Nuotraukos šaltinis www.kulturpolis.lt

Tomo Pabedinsko knyga – pirmoji studija iš keturių leidinių serijos „Lietuvos fotografijos istorija“, kurią rašo fotografijos tyrėjai Agnė Narušytė, Margarita Matulytė, Vytautas Michelkevičius ir Tomas Pabedinskas. Visi likusieji trys tomai bus išleisti dar šiais metais. O pirmoji – T. Pabedinsko knyga – jau visiems ranka pasiekiama.

Knygoje „Žmogus Lietuvos fotografijoje: požiūrių kaita XX ir XXI a. sandūroje“ analizuojami svarbūs Lietuvos fotografijos pokyčiai, išryškėję XX a. pabaigoje. Gal ir keista, tačiau šį kartą serija pradedama naujausiais laikais. Dalis tuomet sukurtų darbų netęsė humanistinių Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijų ir apskritai neatitiko įprastų fotografijos meniškumo kriterijų, todėl šiandien aplink šiuolaikinę fotografiją girdėti daug murmesio ir nepasitenkinimo. Fotografai ir kiti menininkai ėmė kurti neišraiškingus darbus, skatinančius refleksyvų požiūrį į žmogų ir jo aplinką. Ši požiūrių kaita monografijoje atskleidžiama analizuojant ir lyginant skirtingų laikotarpių bei stilių lietuvių autorių kūrinius. Daugiausia dėmesio skiriama amžių sandūroje išryškėjusioms žmogaus traktuotės fotografijoje tendencijoms. Knygos autorius teigia, kad norint suprasti šiuolaikinį meną tenka kaupti žinias, kitaip jis niekada neatsivers. Todėl ir verta paskaityti knygą, balansuojančią tarp mokslinės monografijos ir kiekvienam besidominčiajam lengvai paskaitomo teksto. Kad nebūtų nuobodu, iliustruota taikliai parinktomis ir labai įdomias sąsajas atskleidžiančiomis fotografijomis.

Knygos pasirodymo proga kalbinome autorių T. Pabedinską.

Esate nedidelės autorių komandos narys, todėl trumpai pristatykite patį projektą.

Visi dirbantieji prie šių studijų Lietuvos fotografiją nagrinėja jau gana seniai. Todėl buvo nuspręsta kurti didesnį projektą, kuris sietų atskirų autorių pajėgas ir jų tyrimus. Kiekvienas turėjome laikotarpį, į kurį gilinomės, taip ir susidarė visuma. Tiesa, iš keturių knygų susidėsianti „istorija“ nebus griežtai chronologiška ir enciklopedinė. Tai veikiau kalbėjimas apie atskirus tarpsnius, liečiant kokį nors pasirinktą aspektą ar problematiką. Visos knygos – probleminiai požiūriai į įvairius laikotarpius. Manau, tradiciškiausią istoriją nuo fotografijos pradžios XIX a. Lietuvoje rašo A. Narušytė ir M. Matulytė. Mano tema apima naujausius laikus, tačiau išėjo pirmoji.

Analizuojate šiuolaikinę fotografiją, teigiate, kad pasikeitė jos formos, paskui jas ir vertinimo kriterijai, taikyti fotografijos klasikai. Kodėl įvyko toks lūžis?

Panašių pokyčių buvo ir kituose menuose. Jau neįmanoma juose ieškoti vien įspūdingos formos, grožio, estetikos. Šiandien visas pasaulinis kontekstas mums laisvai prieinamas, patys galime jame dalyvauti. Dėl susiklosčiusių istorinių sąlygų greitai perėmėme pasaulinę patirtį, todėl patyrėme savotišką lūžį, kurio galbūt taip ryškiai nepajuto į tai pamažu ėję kitų šalių menininkai. Dabar mes stovime vienoje gretoje su kitais, nei atrandame ką nors labai naujo ir reikšmingo, nei atsiliekame nuo pasaulinių tendencijų. Viskas išsilygino, todėl neturime savęs vertinti kaip vėluojančių.

Tai, kad pas mus fotografijos raida patyrė gana staigų lūžį, lemia iki šiol vis dar neslopstančią kritikos gausą, nes vertinimo kriterijai nėra iki galo perprasti?

Kritikos tikrai netrūksta. Net ir kalbant apie išėjusią knygą, daugiau kritikos išsakoma ne paties teksto, o fotografijos atžvilgiu. Tačiau turime paisyti realybės – reiškinys egzistuoja, jo negalima paneigti. Labai norėtųsi, kad šiuolaikinės fotografijos tyrėjai neatmestų to, kas buvo seniau, o klasikai priimtų tai, kas daroma šiandien. Lygiagrečiai puikiai gali egzistuoti skirtingos kryptys.

Vito Luckaus fotografija

Pats šiuolaikinės fotografijos terminas yra diskutuotinas, nes jis pirmiausia skatina mąstyti apie tai, kas naujo kuriama pastaruoju laiku. Tačiau geresnio termino neturime, todėl juo įvardijame ne tai, kas egzistuoja šiuolaikiškumo požiūriu, o stilistiškai skiriasi kaip tam tikra fotografijos srovė. Pavyzdžiui, Algimantas Aleksandravičius ir šiandien tęsia ekspresyvios fotografijos tradicijas, bet tai nereiškia, kas jis kuria šiuolaikinį meną. Tokie terminai – susitarimo reikalas.

Taip pat šiuolaikiškumo negalima savaime suprasti kaip kokybinio kriterijaus, jis neturi išankstinio teigiamo atspalvio be jokios analizės. Gali būti šiuolaikiška, bet neįdomu, arba stilistiškai tradiciška, bet vis dar aktualu.

Šiuolaikiškumas beveik neišvengiamai reikalauja įdomumo, naujumo pojūčio?

Dabar fotografija savo estetine išraiška nebūtinai turi daryti įspūdį. Formaliai darbai tampa monotoniški, gana vienodi, tačiau įdomūs, jei fotografui pavyksta atrasti tai, ko šiaip nepastebime: kultūrinių, socialinių niuansų. Svarbi ne forma, o stebėjimas, savotiški meniniai tyrimai. Jau negalime iš fotografijos reikalauti momentinio, iš pirmo žvilgsnio patiriamo įspūdžio, nes autoriai sąmoningai to nesiekia.

Konceptualumas užgožė formą ir beveik panaikino meninę raišką?

Rimaldo Vikšraičio fotografija

Tik iš dalies galime taip sakyti. Fotografijos dažnai turi konceptualų, idėjinį pagrindą, tačiau tai nėra tikrasis konceptualusis menas, nes idėjos vis dėlto pirmiausia perteikiamos vaizdu, o ne, tarkim, tekstu ar kokiu brėžiniu.

Pavyzdžiui, Tado Šarūno fotografijose nėra pabrėžiamas apšvietimas, įspūdingi rakursai ar panašūs dalykai, bet techninės kokybės paisoma. Šiuolaikiniai fotografai vis dėlto neleidžia sau daryti bet ko. Tiesa, vertinimo kriterijai ir šiuo atžvilgiu sudėtingesni. Anksčiau iš pirmo žvilgsnio matydavai, ar fotografija kokybiška, ar ne. Dabar reikia visai kito požiūrio.

Galų gale fotografijoje nebeatspindimos „didžiosios“ egzistencinės temos.

Vadinasi, ir interpretacijų laukas siaurėja arba persikelia į šalia esančias meno kryptis?

Manau, interpretacijų laukas ne tiek siauresnis, kiek žemiškesnis, kasdieniškesnis. Mes rodomi tokie, kokie esame, kaip atrodome. Klasikų fotografijose žmonės, ypač kaimo, buvo be galo dvasingi. Sakytum, jie visi tokį dvasingą gyvenimą ir gyveno. Šiuolaikinėje fotografijoje žmonės tokie, kokius matome kasdien, tačiau gal ne visada priimame ir pastebime kai kuriuos niuansus, subtilius kultūrinius ir individualius skirtumus. Anksčiau kalbėdavome apie žmogaus sielą, jo dvasingumą, psichologiją, šeimos, kartų santykius, o šiandien temos lyg ir susmulkėjusios, ne tokios apibendrintos, tačiau nežinia, ar mažiau reikšmingos. Pavyzdžiui, Jonas Mekas akcentavo mažų dalykų svarbą didžiųjų užmojų laikais. Smulkmenos atskleidžia labai svarbias žmogiškas savybes. Kiekvienas turime savo keistenybių, individualumų, todėl svarbu juos atskleisti žiūrovui.

Antano Miežansko fotografija

Tačiau greta šių įdomybių kaip pagrindinis fotografijos bruožas išsiskiria jos neišraiškingumas?

Tai iš dalies lemia institucinės, konkrečių mokytojų ir „mokyklų“ įtakos. O kiti faktoriai, kurie daro poreikį meniniams sprendimams, veikiausiai labai paprasti. To, ką nori perteikti šiuolaikiniai menininkai, neįmanoma pasakyti vien įspūdingomis formomis. „Neišraiškinga“ fotografija tapo tam tikra srove, kuri vyrauja jau kelis dešimtmečius. Neišvengiamai kyla įtarimų, jog neilgai trukus tokį kūrybos pobūdį pakeis kas nors naujo, visiškai skirtingo. Tačiau šalia šios krypties yra ir kiek išsiskiriančių autorių. Pavyzdžiui, Arturas Valiauga ir šiandien kuria akiai patrauklias fotografijas.

Žmogus šiuolaikinėje fotografijoje tampa ženklu, kurį charakterizuoja tik tam tikros detalės?

Lengviausia remtis konkrečiais pavyzdžiais. Jei žvelgiame į Antano Sutkaus kaimo žmones, matome apibendrintus, psichologinius portretus, o, pavyzdžiui, Ramunės Pigagaitės fotografijose užfiksuoti konkretūs Varėnos gyventojai, atstovaujantys tam tikrai profesijai ir gyvenantys tam tikru laikotarpiu, todėl juos vaizduojant labai svarbios detalės. Tačiau nemanau, kad toks portretas mažiau tikras. Jame lyg ir atmetami visiems svarbūs prigimtiniai dalykai, akcentuoti humanistinės fotografijos laikais, ir ryškinami individualūs, konkretaus konteksto suformuoti bruožai. Žmogus pristatomas per išorę, o ne vidinių jausmų išraišką. Fotografijoje šis išorės sukeliamas įspūdis labai svarbus – joje matai, kaip žmogus atrodė konkrečiu momentu, ir pagal tai sprendi apie jo asmenybę. Bet toks prisistatymas viename kadre nebūtinai turi atitikti objektyvią tikrovę.

Romualdas Rakauskas yra pasakojęs, kad vienoje atlaidus vaizdavusioje fotografijoje užfiksuotas labai dvasingas berniuko, nešančio religinius simbolius, veidas. Tačiau iš tiesų jis tuomet žaidė, išdykavo su draugais. Fotografijoje tikrovė kartais įgauna visai kitokią, netikėtą reikšmę, ir ji priklauso nuo konteksto. Kiek, pasirodo, daug galima fotografijoje „pameluoti“.

Arūno Baltėno nuotrauka

Tikrovė ir fikcija labai susipina.

Taip, tačiau, šiuolaikinės fotografijos išryškinamą individualumą, prisistatymą per išorę lengviau sąmoningai reflektuoti, netapatinti su objektyvia ir vienintele tiesa. Bet kai fotografijoje sakoma, kad žmogus yra dvasingas, geras ir kilnus, tuo netikėti labai sunku, nes per įspūdingą formą tai žiūrovui tiesiog įteigiama. Be to, tokiomis vertybėmis iš esmės esame linkę tikėti.

Tačiau pasakyti, kas yra tikriau, sunku. Šiuolaikinė fotografija nesistengia žiūrovo įtikinti vaizdo natūralumu, neretai rodo dirbtinį pozavimą. Bet ar akivaizdžiai pozuojantis žmogus mažiau „tikras“ nei tas, kuris pozuoja taip, kad atrodytų natūraliai? Tai labai subtilūs niuansai.

Tačiau viskas lyg ir krypsta į materijos teigimą, ji tampa svarbesnė nei efemeriški, neapčiuopiami „anapusiniai“ meno dalykai? Kartais teigiama visiškai kardinaliai: už regimo vaizdo – nieko nėra.

Visada buvo manoma, kad fotografijoje lyg ir galima „sugauti“ žmogaus sielą, o dabar tuo abejojama. Siekiama išjudinti ankstesnes nuostatas, atsiranda daugiau gyvenimo refleksijos ir sąmoningo mąstymo. Gal tai ir yra kelias į šiuolaikinės fotografijos suvokimą.

Arturo Valiaugos nuotrauka

Analizuojant šiuolaikinę fotografiją labai daug kalbama apie savęs, bendriausia prasme, atpažinimo malonumą. Tačiau dažniausiai tokia meno raiškos forma prilyginama greitajam maistui.

Žinoma, dalis fotografijos leidžia atpažinti labai stereotipinius dalykus, tai, ką kasdien matome laikraščiuose, televizijoje, kitose medijose, bet tas atpažinimas greičiau yra ironiškas nei vien malonus. Tačiau taip pat galime aptikti tipažų, kuriuos ne taip lengva atrasti kasdieniame gyvenime. Norint pastebėti jų savitumą, reikia tam tikro nusiteikimo. Tuomet galima pamatyti daugiau, nei kiekvieną dieną vartant populiariuosius žurnalus. Tokią fotografiją „vartodamas“ kaip greitą maistą nesuprasi, ką autorius norėjo pasakyti, liks neatskleisti svarbiausi prasmės sluoksniai.

Humanistinė fotografija, kaip teigiate, buvo „nudaiktinta“, o šiandien žmogus traukiasi į paribius, nyksta, skęsta tarp daiktų.

Humanistai norėjo atskleisti įtaigų, apibendrintą psichologinį žmogaus portretą, todėl jiems neišvengiamai teko aplinką tarsi nustumti į antrą planą. A. Sutkus yra sakęs, kad dabar nefotografuoja, nes neranda išraiškingų tipažų. Gal jie iš tiesų keičiasi. Gyvenimas kinta, taip pat – ir menai.

Dažnai kalbama apie ženklus, tipažus, kuriuos gali atpažinti tam tikros kartos, tautybės žmonės, tačiau kaip tokią fotografiją analizuoti be šio konteksto?

Šiuolaikinio meno, manau, ne tik fotografijos, beveik neįmanoma suvokti be konteksto. Negali ateiti visiškai nieko nežinodamas ir tiesiog pasidžiaugti nuotrauka. Reikalingas tam tikras pasiruošimas. Kita vertus, prie meninės fotografijos tradicijų esame labai pripratę ir natūraliai priimame visas jos išraiškos formas: plačiakampis objektyvas, kontrastas, žemi ir aukšti rakursai. Mūsų karta tai suvokia ir priima kaip savaime suprantamą žmogaus psichologijos išraišką fotografijoje. Žinoma, techniniai dalykai ir formalūs sprendimai, iš kurių susideda fotografo autorinis braižas, pastebimi analizuojant nuotraukas, o kuriama dažnai intuityviai, negalvojant apie visa tai.

Aleksandro Macijausko fotografija. „Lietuvos turguose“. Šiauliai, 1973.

Tačiau šiuolaikinės fotografijos autoriai lyg ir neaukština savo autorystės, veikiau linkę išnykti ar pasislėpti, nebijo likti be labai raiškios individualybės bruožų?

Formaliai savas matymas ir braižas yra mažiau rodomas, tačiau atsiskleidžiama per temą, idėją. Manau, dabar taip daug lengviau patekti į šiuolaikinio meno sceną. Individualaus, genialaus menininko laikai praėjo. Šiandien svarbiau savo darbais pasakyti ką nors aktualaus ir originalaus apie aplinkinį pasaulį, o ne tik išreikšti savo, kaip kūrėjo, asmenybę, vidinius išgyvenimus.

Stanionių – tėvo ir sūnaus – atvejis yra beveik tiksliai apibūdinantis praeities ir dabarties sąsajas. Tėvo darytos elementarios pasinės nuotraukos sūnaus perimtos tampa menu.

Taip, neturiu, ko pridurti. Šiuolaikinėje fotografijoje galimas ir toks kelias. Šiais laikais menas jau nebūtinai turi sietis su amatu. Nebūtina turėti išskirtinių gebėjimų ar išlavintą matymą, tačiau reikia rasti puikią idėją, kuri viską pateisins.

Kalbino Audronė Meškauskaitė