Ant mano stalo guli dvi knygelės. Ispanų rašytojo Josė Marijos Sančeso-Silvos „Marcelinas Duona ir Vynas“ ir šveicarų rašytojo Jurgo Šubigerio „Mama, tėtė, aš ir ji“. Abu rašytojai yra H. K. Anderseno premijos laureatai – tai svarbiausia vaikų rašytojų premija. Abu rašo apie panašaus amžiaus vaikus. Tik vienas jų turi mamą, tėtį ir jaunesnę sesę, o kitas – našlaitis, auga pas vienuolius pranciškonus. Pirmiausia – apie Marceliną... Jo istorija trumpa, bet labai graži.

Vieną naktį vienuoliai prie savo vienuolyno vartų rado paliktą kūdikį. Buvo balandžio pabaiga, Šventojo Marcelino diena, taigi ir kūdikėlį pakrikštijo Marcelinu. Iš pradžių vienuolyno vyresnysis dar bandė ieškoti, gal kas nors iš aplinkinių kaimų apsiimtų globoti našlaitį, bet tokių greitai neatsirado. Taigi dideliam vienuolių džiaugsmui Marcelinas taip ir liko pas juos. Berniukas augo, bet ne visada buvo doras kaip angelėlis. Tai kokį vaisių iš daržo nudžiaudavo, tai koplyčioje imdavo išdykauti. Net skorpionus medžiodavo, kurių daug buvo tose apylinkėse. Už tuos didvyriškus žygius jam dažnai kliūdavo pylos, bet juk visi vaikai mėgsta šiek tiek paišdykauti. Turbūt ir jūs ne visada bažnyčioje ramiai nusėdite.

Tačiau knygelė – ne apie išdaigas, o apie susitikimą su Jėzumi. Apie tai, kad vaikų širdeles greičiau paliečia stebuklas. Juk jie tiki tuo, ką mato savo akimis, kai suaugusieji turbūt suabejotų: ar tikrai yra taip – o gal vaidenasi? Marcelinas – smalsus berniukas, viską jam reikia iššniukštinėti. Tad štai, kartą palėpėje jis pamato keistą vyrą...

„Kad ir kaip baisiai buvo išsigandęs Marcelinas, pirmąkart jį išvydęs, visgi užuojauta ir gailestis, jog tas žmogus serga ir tūno ten pusnuogis vienui vienas, jį stūmė dar kartą užlipti ir geriau įsižiūrėti. Gal jis taip išsigando tik todėl, kad broliai jį buvo įbauginę, jog tasai milžinas jį nusičiups? Bet jei milžinas būtų norėjęs jį išsinešti, nebūtų tiek ilgai laukęs, manė sau Marcelinas. Juk šitiek kartų vienuolyne, darže ir lauke jis likdavo kone vienui vienas!“ (39 p.).

Va koks iš pradžių pasirodė Marcelinui Jėzus. Nenuostabu, juk pamatė jį jau ant kryžiaus: palėpėje buvo žmogaus dydžio jo statula. Tačiau ji atrodė taip, lyg Jėzus būtų tikras – Marcelinas net apsiašarojo iš gailesčio, pamatęs kraują, tekantį iš erškėčių vainiko subadytos kaktos, ir didelę žaizdą paširdžiuose. Ir galbūt tai sujaudino Dievą, kuris stebi mus iš aukštybių: įvyko stebuklas, Jėzaus statula atgijo, jis ištiesė ranką, kad paimtų duoną, kurią jam atnešė Marcelinas.

Jūs, žinoma, suprantate, kad tokie dalykai nutinka ne kasdien. Tik tiems, kuriuos paliečia Viešpaties malonė. Marcelinas gauna didžiulę dovaną – gali kalbėtis su pačiu Jėzumi taip, kaip su bet kuriuo žmogumi. Mato jį, kaip kadaise matė apaštalai. Dar kartą iš jo paties lūpų išgirsta Jėzaus istoriją nuo gimimo iki nukryžiavimo ir Prisikėlimo. Ta draugystė keičia Marceliną. Iš padykusio vaiko jis tampa geraširdžiu, jautriu, mokančiu suprasti kito skausmą. Jėzus jį pavadina Marcelinu Duona ir Vynu. O už gerumą ir rūpestį išpildo patį karščiausią norą. Kokį? Tebūnie tai jums paslaptis – kad susirastumėte knygelę ir perskaitytumėte ją iki galo. Neabejoju, ir patys tapsite geresni.

O ką dar galima atrasti šiame pasaulyje?

Atsiverskime Jurgo Šubigerio knygelę „Mama, tėtė, aš ir ji“. Tai linksmesnis pasakojimas, nes jį pasakoja pats knygos herojus:

„Kai atėjau į šį pasaulį, pasaulio dar nebuvo. Vien tuštuma aplink. Stovėjau niekur ir nieko nemačiau. Juk buvo tamsu. Net nežinojau, stoviu ar guliu. Nebuvo žemės. Nežinojau, plaukiu ar skrendu. Nebuvo vandens. Ir oras tik dabar atsklido, su vėjo gūsiu. Aš pradėjau kvėpuoti. Turbūt jaučiau, kad kažkas ne taip, bet nežinojau kas. Staiga po mano kojomis radosi pagrindas. Man taip palengvėjo, kad pamaniau, na va, tai jau ir bus pasaulis“ (105 p.).

Apie knygos veikėją sužinome tik tiek, kiek jis papasakoja pats. Net jo vardo ten nėra. Nes tai – tarsi jo dienoraštis. Žinoma, galima būtų parašyti taip: „Kai atėjau į šį pasaulį, tėvai pavadino mane Jonuku...“ Tačiau nebūtinai. Yra ir kitų svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, užsirašyti visokiausius keistus klausimus, kuriuos vėliau galima užduoti tėčiui, nes jam patinka tokios mąstymo užduotys. O mamai kartais tiesiog patinka manyti kitaip nei tėtei. Todėl dienoraštyje atsiranda įrašas: „Mamos mintys kaip paukščiai. Tėtės mintys kaip medžiai su lizdais. Kartais būna ir atvirkščiai, bet retai“ (63 p.). Čia ir visas įdomumas: jei mamos mintys kaip paukščiai, joms tinka tūpti į lizdus. Taigi mama tinka prie tėčio, nors ji yra kitokia. Berniukas svarsto: „Kodėl iš viso būna vienodų dalykų, o ne vien tik skirtingi? Jei viskas būtų skirtinga, tai ir kalbėtume visi skirtingomis kalbomis. Kiekvienas bet kurios kalbos žodis nusakytų tik vieną vienintelį dalyką, vieną vienintelę būtybę, nes visko būtų tik po vieną: viena kėdė, vienas stalas, vienas kilimas, viena knyga, viena lova, vienas medis. Būtų tik vienas žmogus, bet daug žodžių jam pavadinti. Gal aš ir būčiau tas vienintelis žmogus. Sėdėčiau ant vienintelės kėdės prie vienintelio stalo ir liūdėčiau“ (65 p.).

Kaip vis dėlto gerai, kad Dievas sukūrė tokį nuostabų ir visko pilną pasaulį!

Reikalinga netgi mažoji sesutė, kuri kartais mūsų veikėją vargina, nes yra maža ir mažai supranta. Tiems iš jūsų, kas turi jaunesnių brolių ir sesių ir kartais ant jų pyksta, knyga „Mama, tėtė, aš ir ji“ tikrai patiks. Perskaitysite net nemirktelėję.

O kad jaunesni broliukai ar sesutės netrukdytų skaityti, galite pasiūlyti jiems labai gražią Linos Žutautės paveikslėlių knygelę „Kakė Makė ir Netvarkos Nykštukas“. Apie mažą mergaitę Korneliją, kuri labai nemėgdavo vakarais tvarkytis. Kartą pas ją atėjo Netvarkos Nykštukas ir išsinešė visus žaislus. Jis jai davė tris užduotis: sutvarkyti kambarį, pereiti labirintą, nugalėti pabaisą Tingiu-Nė-Krust.

Teksto knygelėje labai nedaug, puslapyje – po du tris sakinius, kurių galima net neskaityti: viskas ir paveikslėliuose matosi. Ir dar kaip! Nupiešta visko net daugiau negu raidžių sakinyje. Galima pačiam paieškoti Kakės Makės pamesto puodelio. Arba pamąstyti, kurioje lentynoje turi sėdėti pliušinis meškutis. Kartu su Kake Make pereiti labirintą. Pažaisti jos žaidimus. O galbūt čiupti pieštukus, teptukus, dažus ir nupiešti savo pasaulį, kuriame taip pat visko bus. Aš taip pat norėčiau pažiūrėti, kaip jūs piešiate.

Tad dėmesio – konkursas! Laukiu jūsų piešinių tema: „Ką aš veiksiu Velykų rytą?“ Juk kitas „Bitutės“ numeris – velykinis. Jei nupiešite saulę, gal ir sniegas greičiau ištirps...

 Jūsų Skruzdėlytė Greitutė

José María Sánchez-Silva „Marcelinas Duona ir Vynas“ 

Jürg Schubiger „Mama, tėtė, aš ir ji“  

Lina Žutautė „Kakė Makė ir Netvarkos Nykštukas“