaidos vedamuosiuose mirgėjusi VFR gynybos ministro barono Karlo Theodoro zu Guttenbergo istorija daugeliu atžvilgių yra labai įdomi ir pamokoma. Šis ponas, sutikite, itin konceptualia šiuo atveju pavarde, vienas iš populiariausių nūdienės Vokietijos politikų, kanclerės Merkel kabineto pažiba, prieš geras porą savaičių buvo apkaltintas plagiatu. O plagijavo jis prieš keletą metų Bayreutho universitete rašydamas teisės daktaro disertaciją. Kai kurių mokslinių kolegų bei būrio internautų nutvertas, ministras iš pradžių gynėsi, į kameras žerdamas: „Mano paties parašyta disertacija – joks plagiatas“, o po poros dienų jau prašė universiteto atimti iš jo daktaro laipsnį. Universiteto atstovai į prašymą neatsižvelgė(!), teigdami, jog patys išsiaiškins ir nuspręs, ką ir iš ko atimti, tačiau dar po poros dienų daktaro laipsnį visgi anuliavo. O dar po kiek laiko ministras atsistatydino.

Kur jūs Lietuvos wiki bendruomenės asange‘ai, gal norėtumėte patikrinti įvairiausio rango Lietuvos politikų ir pareigūnų per pastaruosius dešimt metų sukurptus ir įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose apgintus magistro darbus? Įtariu, ten būtų galima rasti visokiausių įdomybių. Tik štai nemanau, kad dėl to bent vienas asmuo atsistatydintų.

Ta proga ir Lietuvos universitetai turėtų ko pasimokyti iš kolegų Bayreuthe. Kalbu ne apie, atrodo, niekaip nesibaigiančią Zitos Migonienės kovą su KTU, bet apie bendrąją Lietuvos universitetinę kultūrą. Visiškai liūdna būtų, jei nežinočiau nė vieno atvejo, kai Lietuvoje su plagiatoriumi buvo pasielgta bekompromisiškai. Nepaisant to, dažnas (nors tikrai ne visi) Lietuvos studentas galėtų skaniai pasijuokti, kad baronas, vadovavęs Vokietijos gynybai, yra paprasčiausias nevykėlis – nežinojo, kad nurašant reikia bent kelis žodžius sakinyje pakeist, kad Google‘as nerastų. O pats nusirašymas – anokia čia problema...

Vokiečių apklausos rodo, kad ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, požiūris į plagiatą švelnėja, daugybė vokiečių yra pasiryžę atleisti buvusiam daktarui ir ministrui jo žmogiškas „silpnybes“ ir mano, kad visas šis reikalas yra tik socialdemokratų ir žaliųjų (suprask, opozicionierių) be galo išpūstas burbulas. Žinoma, kvaila būtų opozicijai tuo nepasinaudoti, bet ar tai vien tik politinė neapykanta?

Klausimas mokslo istorikams – ar Lietuvoje kada nors požiūris į plagiatą buvo išties griežtas? Klausiu, nes nežinau. Klausiu, nes nesuprantu, kodėl, tiesą sakant, ne taip jau retai manoma, kad disertacijos (magistrinio, bakalaurinio) rašymas, tai nurašymas nuo kitų jau parašytų knygų, iš dešimties veikalų pagaminant vieną? Kodėl daugybė dėstytojų, užduodantys parašyti rašto darbus, paskui į juos žiūri pro pirštus, nedarydami net elementariausios „Google patikros“ – neįvesdami atsitiktinio sakinio į interneto paiešką ir nepasilinksmindami (ar nepasipiktindami, čia jau pagal skonį ir situaciją) gautais rezultatais? Kodėl studentai, pagauti parsisiuntę darbą iš interneto, ne tik nesutrinka, bet ir visuomet gali paminėti dėstytoją X, kuris tokius dalykus toleruoja? (Darsyk primygtinai kartoju: ne visi, ne visur ir ne visuomet, bet čia kaip niekur galioja šaukšto deguto ir medaus statinės principas). Bepigu zu Guttenbergo atveju, juo išties buvo gausu besidominčiųjų. Bet jis ne išimtis, o simptomas, plagiato kultūros pažiba, o plagiatorių, ko blogo, gali būti legionas.

Todėl išties labai įdomu, kas laukia tų daugybės jaunuolių, kurie, pasak JAV plagiato tyrinėtojų, užaugs šiandienėje aplinkoje, kur autorinių teisių samprata yra gerokai išskydusi, kur informacija randama internete yra visų ir niekieno, kur parsisiųsto akademinio darbo sukeliama jausena yra tokia pat, kaip Youtube svetainėje pažiūrėto filmo ar parsisiųsto muzikos kūrinėlio. Semplavimas muzikoje, koliažas mene, plagiatas moksle – visa muzika sugrota, ne visi honorarai paimti (atrodo, Benjamino Gorbulskio frazė)? Panašu, kad daugybė jaunų protų būtent taip ir protauja. Ir kuo toliau tuo labiau. Tai gal rimtai artėja nauja visuomenė, kurioje turės būti stipriai peržiūrėtas ir pakoreguotas šiandien dominuojantis požiūris į autorystę, autorių teises ir kūrybiškumą?

Juk gal kaip tik šitaip ir pasireiškia kūrybiškumas, „geras plagiatorius“ ne aklai kopijuoja, o miksuoja ir remiksuoja, perdirba ir atnaujina, gal plagiatas ir yra tikroji šiuolaikinė intelektualinė kūryba, toks džiazas. Pastaroji nuomonė vis garsiau prasimuša pro besisiaubinčiųjų plagiato plitimų „senamadiškų“ akademikų (ir ne tik) chorą. Prisiminus, jog progreso idėja intelektualų dažnai laikoma diskredituota, operavimas jau turimais tekstais, nesiekiant pasakyti visiškai nieko naujo, nebeatrodo toks smerktinas reiškinys. Tai gal be reikalo man ir kitiems kolegoms tas plagiatas nepatinka, gal jis, o ne griežti akademiniai ir kitokie autoriniai (vos neparašiau autoritariniai) standartai yra žmonijos ateitis?

Kaip jums toks scenarijus?