2014 m. rugpjūčio 2 d., šeštadienis

Tomo Venclovos „Visi eilėraščiai“

2011-03-14
Rubrikose: Skaitau » Lentyna 

Tomas Venclova. Visi eilėraščiai (1956-2010). – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. – 403 p.

Šioje „Gyvosios poezijos“ serijos knygoje publikuojami per daugiau nei pusę amžiaus parašyti Tomo Venclovos eilėraščiai, kuriuos pats autorius „laiko vertais skelbti“. Eilėraščiai knygoje dėstomi chronologiškai nuo 1956 iki 2010 metų. Beveik kiekvieną eilėraštį palydi autoriaus komentaras – tai itin retas atvejis.

Teigdamas, kad „svarbiausia, kas man rūpi poezijoje – prasmė“, T. Venclova pastebi, kad užuominas, citatas ir nuorodas išnarpliojantys komentarai gali duoti naudos. Sykiu, komentarai gal atskleis ir kai kurias poeto „biografinio romano“ detales – ne todėl, kad jos būtų savaime įdomios, o todėl, kad padeda geriau suprasti eilėraščius – tvirtina poetas.

Kartu su beveik 200 eilėraščių pateikiama ir kompaktinė plokštelė, kurioje paties poeto įskaityti eilėraščiai.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Nadine Gordimer

Šiose rašytojos kalbos, pasakytos atsiimant Nobelio premiją, ištraukose svarstoma apie rašymo ir būties santykį, rašytojo pareigą visuomenei ir Nadine likimo draugus – tuos, kurie dėl savo veiklos ir/ar kūrybos buvo ujami gimtosiose šalyse. 

Francois Mauriac

Žinomo prancūzų rašytojo François Mauriaco (1885-1970) kalba, atsiimant Nobelio literatūros premiją 1952 metais už „puikų dvasinio pasaulio pažinimą ir meninį vaizdingumą, romanuose atskleidžiant žmogaus gyvenimo dramą“.

R. Stankevičius

Man visada atrodo, kad aš esu stebintis ir kad visada aprašau tai, kas iš tikrųjų įvyko. Bet paprastai ir visi mano draugai, ir visi, kas mane skaito, mano atvirkščiai – kad tikrovė nelabai panaši į mano aprašymus. Bet specialiai aš nieko nedarau.