Ketvirtadienį po pietų Šventojo Sosto spaudos salėje pristatyta popiežiaus Benedikto XVI knygos „Jėzus iš Nazareto“ antroji dalis. Tai antrasis iš sumanytų trijų tomų, kuriuose Šventasis Tėvas – kaip teologas ir egzegetas, o kartu ir kaip puikus, lengvai skaitomas pasakotojas – kalba apie Jėzų, kuris tuo pat metu yra ir konkretus žmogus, istorinė asmenybė, ir įsikūnijęs Dievas, mūsų Išganytojas.

Prieš ketverius metus išėjusioje pirmojoje knygos dalyje buvo kalbama apie Jėzaus viešąją veiklą Palestinoje nuo krikšto Jordane iki Atsimanymo. Antroji dalis skirta kulminaciniam Jėzaus žemiško gyvenimo laikotarpiui nuo įžengimo į Jeruzalę iki Prisikėlimo. Kardinolas Josephas Ratzingeris buvo sumanęs tritomį veikalą pradėti nuo vadinamųjų vaikystės evangelijų, tačiau išrinktas popiežiumi idėjos atsisakė ir rašymą pradėjo nuo Jėzaus viešosios veiklos pradžios. Pernai buvo pranešta, kad popiežius vis dėlto ryžtasi rašyti ir trečiąją dalį. Tad knyga apie Jėzaus vaikystę bus ne pirmoji, kaip buvo iš pradžių planuota, bet trečioji tritomio veikalo dalis.

Pasižiūrėkime į popiežiaus knygos „Jėzus iš Nazareto“ antrosios dalies turinį. Knygą sudaro neilgas įvadas, devyni skyriai ir baigiamoji dalis, pavadinta „Perspektyvos“.

Antrosios dalies įvade, panašiai kaip ir prieš ketverius metus pasirodžiusios pirmosios dalies pradžioje, Šventasis Tėvas paaiškina savo intenciją sujungti į vieną dvi hermeneutikas – „tikėjimo hermeneutiką“ bei „istorijos“ hermeneutiką – ir šitaip padėti skaitytojui artimiau susipažinti su gyvuoju Jėzumi ir jį tikėti.

Pirmasis skyrius pavadintas „Jėzaus įžengimas į Jeruzalę“. Antrajame, pavadintame „Eschatologinė kalba“, nagrinėjami Jėzaus žodžiai apie Jeruzalės likimą ir paskutinįjį teismą. Trečiasis skyrius pavadintas „kojų plovimas“. Ketvirtajame, pavadintame „Kunigo malda“, šią kančios išvakarės pasakytą Kristaus kalbą popiežius aiškina hebrajiško permaldavimo šventės Yom kippur kontekste. Penktasis skyrius pavadintas „Paskutinė vakarienė“. Be kita ko jame nemažai dėmesio skirta paskutinės vakarienės datai, skirtingai nurodomai sinoptinėse Evangelijose ir Jono Evangelijoje. Šeštasis skyriuje – „Getsemanė“. Septintajame, skirtame Jėzaus teismui, be kita ko kalbama ir apie kolektyvinės kaltės dėl Jėzaus mirties, daug amžių priskiriamos žydų tautai, nepagrįstumą. Pastarojo skyriaus dalis buvo paskelbta jau prieš porą savaičių ir sulaukė gausių komentarų. Aštuntajame skyriuje kalbama apie Jėzaus nukryžiavimą ir palaidojimą. Devintasis skyrius skirtas Jėzaus prisikėlimo istoriškumui, kuris, pasak popiežius, yra bene rimčiausias iššūkis šiuolaikinio žmogaus mąstymui, ypač tuo atveju kai daromas skirtumas tarp tikėjimo hermeneutikos ir istorinės hermeneutikos.

Galiausiai knyga užbaigiama epilogu, popiežiaus vadinamu „perspektyvomis“. Jo antraštė – tikėjimo išpažinimo žodžiai: „Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Jis vėl garbingai ateis“. Šioje neilgoje knygos dalyje popiežius pereina prie Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo pašaukimo ir savivokos, prie asmeniško ir bendruomeniško siuntimo, kurį mums suteikė Jėzus.

Popiežiaus knygos turinį, požiūrių į analizuojamus dalykus naujumą, ketvirtadienį po pietų Šventojo Sosto salėje pristatė Vyskupų kongregacijos prefektas kardinolas Marc Ouellet. Spaudos konferencijoje taip pat kalbėjo italas rašytojas ir vokiečių literatūros tyrinėtojas Claudio Magris.

Vatikano leidyklos, kuravusios knygos leidimą direktorius salezietis kunigas Giuseppe Costa Šventojo Sosto dienraščiui „l‘Osservatore Romano” duotame interviu pateikė keletą faktų apie „Jėzaus iš Nazareto“ antrąją dalį. Knyga pasirodė iš karto septyniomis kalbomis – vokiečių, italų, anglų, prancūzų, ispanų, portugalų ir lenkų. Bendras tiražas šiomis kalbomis siekia 1 200 000 egzempliorių. Po tam tikrų nesklandumų pasitaikiusių leidžiant pirmąją popiežiaus knygos dalį, dabar vertimus į šias septynias kalbas atliko arba koordinavo Šventojo Sosto Valstybės sekretoriato vertėjai.

Knygos pristatymo proga taip pat pranešta, jog šiuo metu jau susitarta dėl vertimų į keturiolika kitų kalbų (taip pat ir į lietuvių).