Labas, mielas skiautinių žiūrinėtojau,

atleisk, šis savaitlaiškis publikuojamas viena diena vėlėliau dėl švenčių. Jau pasiplaiksčius Nepriklausomybės vėliavoms ir tekstams aukščiausiuose Bernardinai.lt languose. Apie langus kalbu neatsitiktinai. Vakar vienas man artimas žmogus pasakojo, kaip žiūrėdamas pro langą matė vienišą balandį prie tuščios lesyklėlės, liūdnai stebintį, kaip gausus sniegas kloja supavasarėjusius kiemo pašalius. Būtent tada man ir kilo idėja papasakoti Tau apie langus, pro kuriuos šią savaitę buvo ir tebėra galimybė pažvelgti į publikuotus tekstus. Juk ir langų būna visokių...

Vakarėjantis

Valdo Kilpio nuotrauka

Turiu pomėgį akies krašteliu sutemus padirsčioti pro namų langus iš gatvės pusės. Žvalgausi ne tik su šeimyninių vaizdelių kolekcionieriaus aistra, bet ir su tam tikru ilgesiu – paprastai vakarėjant skubu namo, tad truputį pavydžiu tiems, kurie jau virtuvėje žvangina stalo įrankiais, net tariuosi užuodžiąs gardžios vakarienės kvapus. Ta kasdienybė iš toli visad atrodo bemaž šventinė. Būtent dėl to, kad iš toli. Tiesa, nesunkiai įsivaizduoju, kaip šeimyninė idilė sklaidosi: pavalgę šeimynykščiai, tarkim, trijų asmenų šeima, išsiskirsto po kambarius, ir kimba į atlapus laptopams ir pasiduoda televizorių vizijoms ar pro nanogrotuvų ausines sklindantiems radijo dažnių apžavams.

Seniai praėjęs pro tą, nelabai išsiskiriantį, elektros šviesa nutviekstą langą, vis viena vaizduotėje kuriu pakankamai absurdiškus istorijos tęsinius, prisimindamas, kokias žinias mačiau darbe.

Pavyzdžiui, atsidaręs savo elektroninio pašto dėžutę, šeimos galva pamato, kad ji tuštut tuštutėlė. Jis nebetenka galimybės parašyti pikto laiško šilumininkams už nepagrįstai išaugusią sąskaitą, kurį formulavo visą mielą darbo dieną.

Antroji galva po šeimos galvos, suplovusi indus po vakarienės, persikelia į svetainę, kur sužino, kad estai ne tik be skandalų pradeda metus su Talinu (o estų pusbroliai suomiai – su Turku) kaip Europos kultūros sostine, bet ir turi galimybę rinkti valdžią internetu.

Šeimos galva tuo metu nusivylęs ateina pasidalinti įspūdžiais apie technologinį krachą ir visuotinį sąmokslą, tačiau jam atkertama, kad Estijoje to tikrai nenutiktų. Ir priduriama, kad seniai aišku, kas yra Baltijos tigro galva, o kas – uodega. Išsiskyrus nuomonėms, diskusija apie estų pasiekimus ir technologinius praradimus vyksta aukštesne tonacija ir trukdo susikaupti trečiajai šeimos galvelei, kuri rengia referatą apie toleranciją etikos pamokai ir bando pasinaudoti jau kitų žmonių Tolerancijos centre sukauptomis žiniomis. Tačiau didžiausia įtampa paaugliškoje galvelėje kyla dėl savaitgalio – kaip įtikinti mamą ir tėtį išleisti į naujo muzikos klubo atidarymą? Trečioji šeimos galvelė žiūri pro langą į tamsą... Tamsoje šmėkšteli dar vienas vėlyvas praeivis, rezgantis dar vieną absurdišką istoriją apie žmones šiapus. Tarsi ką įtardama, galvelė užtraukia savo kambario užuolaidas. Nėra čia ko šnipinėti.

Uždažytas

Zenekos nuotrauka

Daugelis nuo vaikystės žino, kad prasivardžiuoti negražu. Gražu yra neprasivardžiuoti. Bet panašu, kad vaikystės žinios menkai praverčia interneto klajūnams, komentatoriams, besiskaldantiems į keistai įvardintas stovyklas ar beklijuojantiems vieni kitiems, švelniai tariant, keistas etiketes. Apie šią problemą rašoma ir sudėtingai, ir moksliškai, ir paprastai – kaip pastaruoju atveju. Bet prasivardžiavimo viešojoje erdvėje nuo to nemažėja. O gal jie tiesiog neturėjo vaikystės? Arba langas į ją uždažytas. Riebiai. Kaip anksčiau būdavo viešo naudojimo tualetuose.

Todėl ir sunkiau pamatyti ką nors gera. Tarkim, pasidžiaugti parkais, kurie, atokiau nuo didžiųjų peštynių dėl skambių nugalėtojų vartų, dar per stebuklą likę ir žadami atkurti.

Sunkiau ir išgirsti kalbant didį aktorių iš tų, sovietinių, laikų, kur langai išties būdavo arba grotuoti, arba uždažyti. Surasti, ką tam aktoriui teko rinktis, kai jam siūlė vaidinti revoliucijos vadą: „buvo toks sudėtingas laikas. Jauni žmonės dabar to nežino, bet po karo Stalino įsakymu iš Maskvos iškeldino karo invalidus, luošius. Ir nesvarbu, kiek jie turėjo medalių už narsumą. Kojos nėra – gadini sostinės veidą. Nešdinkis į periferiją. Aš negalėjau vaidinti nė vieno iš tų „vadų“.“

Pro uždažytą langą net ir pokario frontas išlieka nematomas, arba suvokiamas tik kaip saujelės karštakošių reikalas. Ačiūdie, kad dar atsiranda kuriančių, įvardinančių, pavadinančių kitaip, bet neprasivardžiuojančių, nes didžiausias kalbos įžeidimas yra vartoti ją ne pagal paskirtį – ne bendravimui, o skaldymui, ką pravardės ir suteikia. Ir kalba vėliau atkeršija daug baisiau – veriasi Babelio bokšto statytojų bėdos po statinio griuvimo...

Tęsiant Babelio temą, įdomu koks bus vieno pastato niauktais langais likimas Laisvės alėjoje? Ir kieno laisvę jis įprasmins?

Vitražinis

Turbūt sniego įkvėpti, jam vis tirpstant ir tampant gatviniu murziumi, nejučia imame švarintis. Akyse prašviesėja, kai nuplauname langus, tas peržiem pritraiškanojusias namų akis. O jei orai ir galimybės dar neleidžia to padaryti, bent savaitgaliais ieškome kažko švaresnio. Gal ir neverta kalbėti daugiskaita, bet bent man norisi aptikti ką nors šventiška. Nebūtinai tai turi būti Kaziuko mugės šurmulys, Rio de Žaneiro linksmybės ar dailiai išguldyti prisiminimai. Net ir ne protingi ir sveiki meno skirstymai ar koncertas su liudijimais, galbūt net ne sklandi homilija apie Kalno pamokslą. Ne, po vieną visi šie patirties gabaliukai teliktų pabiri stiklo žėručiai ant nematytos gatvės grindinio N mieste.

Tačiau kažkas meistriškai juos susieja spalvom, priderina, nušlifuoja kampus, suklijuoja, įstato. Švysteli saulė trumpam, ir, rodos, pats sekmadienis šypteli, atlauždamas spalvotą šviesos gabalėlį šio vitražo meistro vardu. Švarų. Purų. Tarsi bičiulišką žodį, kuriuo pasitinka ir palydi...

Atviras

Astos Plechavičiūtės nuotrauka

Kam neteko pro atidarytą langą klausytis iš lauko atsklindančių didmiesčio garsų? Kam neteko, tai galima įsivaizduoti – panašiai, kaip su „Bernardinai.lt“ daugialangiu daugiaaukščiu. Tik kryptis kita: visos žinios, visi garsai sklinda iš mūsų svetainės į atvirą jūsų monitoriaus langą. Štai, pro visuomenės langelį išskrenda Lietuvos pokariui skirtų prisiminimų paukštė, atsliūkina kažkoks egzotiškas ir baugus Korėjos pusiasalio gyvūnas.

Pro praviras „Kultūros“ langines Romualdas Rakauskas rodo po kojom – į šaligatvių, kuriuos prižiūri J. Kelero akis, spindesį ir skurdą.

Ant „Sankirtų“ palangės rymo Liudvikas Jakimavičius, ilgėdamasis teletiltų su aukščiausiais valdžios pareigūnais, o kažkur iš pro „Kino ir fotografijos“ orlaidę girdėti, kaip režisierė Agnė Marcinkevičiūtė pasakoja apie filmo, skirto Justinui Marcinkevičiui, kūrimo aplinkybes ir bendravimo su poetu akimirkas.

Kažkur pro „Literatūros“ durų akutę matyti ant slenksčio trypčiojantys, dovanom ir premijom nešini sveteliai, kažkur „Šeimos ir sveikatos“ namuose girdėti nakvišų žingsniai – matyt, vėl sapnuoja, kad laiko egzaminus.

Lenkai visų laikų žymiausia lenke išrinko Mariją Kiuri. Teko kadaise skaityti „Siluetų“ serijoje išleistą knygą apie tos moters gyvenimą. Yra iš ko pasimokyti. Ir ne tik lenkams.

O štai amerikiečiai pro „Gamtos ir mokslo“ vitriną leidžia filmo „Star Trek“ muziką. Taip jie pažadino erdvėlaivio „Discovery“ astronautus paskutiniam skrydžiui atgal į Žemę. Pasiknisęs youtube svetainėje, atradau tą melodiją – gal bus įdomu išgirsti, gal ką pažadins?

Tulpinis

EPA nuotrauka

„...manyje kažkas nerimo ir blaškėsi. Dėl to išdrįstu pasielgti paaugliškai: ant apšerkšnijusio autobuso lango pirštu išraižau kažką panašaus į gėlę. Žinau, kad tai banalu ir sentimentalu iki koktumo. Bet tai – pats tiksliausias ir tikriausias gyvybės ir šilumos simbolis.“ Tai – citata iš Jurgio Raudžio miniatiūros „Aštuntojoje dienoje“, bet ją savanaudiškais tikslais pritaikau tulpių temai. Kovo 8-ajai, regis, nieko geresnio už tulpę nesugalvota. Bent tokios mintys lanko, stoviniuojant ilgokoje eilėje gėlių turgelio teritorijoje. Vyrai laukia tulpių, perka tulpes, neša tulpes. Moterys jas merkia į vazeles. Aišku, pati šios dienos idėja, ko gero, gerokai skiriasi nuo prieš šimtą metų sumanytosios, tačiau man rodos, nėra blogai, kad visi mūsų pašnekesiai neišvengiamai kvepia tulpėm. Vis viena ta diena tampa gerokai ramesnė, taikesnė, paprastesnė. Už tai ir verta dėkoti moteriai. Net jei esi labiau trolis, o ne džentelmenas, tokią dieną tulpės apgydys, ir tulpės tądien daug svarbesnės už kokių nors Valdovų rūmų likimą, literatūros paskirtį ar klausimą, kur galima aptikti Užmirštų knygų kapines?

Nežinau, man kažkodėl atrodo, kad ir poezija tokią dieną skambėtų. Tarkim, „Paola...“ Kuri nenorėtų ja būti tądien?.. Jei primiršote Pauliaus Širvio kūrybą, gal vertėtų nueiti ir į spektaklį „Nutolę toliai“...

Įskilęs

Zenekos nuotrauka

Bet ne visi langai būna gėlėti ir puošnūs. Būna ne visai skaidrūs, nuo trankaus darinėjimo skilę, pro juos ne viskas matosi. Ir kartais gali tik nujausti, kas už to lango, tik tikėti, kad už jo vyksta ir gerų dalykų. Kartais šiapus lango išbūti daug sunkiau, norisi išsiveržti lauk, pasitraukti. Kartais tas langas rodo visai ne tai, ko tikėjomės... Ir lieka tik pelenai iš mūsų užsidegimo. Kita vertus, gal Pelenų dienai atėjus ir gerai suvokti visa mūsų regos sąlyginumą ir pasaulio trapumą?

Nes iš piktumo gali nutikti kaip to anekdoto iš šią savaitę skelbtųjų pabaigoje: „Po kurio laiko prie pat kranto pasirodė didžiulis ryklys. Išniro ir klausia žvejo: - Kvietei? Na, o ką dabar darysime?“ Kad nebūtų taip liūdna, galima pasigėrėti vyriausybinę premiją gavusiais menininkais, pasidžiaugti, kad Teatro dienos proga bus teikiami ne tik „Auksiniai scenos kryžiai“ Nacionaliniame dramos teatre, bet ir „Zenonai“ Keistuolių teatre. Primiršusiems, „kas gi tas Zenonas?“, cituoju... „Įvairios tautos turi Budą, Mahometą, Zaratustrą, Prosperą, Joną, Petrą ir Antaną, o teatralai turi Zenoną. Tiki juo, šlovina jį ir seka jo pėdomis. Zenonas – drėbtas iš molio, rastas kopūstuose, kančių kelius praėjęs, su Drakonu kovojęs ir jį išbaręs, iš istorijos užkaborių išlindęs ir vėl kelią į šviesią ateitį rodęs, kasmet kovo paskutinį savaitgalį prabyla į visus teatro žmones ir jų mylėtojus“, – teigia Keistuoliai.“

Į absurdą ir humorą linkęs keistumas kartais gelbsti nuo pernelyg didelio rimtumo, nuo vidinių įtrūkimų ir įskilimų... Jei dar bent lašelį jo turėtų kai kurie mokslininkai, jiems nereikėtų įrodinėti akivaizdžių tiesų.

Geriau finansavimą, skirtą tokiems tyrimams, pasaulis skirtų geriems režisieriams skatinti. Jų turime ir Lietuvoje. Taip pat turime puikių literatūros kūrėjų – ir poetų, ir prozininkų, kurių kūriniais verta dalintis su pasauliu, sudarant galimybę išversti juos kitas kalbas: „jeigu šiais metais LLTI su Kultūros ministerija suvienytų jėgas, kad išrinktai metų knygai dar būtų suteikta galimybė būti išverstai į užsienio kalbą, (...) vertimas galėtų tapti garbinga ir simboline pradžia.“ Turėtume mažiau įskilusių langų.

Skolintas

Zenekos nuotrauka

Keista rašyti, kad langas gali būti skolintas. Gali, jei trumpam apsigyveni ne savo būste su vaizdu į ne savo pasaulį. Pavyzdžiui, į pasaulio stogu vadinamą Tibetą. Paklausyti dvasinio lyderio minčių prieš dvidešimt metų ir šiomis dienomis pasakytoje kalboje. Prisiminti Dalai Lamos žodžius, kurie iki šiol yra svarbūs mums: „Vienintelė viltis išlikti tokioms šalims kaip mūsų – tai nesmurtinė kova besiremianti įstatymais, tiesa, ryžtingumu.“ Ar mes sugebame taip kovoti – už savo vidinę laisvę? Kai kurie nenutikę dalykai per pastaruosius dvidešimt metų rodo, kad daug kam nesiryžtam. Pavyzdžiui, įvertinti „prastąjį paveldą”. Ir jau atsiranda tvirtinančių, kad KGB darbuotojai buvo šaunūs ir puikiai tvarkėsi, leisdami suprasti, kad ir dabar viską sutvarkytų... panašu, kad mūsų regėjimui tikrai ne viskas gerai. Gal vertėtų dar sykį pabandyti pasižiūrėti į aikštėje plazdančias Tibeto vėliavas ir prisiminti, kad jos tegali plazdėti svečiose šalyse?

Ir kai žiūriu pro langą su vaizdu į tam tikrą idilę, vis dėlto prisimenu, kad tai – vaizdas tik į vieną pusę. Pažvelgęs į kitą pusę, matau, kitokį, gerokai liūdnesnį vaizdą. Puikiai suprantu, kad „laisvė automatiškai nepadaro žmogaus nei gražaus, nei protingo, nei padoraus“. Tačiau, ko gero, būtent vaizdas pro šį yra tikresnis ir mažiau skolintas.

Štai ir visos šios savaitės kalbos apie langus. Parafrazuojant klasiką, „langai languoti, palangės nuplikę...“

P.S. Baigiant rašyti ir daigstyti skiautinius, atsklendė žinia apie žemės drebėjimą ir cunamį Japonijoje... Tolimieji Rytai ne taip ir toli, užuojauta nukentėjusiems...