Šis tekstas yra skelbiamas šio autoriaus rinktinėje "Žmogus prasmės akivaizdoje", kurią iš vokiečių kalbos išvertė Austėja Merkevičiūtė, o lietuviškai išleido leidykla "Katalikų pasaulio leidiniai".

At­ro­do, kad mei­lė ir san­tuo­ka glau­džiai su­si­ju­sios. Ta­čiau iš tik­rų­jų taip yra tik nuo ta­da, kai at­si­ra­do san­tuo­kos iš mei­lės, tai­gi to­kios, ku­rios bent jau su­da­ro­mos iš mei­lės (jei ne pa­lai­ko­mos mei­lės). To­kios san­tuo­kos – pa­ly­gin­ti ne­se­nas reiš­ki­nys, pa­brė­žia so­cio­lo­gas Hel­mu­tas Schels­ky’s vei­ka­le Sek­su­a­lu­mo so­cio­lo­gi­ja. Vis dėl­to ga­li­me pa­grįs­tai teig­ti, kad mei­lė – va­di­na­mo­sios „lai­min­gos san­tuo­kos“ są­ly­ga ir prie­lai­da. Klau­si­mas tik, ar mei­le grin­džia­ma lai­mė il­ga­lai­kė. Mei­lė – bū­ti­na šei­my­ni­nės lai­mės są­ly­ga,  ta­čiau anaip­tol nė­ra pa­kan­ka­ma jos są­ly­ga.

Jei mei­lės fe­no­me­no ne­si­sten­gia­me su­grūs­ti į ko­kių nors in­ter­pre­ta­ci­jų Pro­krus­to lo­vą, o no­ri­me su­vok­ti jį ne­su­pap­ras­tin­tą, ne­ga­li­me ten­kin­tis psi­cho­a­na­li­zės aiš­ki­ni­mu, rei­kia fe­no­me­no­lo­gi­nės ana­li­zės. To­kiu at­ve­ju aiš­kė­ja, kad mei­lė pri­klau­so prie svar­biau­sių ant­ro­po­lo­gi­nių fe­no­me­nų. Tai vie­nas iš dvie­jų as­pek­tų to, ką api­bū­di­nu kaip žmo­giš­ko­sios eg­zis­ten­ci­jos sa­vęs trans­cen­da­vi­mą. Šis sa­vęs trans­cen­da­vi­mas – es­mi­nė ant­ro­po­lo­gi­nė ap­lin­ky­bė: perženg­da­ma sa­ve žmo­gaus bū­tis vi­sa­da nu­ro­do ką nors ki­tą, kas jau nė­ra ji pa­ti, – pras­mę, ku­rią žmo­gus įgy­ven­di­na, ar ki­tą žmo­giš­ką­ją bū­tį, ku­rią su­tin­ka. Tik tiek, kiek žmo­gus trans­cen­duo­ja sa­ve, jis ir re­a­li­zuo­ja sa­ve: tar­nau­da­mas rei­ka­lui ar­ba my­lė­da­mas ki­tą as­me­nį. Ki­taip ta­riant, žmo­gus yra vi­siš­kai žmo­gus tik pa­si­šven­tęs rei­ka­lui ar at­si­da­vęs ki­tam as­me­niui. Jis tam­pa vi­siškai sa­vi­mi, kai ne­pai­so sa­vęs, pa­miršta sa­ve. Juk koks gražus vai­kas kaip tik ta­da, kai nežino, kad yra fo­to­gra­fuo­jamas, kai jis vi­siškai at­si­da­vęs žai­di­mui.

Ar mei­lę rei­kė­tų api­brėž­ti kaip su­si­ti­ki­mą? Su­si­ti­ki­mas – tai toks san­ty­kis su part­ne­riu, kai šis pri­pa­žįs­ta­mas kaip žmo­gus. Tai reiš­kia, kad jis ne­bus nau­do­ja­mas tik kaip prie­mo­nė tiks­lui pa­siek­ti, – to­kia žmo­giško­sios lai­ky­se­nos ir nuo­sta­tos es­mė pa­gal ant­rą­jį Im­ma­nu­e­lio Kan­to ka­te­go­riško­jo im­pe­ra­ty­vo va­rian­tą: žmo­gus jo­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ne­pa­ver­čia­mas vien prie­mo­ne tiks­lui pa­siek­ti.

Man re­gis, mei­lė nė­ra tik su­si­ti­ki­mas, ji žen­gia dar vie­ną žings­nį, bū­tent su­vo­kia ne tik part­ne­rio žmo­giš­ku­mą, bet ir jo ypa­tin­gu­mą ir ne­pa­kar­to­ja­mu­mą, t. y. su­vo­kia jį kaip as­me­nį. Mat žmo­gus yra as­muo kaip tik to­dėl, kad nė­ra vien žmo­gus tarp žmo­nių, kad jis ki­toks nei vi­si – ypa­tin­gas ir ne­pa­kar­to­ja­mas sa­vo ki­to­niška bū­ti­mi. Tik su­vo­kia­mas kaip ypa­tin­gas ir ne­pa­kar­to­ja­mas, my­li­ma­sis tam­pa my­lin­čia­jam Tu.

To­dėl kaip tik no­rint op­ti­mi­zuo­ti sek­su­a­li­nį ma­lo­nu­mą svar­bu ne­izo­liuo­ti ir ne­de­zin­teg­ruo­ti sek­su­a­lu­mo, iš­plė­šiant iš mei­lės ir nužmo­gi­nant. Vis dėl­to ne­tu­rė­tu­me pa­mirš­ti: šitaip nužmo­gi­nus sek­su­a­lu­mą, jis ne­ga­li išsyk tap­ti žmo­giškas, pir­ma jį rei­kia sužmo­gin­ti. Kad bū­tų aiš­kiau, pri­si­min­si­me po­rą są­vo­kų, už ku­rias esa­me dė­kin­gi Freu­dui: jis sky­rė „po­trau­kio tiks­lą“ ir „po­trau­kio ob­jek­tą“. Pa­aug­lys­tė­je, kai pra­si­de­da sek­su­a­lu­mo siau­res­ne žodžio pras­me rai­da ir bren­di­mas, „po­trau­kio tiks­lu“ tam­pa su­si­kau­pu­sios sek­su­a­li­nės įtam­pos iškro­va, tai­gi iškro­va, anaip­tol ne­bū­ti­nai pa­sie­kia­ma sek­su­a­li­niu ak­tu, – tam tin­ka ir mas­tur­ba­ci­ja. Tik vė­les­nė­je sek­su­a­li­nės rai­dos ir bren­di­mo pa­ko­po­je pri­si­de­da „po­trau­kio ob­jek­tas“, dai­ro­ma­si part­ne­rio, tinkamo ir at­si­duo­dančio sek­su­a­li­niam ak­tui, ko­kio nors part­ne­rio, – tam tin­ka ir pros­ti­tutė.

Aišku, kad čia sek­su­a­lu­mas dar ne­pa­sie­kė iš­ties žmo­giš­ko mat­mens, ne­bu­vo vi­siškai sužmo­gin­tas; mat žmo­giška­ja­me mat­me­ny­je part­ne­ris ne­tam­pa ob­jek­tu, jis išlie­ka sub­jek­tas, ir pir­miau­sia ne­ga­li bū­ti nau­do­ja­mas vien kaip prie­mo­nė tiks­lui – pa­ten­kin­ti ins­tink­tus ar pa­tir­ti ma­lo­nu­mą! Sa­vai­me su­pran­ta­ma, tai ne­pa­nei­gia ma­lo­nu­mo, priešin­gai, ma­lo­nu­mas juo­lab at­si­ran­da kaip tik ta­da, kai jis žmo­gui ne­rū­pi.

Kas nu­tin­ka, kai sek­su­a­li­nė žmo­gaus rai­da įstrin­ga ties pir­ma ar an­tra pa­ko­pa ar­ba įvyks­ta re­gre­si­ja į ku­rią nors iš jų? Kol žmo­gus te­bė­ra pir­mo­je pa­ko­po­je ir ti­ki­si iš­si­vers­ti at­lik­da­mas „sek­su­a­li­nį ak­tą“ be po­trau­kio ob­jek­to, jis pa­si­tel­kia ona­niz­mą – ir jam rei­kia por­nog­ra­fi­jos. Ne­peržen­gus ant­ros pa­ko­pos fik­sa­ci­ja pa­si­reiškia ne­tvar­kin­gais ly­ti­niais san­ty­kiais – ir pri­rei­kus pa­si­tel­kia­ma pros­ti­tucija.

Va­di­na­si, ir por­nog­ra­fi­jos, ir pros­ti­tucijos po­rei­kį, net ir pro­mis­kui­te­to po­rei­kį tu­ri­me diag­no­zuo­ti kaip psi­cho­sek­su­a­li­nio at­si­li­ki­mo simp­to­mus. Ta­čiau sek­su­a­li­nė pra­mo­gų in­dust­ri­ja sten­gia­si, kad jie bū­tų gar­bi­na­mi kaip „pro­gre­sy­vūs“. Švie­ti­mo in­dust­ri­ja ir­gi pri­si­de­da, skelb­da­ma ka­rą veid­mai­nys­tei, ta­čiau sa­vo ruožtu veid­mai­niau­ja, gar­siai pro­pa­guo­da­ma lais­vę nuo cen­zū­ros ir nu­ty­lė­da­ma tik­rą­jį sie­kį: lais­vę da­ry­ti biz­nį ir pel­ny­tis.

Sa­kė­me, kad žmo­giš­ka­sis sek­su­a­lu­mas nu­žmo­gi­na­mas pik­tnaudžiau­jant juo vien kaip prie­mo­ne pa­tir­ti ma­lo­nu­mą. Vis dėl­to ne mažiau pik­tnaudžiau­ja­ma ir lai­kant sek­su­a­lu­mą vien dau­gi­ni­mo­si prie­mo­ne (amerikiečiai ski­ria rec­re­a­tio­nal sex ir proc­re­a­tio­nal sex)., užuot lai­kius jį tuo, kuo jis yra: mei­lės iš­raiš­ka. Kaip tik to­ji re­li­gi­ja, ku­ri Die­vą tie­siog api­brė­žia kaip mei­lę, tu­rė­tų bū­ti ap­dai­res­nė ex cat­hed­ra skelb­da­ma, kad san­tuo­ki­nė ben­drys­tė ir mei­lė pra­smin­gos tik ta­da, kai tar­nau­ja gi­mi­nės pra­tę­si­mui. Šiaip ar taip, ši žinia bu­vo pra­dė­ta skelb­ti, kai san­tuo­ka iš mei­lės te­bu­vo išim­tis, be to, įpras­tas reiški­nys bu­vo didžiu­lis kū­di­kių mir­tin­gu­mas. Šian­dien su­si­du­ria­me vei­kiau su prie­šin­gu reiš­ki­niu, gy­ven­to­jų skai­čiaus spro­gi­mu. Ir šian­dien tu­ri­me „tab­le­tę“. Ji ga­li pri­si­dė­ti sužmo­gi­nant sek­su­a­lu­mą, išlais­vin­da­ma jį: tik sa­va­no­riškai ir tik lai­ki­nai pa­si­tel­kia­mas gi­mi­nės pra­tę­si­mui, iš­va­duo­tas iš prie­var­ti­nės tar­nys­tės gi­mi­nės pra­tę­si­mui, sek­su­a­lu­mas išlais­vi­na­mas tam, kad vai­ni­kuo­tų mei­lę.